2011 Birželio 01

Mano vaiko svetimi neauklės

veidas.lt

"Veido" archyvas

Besidomintys lietuviška muzika puikiai žino dainininko, dainų autoriaus ir prodiuserio Stanislovo Stavickio, labiau pažįstamo kaip Stano, dainų “Kai tu šalia” ar “Viskas bus gerai” žodžius. Tačiau apie jo šeimą beveik nieko – Stano žmona Indrė bei metų ir trijų mėnesių sūnus Ričardas nesipuikuoja laikraščių ar žurnalų puslapiuose, o ir pats muzikantas atsisako apie juos pasakoti.

Vis dėlto “Mažylio” žurnalui jis ryžosi atvirai papasakoti, kaip jam sekasi eiti tėčio pareigas. O paklaustas, kodėl šeimą saugo kone po devyniais užraktais, muzikantas neišsisukinėja: “Žiniasklaida ieško tik sensacijų – kas su kuo susitiko ir paskui susipyko. Galbūt tikrai tik žurnalo apie vaikus skaitytojai neieškos straipsnyje to, ko nėra, o tiesiog pasidžiaugs, kad aš irgi – kaip jie – turiu mažylį, kuris veikiausiai visai kaip visų kitų – valgo, miega, verkia, džiugina juoku ir yra tėvams pats mylimiausias. Mano artimieji nėra susiję su šou verslu, išskyrus tai, kad jie yra mano šeima. Namie nėra jokio Stano – tik vyras ir tėvas.”

Jei norės groti, padėsiu

O ir muzika, pasak žinomo muzikanto, pas juos neskamba daugiau nei dažnuose namuose. Darbą Stano pamiršta vos pravėręs namų duris. Taigi ir prie pianino prisėda gana retai. Gal net dažniau už tėtį juo groja (ir kartais to pianino paragauja) prieš keletą mėnesių pirmąjį gimtadienį atšventęs Ričardas. O tėtis to ir nedraudžia. Pasak dainininko, juk taip sūnus pažįsta jį supantį pasaulį. Muzikos mokytis berniukui dar per anksti. Tačiau jei ūgtelėjus šis noras atsirastų, sako, su džiaugsmu padėsiąs. “Kas gali būti smagiau, kaip padėti savo vaikui?” – klausia. Nors Stano supranta ir manančiuosius kitaip, tarp kurių buvo ir jo paties grojantis tėtis, nenorėjęs jam duoti savo gitaros ir taip tikėjęsis išvengti dar vieno muzikanto šeimoje.

Privatus darželis? Tikiuosi, neteks…

Į koncertus muzikantas savo sūnaus taip pat nesiveda. “Tik porą kartų buvo repeticijoje. Mato, kad kažkas šviečia, žybsi, garsiai groja muzika, bet dar nesupranta, kas vyksta. Nors matydamas mane per televizorių –  atpažįsta, – dėsto Ričardo tėtis. – Kas kita – įvairūs būreliai ir mokyklėlės. Ir visai nesvarbu, kokios ten ugdymo metodikos taikomos. Svarbiausia, kad mažas žmogutis ten jaustųsi laimingas. Galima perskaityti aibę straipsnių, knygų, bet nieko nebus, jeigu negirdėsi vaiko, nematysi, kaip jis jaučiasi. Pagrindinė knyga – mažylio akys, tavo paties mintys.”

Stano tvirtina apie privačius darželius net nesvarstąs, nebent tik jei Ričardas nepatektų į valstybinį, esantį šalia namų. Sūnų jiedu ten užrašė vos kelių mėnesių. “Ir ikimokyklinio ugdymo įstaiga, ir jos direktorė yra šauni. Kol šalia gyvenau, mano akyse užaugo visa darželinukų karta. Kaskart susitikę pasisveikindavo, aš juos pakalbindavau. Vaikai, žinodami, kurie langai yra mano, kiekvieną rytą, išėję į kiemą, šaukdavo: “Stano, kelkis!” – šypsosi pašnekovas ir paprašo perduoti darželio direktorei linkėjimus, primindamas, kad jo sūnus eilėje yra dvidešimt kažkelintas, tiksliau – priešpaskutinis…

Ir neįtarinėkite, kad Stano taip ieško protekcijų. “Chorų karų” Sidabrinio choro generolas neslepia, kad gyvenime yra tekę pasinaudoti savo žinomumu. “Bet jei matau sąžiningą žmogų (o tokia ir yra šio darželio direktorė), negaliu pats elgtis kitaip”, – nuo tiesaus atsakymo nebando išsisukti Stano, vis dar neprarandantis vilties tapti būsimo darželinuko tėčiu.

Ekologija pagal Stano

Stano įsitikinęs – ne šlovė, ne viena ar kita profesija padės būti laimingam, o tik teisingas požiūris į pasaulį. “Dabar visi tik ir kalba – ekologija, sveikas gyvenimo būdas. Tačiau ekologiškai gyvena ne tas, kuris valgo ekologiškas daržoves ir vemia iš pykčio netiesiogine šio žodžio prasme, o tas, kuris gyvena laimingai, gerai jaučiasi, nestresuoja. Aš netgi tyčia retkarčiais duodu sūnui paragauti kokakolos, fantos. Ir ne todėl, kad tai būtų labai gerai ar sveika, bet tam, kad neparodyčiau, jog egzistuoja kažkokie tabu. Juolab kad ir pats retkarčiais šių gėrimų išgeriu. Jei sūnus matys, tačiau aš jam neduosiu paragauti vieną dieną, antrą, trečią, tai ketvirtą jis vis tiek pabandys pats”, – pasakoja, vėliau pridurdamas, kad jų namuose vis dėlto vertinamas ne kavinių, o namie gaminamas maistas. Dar svajoja šeima ir netoli namų nedidelį daržiuką susikasti, kur augtų svogūniukai, prieskoninės žolelės.

Be paaiškinimo – jokios bausmės

O ar Ričardas girdi žodelį “ne”? “Visų pirma paaiškinu, kodėl taip elgtis negalima, ir tik tada, kai tą patį kartoti tenka gal kokį penktą kartą, pakeltu tonu pasakau: “Negalima!” Bausti nevalia, kol nepaaiškini, kodėl vienaip ar kitaip elgtis negalima. Mūsų namuose taip pat yra keletas stalčių, į kuriuos kišti nosies nevalia, tačiau sūnus yra matęs, kas juose sudėta. Ričardas žino ir ką reiškia žodis “karšta”. Ilgą laiką sūnų lyg magnetas traukė “pečiukas”. Kartą pakūriau jį taip, kad “pečiukas” nebūtų pernelyg karštas ir nebūtų galimybės nusideginti, tada pasiūliau sūnui jį paliesti. Daugiau kartoti, kad “pečiukas” yra labai karštas, nereikėjo”, – dėsto savo auklėjimo principus ir vis priduria, kad bijo prisikalbėti – juk viena, kol vaikas mažas ir yra ganėtinai paklusnus, o visai kitaip gali atrodyti, kai jis paaugęs pradės aukštyn kojom versti namus. Juk dabar pakanka paaiškinti arba pradėjus dygti ožiuko ragams nukreipti dėmesį į kitą daiktą ar įdomesnę veiklą. Dėl vieno Stano yra tikras – nei dabar, nei ateity jis neleis savo vaiko auklėti svetimiems. “Mane gali mokyti, barti, bet kai taip pradeda elgtis su mano vaiku, ne juokais pasišiaušiu”, – nukerta vyras.

Ko sūnui nelinkėtų?

Pasirodo, ir pats Stano visokių eibių vaikystėje prisigalvodavo. Augęs Sočyje prie jūros, kur, pasak pašnekovo, amžinos atostogos, šešiamečiui smagiausia būdavo šokinėti nuo betoninio dešimties metrų aukščio tilto, pastatyto, kad į uostą nesiridentų didelės bangos. “O apačioje didelis akmuo buvo. Kuo arčiau nušoksi – tuo drąsesnis būsi. Arba vos išgirdę per radiją, kad artėja audra, jūroje labai didelis bangavimas ir negalima maudytis, iškart skubėdavome prie jūros.

Nerealu, kai gali šokti ant atriedančių bangų, o jos tave išmeta tarsi kokį ruonį į krantą. Kol vieną kartą vienoje vietoje atsirado srovė, pradėjusi tempti gilyn į jūrą, ir vienas draugas tik gelbėtojų dėka liko gyvas”, – nuklysta į pavojingų nuotykių kupiną savo vaikystę, kokios sūnui nė už ką nelinkėtų.

Kaip ir to, ką jam teko patirti maždaug dešimties, kai vienas atvyko gyventi į svetimą kraštą. “Tėvai, tiksliau tėvas, norėdamas, kad aš augčiau tikras lietuvis, išsiuntė mane į Pasaulio lietuvių namus, kuriuose mokėsi užsienyje gyvenančių lietuvių vaikai. Ar buvo baisu? Ne, tik pikta ir liūdna”, – tėvų dėl tokio poelgio žinomas dainininkas dabar jau nebekaltina, nes pats svarsto, kad jei būtų likęs Sočyje, greičiausiai būtų nuėjęs ne pačiais geriausiais keliais, nes ten nėra ko veikti. Tačiau savo sūnaus vieno į svetimą kraštą greičiausiai neišleistų. Nors ir mano, kad jis turi augti tikras vyras: “Berniukui reikia ir paverkti, ir suprasti, kad turi viską padaryti pats, ir kad niekas už jį nieko nepadarys.”

Ar nesukeitė mano vaiko?

Stano nuoširdus – vaikas yra tikras stebuklas.”Žinau, kaip pakeisti mašinos žvakes, kaip nudažyti kambario sienas, bet kaip pasaulį išvysta mažas žmogutis – protu suvokti sunku. Vaiko gimimas yra didelis emocinis išgyvenimas, stresas, o kartu ir didelis džiaugsmas. Tačiau stresinėse situacijose aš nepasiduodu sumalamas emocijų. Gimus sūnui visų pirma suskubau medikų klausti, ar tikrai vaikui viskas gerai, kiek balų gavo pagal Apgar skalę. Dar paklausiau – ar tikrai jo nesukeis su kitu vaiku. Ir nuoširdžiai bandžiau pats įsidėmėti sūnaus veidą, kad jei vis dėlto netyčia jį sumaišytų, aš sūnų pažinčiau”, – dalijasi išgyvenimais. O į klausimą, kas pasikeitė gimus Ričardui, šypsosi – lyg ir nieko, o kartu – viskas. “Dar vienu gimtadieniu daugiau šeimoje. O ar bus tų gimtadienių daugiau? Norėčiau… Vyrui labai paprasta – tik norėti ir tereikia, kur kas sudėtingiau moteriai – ji dar turi vaiką išnešioti ir pagimdyti.”

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. izabele izabele rašo:

    Linkiu, kad augdamas (t.p. ir užaugęs) vaikelis nekeltų tėvams didelių rūpesčių. Manau, kad Stano išmintingas tėtė…


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...