2010 Gruodžio 02

Asta Stašaitytė-Masalskienė

Mano sparnai – šeima, darbas ir svajos…

veidas.lt

"Veido" archyvas

Yra žmonių, kurie ko tik imasi, viskas jiems pavyksta. Mūsų viešnia – viena iš jų. Baltijos televizijoje Astos Stašaitytės-Masalskienės vedama laida “Šeštadienio rytas” gyvuoja jau daugiau kaip devynerius metus. Kas padeda jai patiekti tokius pusryčius, kad jie iki šiol žadina žiūrovus?

Spėlioti nebūtina. Nes bandomas įspėti fenomenas yra ne kas kita, kaip ji pati – dalijanti gerą nuotaiką, nestokojanti nuoširdumo, šmaikštumo, išminties bei mokanti atrasti tai, kas įdomu daugeliui. Gal tai patikimas raktas ir į sėkmę šeimoje?

Kalbinti Astą yra tekę ne kartą – šeimyninio gyvenimo pradžioje bei gimus vaikams. Ir kiekvieną sykį klausantis žavėdavo jos mokėjimas džiaugtis. Beje, jai tapus žinomo radijo, televizijos laidų bei renginių vedėjo Giedriaus Masalskio žmona buvo manančiųjų, kad dvi stiprios asmenybės, nors ir gali apkeliauti pasaulį, bet kažin ar ilgai ištvers po vienu stogu… Spėlionės neišsipildė: darnus Masalskių šeimos vežimas, dabar jau su dviem sūnumis – Emiliu ir Danieliumi, toliau smagiai sau rieda. Todėl imkime ir pasmalsaukime, kas padeda sukti šeimyninio gyvenimo ratus.

Kai kalbėjomės prieš kelerius metus, sakėte, kad visą gyvenimą norėtumėte keliauti… Bet santuoka kartais apkarpo sparnus. Kas padeda juos išsaugoti?

Nors šeima reikalauja kompromisų, manau, kad tikrų sparnų niekas negali apkarpyti, – juk besisielojantis paukštis vieną dieną mirs arba vis tiek pakils…

O jei kalbame apie keliones, tai kol vaikai maži, tolimas keliones tenka atidėti. Bet padariau nemažai atradimų. Pavyzdžiui, kad visa, kas gražiausia, yra mums panosėje… Ir dar – kad iš kiekvienos situacijos galima pasiimti tai, kas geriausia. Padeda ir svajonės. Dabar jau svajojame kartu su vaikais. Jie žino, kad po kelerių metų keliausime “namuku ant ratų”. Kartais taip įsijaučia fantazuodami, kad net tariasi, kokių žaislų ims į tą kelionę (juokiasi). Juk tai pats saldžiausias momentas – ruoštis kelionei, nežinomybei… Galiu tik numanyti, kiek įvairių vaizdų jie regi savo fantazijose ir kalbėdami apie tai, kas laukia po kelerių metų. Beje, jie jau yra buvę slidinėjimo arba šokinėjimo per bangas kelionėse, į jas leidžiamės kasmet.

O kas kelionės yra jums pačiai? Ką jose atrandate?

Jose mokausi pažinti ir suvokti save. Kasdienėje rutinoje mes slepiamės už rūpesčių ir pareigų. Kelionėje esame niekas niekur. Dievinu šį jausmą. Juk tas niekas ir esu aš.

Neseniai laidoje “Šeštadienio rytas” daugelis galėjo drauge su jumis ir aktore Kristina Kazlauskaite pasimėgauti kelionės po Turkiją įspūdžiais. Kodėl verta ten nuvykti?

Į Turkiją mane atvedė maži vaikai. Pamėgau šią šalį dėl labai pragmatiškų dalykų: arti, pigu, geras aptarnavimas, komfortas ir daug pramogų vaikams… Vėliau kolegės Agnės Bukrataitės dėka atsidūriau ten darbo reikalais. Ir atradau visai kitą Turkiją, tiksliau – Alaniją. Tai pirmas sykis, kai situacija (filmavimai) man leido taip išsamiai pažinti kitą tautą, religiją, kultūrą. Manau, kad kelionės yra didesnis narkotikas nei televizija. Tad norėčiau dar daug kartų filmuoti Turkijoje ir kitose šalyse.

Kodėl ten verta nuvykti? Nes įmanoma įgyvendinti bemaž visus kelionės tikslus. Poreikius joje patenkins smalsus keliautojas, mąslus filosofas ir tingus turistas. Todėl “Šeštadienio ryto” laidose norime pakeisti tautiečių polinkį neišlįsti iš “viskas įskaičiuota” sistemos viešbučio teritorijos. Nes tai labai vaizdingas kraštas. Kasdien skirtingomis kryptimis nutolęs nuo Alanijos vos 10–15 kilometrų, padarai daugybę atradimų.

Žiūrovams mokate skleisti energiją ir gerą nuotaiką. Iš ko viso to semiatės?

Iš šeimos, kurioje gimiau, iš šeimos, kurią sukūrėme, iš kolegų, draugų, praeivių… Kartais ir pati stebiuosi, kodėl nuolat dainuoju automobilyje ir noriu šypsotis nepažįstamiems žmonėms. Gali būti, kad tokia gimiau, o gal tas atsakymas glūdi labai laimingoje vaikystėje… Esu laiminga, kad esu tokia laiminga. Tfu, tfu, tfu… Žinoma, kas nors gali pasakyti: bepigu šypsotis, kai viskas gerai klojasi. Bet tobulo gyvenimo nebūna. Manau, mums visiems duoti panašūs šansai, tik vieni zyziame dėl smulkmenų, o kiti kasdien nepamirštame padėkoti likimui vien už tai, kad nubudome po minkšta antklode.

Esate mama, žmona, laidų vedėja… Kaip visur spėjate? Gal turite susikūrusi ypatingų taisyklių sąvadą?

Dar esu ir nedidelės įmonės vadovė. Beje, manau, kad prasčiausiai atlieku būtent šį vaidmenį. Norėčiau būti ir dėmesingesnė dukra. Manau, kad turėčiau daugiau skirti laiko namų tvarkymui. Bet viso to nebesuspėju… O ypatingų taisyklių neturiu. Tik stengiuosi planuoti dieną, jei noriu daug nuveikti. Be to, dar galiu būti dėkinga savo organizmui, nes man užtenka ir trumpo miego.

Auginant vaikus tenka spręsti daugybę auklėjimo klausimų. Buvo laikas, kai Danielius labai verkdavo, jums einant į darbą… Bet vaikai auga. Kokias jų užmenamas mįsles tenka spręsti dabar?

Kasdien – vis naujas. Kalbame apie visą didelį pasaulį ir apie mažą pasauliuką kiekviename mūsų. Jie dabar tokie juokingi. Nori būti kieti – kaunasi užsirišę mano šalikus ant pilvo, tikrina mūsų reakciją į žodelį “blet”, rengia su bendraklasiais pižamų vakarėlius, o tuo pačiu metu dar yra tokie naivūs ir švelnūs – skina man pievoje gėles, dovanoja piešinius, rangosi po mūsų antklode ir kas vakarą klausosi pasakų… Iš tiesų vaikai – tai stebuklas.

Kas dar? Dabar savo berniukų klausyčiausi ir klausyčiausi. Su vyru juokaujame, kad pradėjo “atsipirkti” vargas, kurį patyrėme gimdydami juos vieną po kito. Jie daug bendrauja tarpusavyje. Tada pasiverčiu muse ir sulaikiusi kvėpavimą jų klausausi. Danieliui dabar šešeri, o Emiliui aštuoneri. Jie jau neverkia, kai man reikia išeiti į darbą, bet puikiai suvokia išsiskyrimo liūdesį. Kartais Emilis, eidamas į mokyklą, sustoja, atsisuka ir pasižiūri man į akis. O kai man reikėjo išvykti kelių savaičių komandiruotėn į Turkiją, abu berniukai buvo labai tylūs.

Gal jie jau talkina mamai ir tėčiui namuose? O gal manote, kad vaikystė – maloniausias laikas, kuriame daug žaidimų ir jokių pareigų?

Užgaunate jautrią stygą (juokiasi). Nekart su Giedriumi kalbėjomės, kad mūsų vaikai turi per mažai pareigų. Bet vis dar nesukuriame tokios sistemos, kad jiems tektų daugiau darbų.

Stalo ruošimas ir savaitgalio pusryčiai tėvams į lovą – tai juodu daro su dideliu malonumu, o kambarių tvarkymas – žinoma, tikra tragedija. Bet taip buvo ir mano vaikystėje. Tėveliai leisdavo žaisti kavinę, mudvi su sese gamindavom nesąmones, o paskui visi valgydavom. Tai buvo laimingiausi vakarai. O rytai – siaubingi, nes girdėdavau už savo kambario durų dulkių siurblį: baisų priekaištą, kuris skatindavo lįsti giliau po antklode. Dabar viskas kartojasi su mūsų vaikais…

Kiekviena šeima turi savų taisyklių. Kokios galioja jūsų šeimoje?

Vaikščioti ant pirštų galų, jei kas nors namie miega… Kai kartą sulaužiau tą taisyklę miegant mamytei, gavau pylos nuo tėvelio. Su ašaromis atsimenu ir momentą, kai sesuo ir tėvai tyliai tyliai virtuvėje ruošė man gimtadienio šventę, kad tik pamiegočiau prieš susirenkant draugams. Kai jau buvo metas puoštis, jie įsėlino ir uždėjo man ausinuką su nuostabia tylia muzika. Tai buvo dovana. Todėl žinau, kad meilės ir pagarbos neišmokysi niekaip kitaip, kaip tik kasdieniu pavyzdžiu.

Ko išmokė Danielius ir Emilis?

Mokausi klausytis, tolygiai dalyti dėmesį, svajoti, anksti keltis, pripažinti, kad pasaulis kartais būna šlykštus, patikėti, kad ir makaronai – maistas. Išmokau konstruoti “Lego”, taukšti nesąmones, rimuoti nepadorius ketureilius, daryti užtvankas ir daug kitų nuostabių dalykų. Tiesa, nors jie ir labai stengiasi, bet iki šiol nepavyko manęs išmokyti dviejų dalykų – važiuoti dviračiu ir žiūrėti filmą, nieko neveikiant… Emilis ir Danielius nuoširdžiai liūdi, kad man tai nesiseka, todėl teks susiimti.

Šiandien vaikai lavinami vos ne nuo lopšio. Tėvai daug dirba, vaikai lanko daugybę būrelių – visi dalyvauja savo maratonuose. Ką apie tai manote?

Nieko gero nemanau… Matydama, kas vyksta aplinkui, vis nerimauju, ar mūsų berniukai ne per mažai tų būrelių lanko. Kol kas pasirinkome baseiną, daug miško ir dar daugiau bendravimo namie. Žinoma, labai norėčiau, kad jie lankytų dailę, būtų “ąžuoliukai”, žaistų tenisą ir dar, ir dar, ir dar, bet pasakykit man – kada… Nenoriu, kad užaugtų žmonėmis, kurie net sekmadienį planuoja pavalandžiui…

Ne taip seniai įsikūrėte savo namuose. Kas jums yra namai?

Namai – nuostabiausia vieta, kur visada rasi vilnones kojines, kur kvepia maistu, kur gali būti netobulas… Jei kalbėsime apie buities tvarkymą, nesu labai talentinga. Giedrius parūpino visą buitinę techniką ir akvariumą, mūsų pagalbininkė Onutė pasodino ir puoselėja gėles, vaikai apkarstė sienas piešiniais, angelais ir kaštonų girliandomis.

Man lieka tik kotletukų iškepti, sudėti drabužius į skalbimo mašiną ir pabambėti, kad jau apvyto gėlės vazoje… Labai mėgstu skintas gėles. Atlieku ir kitus darbus, kurie yra nematomi (surinkti iš visų pakampių vyriškas kojines, prišaldyti ekologiškų produktų, kasdien užsukti į parduotuvę, perrūšiuoti išaugtus drabužius ir t.t.). Tai kartais erzina, bet paklauskite, ar norėčiau to atsisakyti…

"Veido" archyvas

Vaikai greitai užauga. Kada nors jie kurs savo gyvenimus. Jeigu galėtumėte perduoti nors dalelę patirties, ką norėtumėte, kad jie suprastų?

Žinoma, tikiuosi įskiepyti jiems smalsumą, padorumą, gerumą, kilniadvasiškumą. Ir dar du svarbius dalykus – humoro ir pareigos jausmą. Savu pavyzdžiu. Žinau, kad tai pavyks arba ne. O žodžiais nuolat kartosiu štai ką: svarbiausia – būti laimingam pagal savąjį laimės pojūtį. Nėra jokių taisyklių tam apibrėžti ir išmatuoti. Noriu, kad jie man papasakotų, kas yra laimė. Nekantrauju sužinoti tai būtent iš savo vaikų…

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. Algis Algis rašo:

    Šios moters išskirtinis bruožas – gera dozė optimizmo. Gerai būtų, jeigu pavyzdį iš jos imtų ir kitos.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...