2010 Gegužės 01

Mikas Suraučius

Mano šeimos lentyna – tuščia

veidas.lt

"Veido" archyvas

Lietuviškos estrados legenda tituluojamą Miką Suraučių aplankėme jo gimtajame mieste Druskininkuose. Į susitikimą jaukiame sanatorijos restoranėlyje atvyko dviračiu. Ir atsivežė pluoštelį šeimos nuotraukų (nenustebkite jose išvydę būrelį kačių). Ir dar – puikų humoro jausmą.

Gal ir sunkus tas muzikanto gyvenimas, bet apie jį kalbėjomės tik linksmai. Kurgi ne: šešiasdešimtmetį perkopęs ponas Mikas – ir jaunatviškas, ir linksmas, ir savaip žavus. Ir bene pagrindinė šio žavesio sudedamoji dalis – gebėjimas pakilti aukščiau banalios kasdienybės ir pasišaipyti iš savo bei aplinkinio pasaulio keistybių.

Jei kas neprisimena

Vidurinės ir vyresnės kartos atstovams pono Miko pristatyti nereikia. O štai jaunimas tikriausiai neprisimena atlikėjo, kuris, užuot vadinęsis Miku Suraučiumi, kuo rimčiausiai prisistatydavo esąs Sūris Mikaučius. Mikas (o gal Sūris?) buvo ilgametis roko grupės “Plius minus” vadovas, kabareto “Tarp girnų”, grupės “Briliantinas” narys. Žmogus, kurio kūryba kadaise į Druskininkus sutraukdavo daugybę Lietuvos ir aplinkinių respublikų jaunimo. Druskininkuose gyveno iki trisdešimties, paskui, kaip pats sako, įsuko Vilniuje filharmonijos dantračiai. Su grupe “Plius minus” išvažinėjo pasaulį, pelnė daug laurų, per gastroles nuriedėjo milijonus kilometrų. Dabar daugiau kaip dvidešimt metų Mikas gyvena Druskininkuose. Gyvena mamos bute, dirba, bet į viešumą nebesiveržia.

“Žinokit, tai labai nuoširdus, doras ir natūralus žmogus”, – prieš interviu įspėjo sanatorijos, kurioje bendravome, direktorius. Kad tai beveik tiesa (vienintelė tema, kuria maestro labai jau nenorėjo kalbėti, – tai jo gyvenimo moterys), įsitikinau tik pasibaigus pokalbiui.

Be pigių blizgučių

“Gyvenu paprastai, su trimis katinais. Manęs netraukia prabanga. Tenoriu žmogiškai gyventi ir neleisti sau iki šiukšlyno nusiristi. Bet ardytis dėl kažko, dėl neva turtingo gyvenimo, nematau prasmės”, – paklaustas apie namus ir buitį paaiškino pašnekovas. Ir tuoj leido suprasti, kad blizgučiai, kuriais galima didžiuotis prieš draugus ar kaimynus, jo visiškai netraukia. “Čia kaip su moterimis, – juokdamasis savo filosofiją atskleidžia pašnekovas. – Juk yra sakoma: kol jaunas, jei eina moteris priekyje, pamatai, užsimanai ir puoli šturmuoti. O kai amžius toks, koks dabar mano, tai pamatai, užverdi ir numoji ranka. Tai ir aš taip gyvenu daugeliu prasmių”.

Moterims nesuteikia laimės?

“Gerbiamas Mikai, jei jau prakalbome apie moteris, ar Jūs turite antrąją pusę?” – mėginu griebti jautį už ragų. Jis nepasiduoda ir vis taip pat šypsodamasis išpyškina: “Mano šeimos lentyna, deja, tuščia. O jei norit sužinoti geltonai (taip ponas Mikas krimsteli į asmeninį gyvenimą lendančiai vadinamajai geltonajai spaudai, bet tikrai ne mums – red.), galiu atsakyti – nereguliariai”. (“Tai jau tikriausiai apie tai, ką žmonės vadina “pasimylėti”, – viduje šypsausi, nes sulaukiu atsakymo ir į tai, apie ką nepaklausiau. Bet kas žino tas mūsų nuostabiąsias skaitytojas – gal joms tai sužinoti labai įdomu. Tad ačiū, Mikai!”).

“Keletą kartų buvau vedęs, – nežinia, ar maestro čia rimtai, ar juokauja. – Daugiau nenoriu… Kaskart, kai pamatau labai gražų objektą, kuris sudomina mane, kaip vyrą, pagalvoju: “O ar aš galiu suteikti jai laimės?” Atsakymas dažniausiai būna ne, todėl tik numoju ranka: “Ai…”

O kokios laimės Mikas įsivaizduoja negalįs suteikti? Gal jis prastai pažįsta moteris (kokia aš naivi ! – aut.) ir nežino, kad su mylimu – nors ir medine valtimi į pasaulio kraštą?

Ir į tai muzikantas turi atsakymą: “O dėl ko dažniausiai sugriūva šeimos? Ne dėl sekso, ne dėl buities, bet dėl asmeninių bruožų”. Ir paaiškina: “Tarkime, ilgai gyvenai vienas. Sutinki tokią pačią vienišą. Iš pradžių viskas – valio. O paskui ima “trinti” lyg nuospauda. Na, prakentėsi dešimt metų kartu, pasidarys lengviau. Bet aš niekada nesu tikras, kad pavyks ilgalaikis suėjimas į krūvą, todėl nerizikuoju net pradėti bendro gyvenimo”.

Ir dėl tokios atsargios pozicijos taip pat yra paaiškinimas – kam, girdi, ardyti savo dienotvarkę: “Aš ją taip puikiai surikiavau mažne ketvirčio valandos tikslumu: rytą atsikeliu be 15 minučių penkios, po to – mankšta. Katinais pasirūpinu. Tada važiuoju į darbą – į “Baltarusijos” sanatoriją, kur dirbu akompanuotoju. O devintą vakaro jau ir miego noriu”.

Tiesa, Mikas puikus virėjas. Čia jam antroji pusė tikrai nedaug teduotų naudos. Juk pats ir troškinius gamina, kepsnius kepa.

Bet nejaugi vienam nenuobodu? Vis negaliu patikėti. Ir štai  naujiena: ponas Mikas nei vienišas, nei visų apleistas. Jis turi idealią šeimą, kokios pavydėtų kiekvienas, kurio namuose reguliariai kyla pagalvių ir keptuvių mūšiai, lėkščių daužymo uraganai ar tiesiog mėgavimasis sportu, kas kurį prarėks.

“Jau daug metų gyvenu su savo gyvulėliais, jie manęs visada laukia grįžtančio. Ir nervų niekas negadina. Jei jiems ką negero ir pasakai, jie tikrai neatsako audringai. Žinau, kaip būna gyvenime. Kartais, kai žmonės gyvena kartu, neišvengia nesutarimų. O nesutarimai ardo sveikatą. O aš sveikatą noriu išsaugoti – ji man pačiam labai reikalinga”, – čia pono Miko subtili įžanga į pasakojimą apie kniaukiančią ir murkiančią šeimą.

Neįprasta šeima

Kaip į Miko namus įžengė jo keturkojai šeimos nariai? Prašau, kad pašnekovas juos pristatytų vardais ir pavardėmis. Pasirodo, viskas daug paprasčiau, nei “šturmuoti”, o paskui į širdį ir į namus įsileisti patikusį dvikojį objektą.

“Vieną kačiuką kadaise mažą radau sušalusį. Parsinešiau ir jis liko su manimi. Tai Jasius, kuriam dabar dešimt metų. Neseniai šventėme Jasiaus gimtadienį, – kuo rimčiausia veido išraiška pasakoja M.Suraučius. – Svečiai? Kam mums svečiai? Mes vieni patys šventėme, taip sakant, šeimos ratelyje. Nupirkau Jasiui žuvytę, uždėjau gėlių vainiką – padarėme puotą. Ne, tikrai, jokie kiti žmonės nedalyvavo. Kuo čia dėti žmonės, jei šventėme šeimos rate?”

Pilkai baltas Macius kadaise prisigretino kapinėse Vėlinių dieną. Tiksliau, ne pats atklydo, o viena moteris Mikui įkišo, sakydama: “Juk turi vieną – turėsi ir antrą”. O jauniausiam šeimos nariui Kaziui – aštuoni mėnesiai. Kazių viena šeima norėjo išmesti į gatvę. Tai išgirdęs Mikas ir jį priglaudė. Ir nesigaili. Vyresnieji katinai jau apsnūdę, seni. Sako, neduok Dieve kuris numirs. O mažiukas guvus ir suteikia džiaugsmo.

Praskaidrina gyvenimą

“Kiti gal to ir nesupranta, tačiau gyvūnai labai praskaidrina gyvenimą, – įsitikinęs M.Suraučius. – Kitam atimk gėles – ir namai jam bus pliki”.

Tačiau buvo metas, kai pašnekovo keturkojai nedomino. “Gyvūnai atsirado, kai pasidarė labai sunku. Kažkada švelniai pašiepdavome savo mamą, kuri dirbo “Nemuno” sanatorijoje ir šerdavo benames kates. Rainosios ją pažinojo, net stotelėje pasitikdavo. Sakydavau: “Mama, kam tau to reikia?” O ji atsakydavo, kad aš nieko nesuprantu. Atėjo laikas, kai supratau”.

Kai mirė pašnekovo mama, “pasogos” paliko net keturias kates ir šuniuką. Tai buvo seniai. Kai šių gyvūnų nebeliko, Mikas pajuto, kad namie tuščia ir nejauku – lyg trūksta kažko. Tada ir atkeliavo į jo namus asmeniniai keturkojai. Vakarais Jasius, Macius ir Kazius Miką miauksėjimu kviečia: “Laikas gulti!” Televizijos laidas apie gyvūnus visi keturi žiūri drauge. Tik kai žmones rodo, katėms neįdomu. Kad bičiulės, kaip ir pridera šeimos nariams, galėtų naudotis tualetu, šio mažo kambarėlio duryse įtaisytos durelės ant lankstų: katės pro jas pačios įeina ir išeina. Juk viduje išdėliotos katiniškojo tualeto dėžutės.

Į lauką keturkojes bičiules muzikantas veda su pavadėliais. “Pavaikšto, paskabo žolyčių, kokių joms reikia – ir namo”, – išaiškino bendrų šeimyninių pasivaikščiojimų esmę ir prasmę linksmuolis.

Į gastroles – su virtuve

Virti ir kepti kompozitorių bei atlikėją išmokė gyvenimas. Būdavo, nuvyksta gastrolių į Vidurinę Aziją. Eina į restoraną, o tas tuščias lyg prieš remontą. Atneša aliumininius “bliūdus” ir duoda valgyti nežinia ką.

“Prisimenu, Stasys Povilaitis po vienų tokių pietų – viau… Skrandžius tikrai susigadindavome. Ne restoranai ten, o “parašinės” (kalėjimo žargonu, tualetai – red.) buvo”. Todėl Mikas ir jo bičiuliai ėmė vežiotis elektrinę plytelę, keptuvę. Vienas svarbiausių indų buvo trijų litrų talpos stiklainis, į kurį įpylus vandens ir įmetus elektrinę spiralę būdavo galima išsivirti bulvių. Stiklainis, pasirodo, buvo patogiausias virtuvės rykas, nes jo net vežtis nereikėdavo: kraustydamiesi palikdavo, o kitame mieste gaudavo naują. Prie bulvių tikdavo ir konservuotos kilkės, ir “tefteliai” (žuvies kukuliai – red.). Kartais įsigudrindavo viešbučių numeriuose ar balkonuose išsikepti kepsnių. Kad administracija neužuostų ir nenutrauktų gamybos proceso, aplink durų plyšį šlakstydavo dantų skalavimo eliksyru ar odekolonu. Bet, būdavo, čirškinamo kepsnio kvapas vis tiek pasklisdavo. Atbėga administratorė, pasibeldžia: “Kas čia ką kepa?!” O iš lietuvių kambario odekolono kvapas sklinda – jie esą nieko nežino. “Tai, matyt, čigonai gaminasi valgį”, – gūžtelėdavo pečiais administratorės ir nuskubėdavo krėsti romų tautybės kaimynų būsto.

O bohemiškas gyvenimas?

Miko kolektyve buvo šešios šeimos, tad kartais drauge važinėdavo apie dvidešimt žmonių. Tarp jų dvylika – poros. Ir jos, pasak pašnekovo, protarpiais vis susipykdavo. “O aš turėdavau būti arba taikos balandžiu, arba fiureriu”, – juokėsi Mikas, paklaustas, ar buvo visa galva pasinėręs į bohemišką gyvenimą. Reikia suprasti, kad tokiai palaimai ir atsipalaidavimui, kaip kolektyvo vadovas, nelabai turėjo laiko.

Apie natūralumą

Dabar maršrutai tūkstanteriopai sutrumpėjo, todėl į darbą Mikas keliauja dviračiu. Penki kilometrai pirmyn, tiek pat atgal. Žiemą ir vasarą. “Praėjusią žiemą tik kartą išvažiuoti negalėjau, nes buvo trisdešimt laipsnių šalčio, – prisipažino ir pridūrė: – Aš apskritai nusiteikęs prieš automobilius ir variklius. Mašinos neturiu. Vienintelė motorizuota transporto priemonė, kurią turėjau, buvo motorinė valtis. Prisimenu, išplaukiau ja į Nemuną. Lekiu, variklis burzgia, vanduo tykšta, antelės tik į visas šalis sklinda”. Kitas tikriausiai džiaugtųsi greitesniu nei vėjas lėkimu per bangas, bet tik ne mūsų pašnekovas. Jam tai pasirodė toks disonansas su gamta, kad atsikratė naujutėlės valties, net nebaigęs “obkatkės”…

Įleido šaknis

Greito transporto lietuvių estrados legendai ir nereikia. Jis nebenori keliauti: “Jaučiuosi savo vietoje, namie. Ir ištraukti mane iš čia kur nors važiuoti sunku. Na, nebent kokiam vienam  nuotykiui. Štai kultūros centras ištempė į Vilnių per Kaziuko mugę. Ten koncertavome. Bet ilgam iš Druskininkų pasitraukti tikrai nesutikčiau”.

Maždaug prieš dešimt metų pašnekovas susidomėjo savo šaknimis, ėmė sudarinėti genealoginį medį. Dabar jo žinios apie giminę siekia 1649 metus. Suraučiai – Druskininkų miesto pradininkai. Mikas žino, kad dalis jo protėvių vertėsi iš gydymo purvu bei sūraus vandens. Kai Mikas skaito Druskininkų istoriją, jaučiasi taip, lyg skaitytų apie savo giminės praeitį, mat “viskas tinka”. Kurortu Druskininkai oficialiai vadinasi tik apie du šimtus metų. Kadaise tai buvo gyvenvietė, o bene seniausi žinomi duomenys susiję ir su Miko giminės praeitimi. Mat labai labai seniai dabartinio gražaus miesto vietoje stovėjo dvi trobos. Viena jų buvo Suraučių. Ir pavardė ne atsitiktinė, ji kilusi iš žodžio “sūrus”.

Apie netektis

1990 m. sausį vėžiu mirė muzikanto dukra. Jai tebuvo 16 metų. Kita M.Suraučiaus dukra – profesionali dainininkė Ieva Suraučiūtė. Lygiai po metų, 1991-ųjų žiemą, anapus iškeliavo mama. Griuvo santvarka, o su ja ir darbas žlugo. Ir asmeninis gyvenimas, ir planai – viskas…

Nuo depresijos gelbėjo tai, kad pavyko suburti naują grupę “Briliantinas”. Tačiau paskui ėmė mirti vienmečiai, draugai. “Nebėra V.Kernagio, J.Miščiukaitės, dviejų bičiulių iš “Plius minus” grupės…” – prisipažino M.Suraučius.

Apie gyvenimą ir valdžią

“Stengiuosi nesigilinti į tai, ką bloga matau… Per daug aplink falšo, ypač politikoje. Kai pagalvoju, kur atsidūrėme, skauda man. Visiems skauda. Į rimtą aklavietę įžengėme… Mes Europoje, tačiau kaip, kokie? Gyvename kaip “homo sovietikai”, vieni kitus plėšdami, apgaudinėdami. Jei į Seimą nuėjo dirbti “vestuvininkai” (suprask, vestuvinių ansamblėlių lygio menininkai – red.), koks verslas jų buvo, toks ir lygis. Seime turi dirbti profesionalai, pagaliau žmonės, kuriems nesvetimas etikos jausmas ir padorumas, atsakomybė savo tautai. Dabar dalis žmonių gyvena žemiau skurdo ribos… Et, stengiuosi negalvoti, nes tai nervina”, – numojo ranka pašnekovas.

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...