2011 Gegužės 24

Mano namai – mano taisyklės

veidas.lt

"Veido" archyvas

Kai skambaus balso savininkės, garsios estrados dainininkės, dabar Seimo narės Onos Valiukevičiūtės paklausiu, ar ji mano esanti gera močiutė, moteris nusijuokia – kai niekas negirdi, reikėtų apie tai paklausti jos anūkėlių – ketverių Gabijos ir vienuolikmetės Augustės. Ir nors apie save kalbėti gana sunku, moteris tiki, kad anūkės jos greičiausiai neišpeiktų.

Kokia turėtų būti gera močiutė? Ta, kuri nuolat verda, kepa, tvarko namus, dienas leidžia smėlio dėžėje, ar ta, kuri būna su anūkėliais retai, bet visa dūšia, visą laiką ir dėmesį skirdama tik jiems? Pasak ne vieną dešimtmetį scenai atidavusios dainininkės, abi močiutės yra geros. Tik kad pirmųjų šiais laikais vis rečiau pasitaiko, – juk šiuolaikinė močiutė yra pasinėrusi į darbus ar kitą mėgstamą veiklą. Svarbiausia, kad viską, ką ji daro, darytų su meile ir šypsena.

Anūkams meilė kitokia

Pati ponia Onutė savęs įsprausti nei į vieną, nei į kitą močiučių kategoriją nelabai galėtų – su anūkėlėmis būna gana dažnai ir visa dūšia. Kartais savo poilsio ir laisvalaikio sąskaita. “Nors, dukters garbei, turiu pasakyti, kad ji, žinodama mano pareigas ir užimtumą, stengiasi tuo nepiktnaudžiauti. Visada derina iš anksto. Bet jei reikia, tai reikia. O ir malonu, – šypsosi pašnekovė. – Kai man anksčiau sakydavo, kad meilė vaikams ir anūkams yra visai kitokia, netikėdavau. Argi galima ką nors labiau mylėti nei savo vaiką? O pasirodo, ne tik galima, bet taip ir yra. Žinoma, meilė savo vaikui niekur nedingsta. Bet posakis, kad dėl anūkų seneliai pameta galvas, tikrai ne iš piršto laužtas. Tik kodėl taip yra, man vis dar mįslė.”

Lepinu? Aš tik myliu!

Ar tai reiškia, kad ponia Onutė yra viską leidžianti ir atleidžianti močiutė? “Kartais, kai mūsų su dukra požiūris į “leisti-neleisti”, “galima-negalima” nesutampa (tiesa, tai nutinka itin retai), o anūkėlės lieka pas mane, aš pasakau, kad būsiu tokia močiutė, kokia noriu būti – kuri labiausiai myli ir lepina anūkus. Kas kita, kai dukra būna šalia – tuomet derinuosi prie jos auklėjimo taisyklių. Tik tas žodis “lepinimas” man yra truputį svetimas, nors pati jį vartoju. Dar augindama dukrą Giedrę, išgirdusi, kad aš ją labai lepinu, visada atsakydavau; “Aš nelepinu, aš ją labai myliu.” Tiesiog taip suprantu meilę, rūpinimąsi ir ryšį su artimu. Jeigu turi galimybių, kodėl negali suteikti vaikui geresnių sąlygų augti?” – Onutė pasakoja apie vaikus, bet tokiu pačiu “masteliu” ji matuoja ir meilę anūkams. Štai vietoj to, kad pati atostogų metu leistųsi į kelionę ar mėgautųsi kitomis pramogomis, sutaupytus pinigėlius atiduoda Augustei, kad ši galėtų paslidinėti Austrijoje ar Prancūzijoje. “Kas žino, kaip susiklostys jos gyvenimas. Gal Augustė neturės tiek galimybių keliauti, kiek aš turėjau. Tai tegu bent iš vaikystės lieka gražūs prisiminimai, – leidžiasi į apmąstymus. – Arba nuperku kelialapį dukrai, o pati tuo metu lieku su anūkėlėmis. Visoms kartu vykti atostogų dar neteko – iki šiol medikai Gabijai dėl silpnos sveikatos draudė skristi lėktuvu. Bet gal šią vasarą ir pavyks…” O ir nuėjusi į parduotuvę nusipirkti sau naują drabužį, ponia Onutė sako dažniausiai iš ten taip ir išeinanti nieko tinkamo nesuradusi. Tačiau vos įžengia į vaikų skyrių, ten atranda tiek daug gėrybių, kad krepšiai kaip mat prisipildo.

Močiutė gimdykloje

“Ir kaip tų mažų žmogučių nemylėti, kai jie tave sugrąžina į tuos ankstesnius laikus, į ankstesnius jausmus, kuriuos patyrei sūpuodama savo po širdimi išnešiotą kūdikį. Ką jau kalbėti apie jų dovanojamą besąlygišką meilę, kurią iš jaunystės aukštumų tikriausiai visai kitaip vertini, nei sulaukęs brandos”, – šypsena nutvieskia pašnekovės veidą.
Ponia Onutė džiaugiasi turėjusi laimę pasitikti ir abi atkeliaujančias į šį pasaulį anūkėles – toks buvo dukters Giedrės, pirmagimę gimdžiusios dvidešimties, noras: “Pamenu, gydytoja Kornelija Mačiulienė, gera mano bičiulė, visų pirma padėjo Augustę man ant rankų, nes jos tėčiui imti tą trapią būtybę buvo baisu. Širdį užplūdo tokie dideli ir švelnūs jausmai… Gal todėl su pirmąja anūkėle mūsų ryšys visą laiką toks stiprus. Negaliu sakyti, kad tas ryšys didesnis nei su Gabija, tačiau jis kažkoks kitoks.”

O ar nebuvo baisu dalyvauti gimdyme – juk teko girdėti, kad net ir drūčiausią vyrą matomi vaizdai kartais iš batų išverčia. Giedrės mama net nesudvejoja – kraujo baimė jai svetima, o žinių, kaip turi vykti gimdymas, yra nemažai. Tiesa, pati pašnekovė taip ir nepatyrė, ką reiškia gimdyti natūraliai – jos pačios duktė gimė atlikus cezario operaciją. Tačiau ponios Onutės sesuo buvo akušerė, kurios namo parsivežtas knygas ji, vokiečių filologijos studentė, vieną paskui kitą nuolat godžiai krimtusi. Gana greitai  paaiškėjo, kad ne šiaip sau – kartą su “Nemuno žiburių” ansambliu vykstant traukiniu į Maskvą teko pačiai netgi priimti gimdymą. O ir vėliau medicinos mėgėja nuolat visiems būdavusi tarsi greitoji pagalba. “Tačiau gimdant dukrai buvo gerokai sunkiau, nors šalia buvo kvalifikuoti medikai – žiūri į savo kenčiantį vaiką, o padėti negali,” – sako tuomet sunkiausiomis akimirkomis išeidavusi net į koridorių.

Iš kartos į kartą

Dviejų mergaičių močiutė atvira – jei dukters šeiminis gyvenimas būtų susiklostęs sėkmingiau, greičiausiai ir ji močiutės pareigas eitų kiek kitaip. Ne, pasak pašnekovės, ryšys su anūkėlėmis tikrai nebūtų mažiau glaudus nei dabar. Tik gal tuomet ji leistų sau būti tik mylinti ir lepinanti močiutė, o dabar tenka dar ir auklėjimo bei rūpinimosi prievolė.

“Mums, seneliams, anūkėlių auklėjimo našta gana dosniai atseikėta, nes dukra viena augina abi mergaites, o padėti norisi. Juolab kad kiti seneliai savo anūkėlių net neprisimena. Kai mažajai operavo širdelę, mes tarsi vėl tapome jaunais tėvais – rūpinomės vyresniąja, kuri apsigyveno pas mus, vežiojome ją į būrelius”, – kyšteli koją jaudulys, ir Onutės balsas ima virpėti.

Vėliau dainininkė papasakoja, kad ir jos dabar jau anapilin iškeliavusi mama, kuriai pašnekovė yra labai dėkinga, padėjo jai auginti dukrą. “Tuo metu labai daug koncertavau ir keliavau. Taigi be mamos būtų buvę be galo sunku. Giedrė su didžiausiu malonumu su močiute net iki šešiolikos metų dalijosi vienu kambariu, jame gyveno ir jų dainos, ir pasakos. Dabar savo kambaryje, pasiguldžiusi į savo plačią lovą, dainas dainuoju ir pasakas seku savo anūkėlėms ir aš.

Tą daro ir mano sesuo. Greičiausiai čia yra mūsų šeimos bruožas. Net jeigu mano mama nebūtų tiek daug man padėjusi, aš vis tiek stengčiausi savo dukrai kiek įmanydama daugiau padėti. Kas gi daugiau padės, jei ne mama?” – klausiamai tarsteli. O paklausta, ar jų namuose švenčiama Motinos diena, pašnekovė šypsosi – jų šeimoje dar tarybiniais metais ši diena buvo šventa. Ta nuotaika sklando dar iki šventės, todėl vaikams priminti, kad nupieštų piešinį ar padarytų kokį darbelį, nereikia. Mergaitės viską daro pačios. O pasveikinusios savo mamą, visos trys skuba sveikinti močiutės.

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...