2011 Gegužės 19

Mano kompleksai mane užgrūdino

veidas.lt

"Veido" archyvas

Nijolės Narmontaitė, daugeliui pažįstama iš “Nekviestos meilės”, “Emilijos”; sukūrusi Monikos vaidmenį filme “Miškais ateina ruduo”; Ilzę filme “Vilius Karalius”. Pagrindiniai vaidmenys garsiausiuose spektakliuose, tarp kurių – pastaruoju metu didelio populiarumo sulaukęs “Kapinių klubas” ir beveik autobiografinė pačios Nijolės režisuota pjesė “Selavy”.

Scenoje, spaudos puslapiuose, ekrane matome gražų, energija trykštantį ir, regis, niekada optimizmo neprarandantį žmogų. Gerbiama Nijole, kokia jūs iš tikrųjų?

“Mano šaknys – sostinėje, Telšiuose, miestelyje, kuris kaip ir Roma, išsidėstęs ant septynių kalvų, su Germanto ir Masčio ežerais. Gimusi prie geležinkelio stoties dienų dienas leisdavau ant tilto ir laukdavau traukinių. Tiesiog sėdėdavau ant tilto ir maskatuodavau žemyn nuleistomis kojomis. Prisimenu, kaip aplinkiniai bardavo, kad tokia maža mergaitė – ir taip neatsargiai elgiasi. O dar mėgdavau sukiotis perone ir laukti, kol didžiulis varpas praneš apie atvykstantį traukinį. Vėliau varpo garsas – tik aštresnis – lydėjo mokykloje, o dabar jis virto į tris skambučius teatre.”

“Nemadinga” kalba

Sėdime kavinukėje. Nijolė trumpam užsimerkia, lyg mėgintų vėl nugrimzti į saldžius vaikystės prisiminimus. Paskui atsimerkia, kresteli plaukus ir sako: “Tas prekybos centro šurmulys trukdo susikaupti. Išgirdusi šurmuliuojant žmones, nejučia imu vaidinti. O juk reikia – priešingai – atsiverti.” O man aktorė atrodo labai nuoširdi, todėl laukiu tiesaus atsakymo: “Daugelis garsių ir talentingų žmonių pasakoja vaikystėje turėdavę įvairiausių kompleksų. Ar jus jie aplenkė?”

“Jie mane užgrūdino. Juk žemaičių kalba, kaip ir aukštas ūgis, buvo labai nemadinga. O kai jauti, kad iš tavęs kažkas šaiposi… Buvau mažakalbė, užsisklendusi savyje. Juk žemaitiškai kalbančiuosius vadindavo mužikais net konservatorijoje. Atseit žemaičiai – tai lyg ir žemesnė kasta. Todėl lietuvių kalbos mokiausi atkakliai, kaip užsienio… Dar prisimenu, kad dėl ūgio mokykloje ir meškerkočiu pavadindavo, ir mamyte. Per fizinio lavinimo pamokas stovėdavau pirmoji, tad kaip to ūgio nepastebės? Dėl to ir mėgdavau būti viena, stebėti traukinius, svajoti. O paskui įgijau tokią keistą draugę, kuri taip pat mokėjo svajoti, ir kartais mūsų svajonės taip supurtydavo vidinį pasaulį!”

Nijolė prisimena pokštus, kurių abi su drauge prikrėsdavo – net dabar sunku susilaikyti nenusijuokus. Būdavo, abi vaikšto pasipuošusios miestelio gatvėmis. Draugė staiga sako: “Žinai, jei neįlipsi į medį, neįstosi į aktorinį.” “Tai buvo tarsi provokacija. Nieko nelaukusi įrodau, kad viską galiu – įsiropščiu į medį. Tačiau Birutei to maža. Ji ir vėl savo: neįstosi į aktorinį, jei neužkukuosi. O pro šalį tuo metu eina vaikinai, tarp jų vienas, kuris man labai patiko. Aš su “miniaku” tupiu aukštai medyje ir kukuoju, jie – juokiasi”, – paskoja aktorė. O tų užduočių būdavę ir baisesnių. Tarkime, naktį vienai nueiti į miestelio kapines. Nijolei tai padaryti pavyko tik iš ketvirto karto, tačiau daugiau tokioms provokacijoms nutarė nepasiduoti. “Juk tais laikais kone visų vaikų vaizduotė buvo prisodrinta neva tikrų pasakojimų apie iš kapo išlendančią baltą ranką, vaiduoklius su baltomis drobulėmis”, – šypsosi aktorė.

Dviese valtyje, neskaitant tylos

Nijolės tėtis Leonas buvo “didysis draugelis” ir “visų galų meistras”. O dar – išklausytojas, kunigas, teisėjas… “Vadindavau jį tetušėliu. Ko tik jis nemokėjo! Grodavo akordeonu, lūpine armonikėle, kartu su mama dainavo chore. Sakydavo, kad nėra neįmanomų dalykų, nėra vyriškų ir moteriškų darbų. Kryželiu išsiuvinėjo kilimą. Aš labai nemėgau darbų pamokų, nes kartais nesisekdavo megzti ar siuvinėti. Tėtis man parodydavo, kaip tai daryti. O dar išmokė jis mane tinklus rišti. Prisimenu, sėsdavome ant motociklo ir dviese išlėkdavom žvejoti”, – pasakoja pašnekovė, kuriai valandos, praleistos su tėveliu valtyje vidur ežero, tylint – neįtikėtinai brangios.

Dar Nijolė prisimena, kad mama “tarsi labiau draugaudavo su broliu”. Tačiau tėveliui mirus viskas apsivertė aukštyn kojomis. Dabar Nijolė ir jos mamytė Valerija neišskiriamos. “Skambinu kasdien, kartais net po kelis kartus. Jei kurią dieną nepaskambinčiau, turbūt mama susijaudintų, ar man kas nenutiko”, – paaiškino aktorė, neseniai būsimo mamos 80-mečio proga padovanojusi jai kelionę į Egiptą. O mama – linksmuolė, elegantiška, neįtikėtinai judri dama, suskubdavusi užlipti ant kupranugario pati pirmoji. Sužavėti turistai fotografuotavo tarsi kokį stebuklą. O kiek jaudinančių valandų abi pravaikščiojo pajūriu kalbėdamosi. Tarsi norėtų atverti viena kitai tai, ko anksčiau nespėjo, nesusiprato.

Tiesa, kelionė į Egiptą – tai tik dalis dovanos. “Apgavau mamą, – juokiasi Nijolė. – Ji pamanė, kad kelionė ir yra mano dovana. O aš nutariau į mamos gimtadienį sukviesti visą giminę, net ir tuos, su kuriais dešimtis metų nesimatėme. Nuvykau į Telšius, radau vietą, kur tilps 60 svečių. Dar – užsakiau mišias už giminę. O mamai buvo įteiktas kvietimas… Gerbiama Valerija, tokią ir tokią dieną laukiame toje vietoje. Atvykstant su savimi turėti 60 svečių… Mamą net karštis išmušė visa tai perskaičius, o paskui ilgai galvojo, ką besakyti.”

Bėdas prisišaukiame patys

O sveikata ir optimizmas šioje giminėje keliauja iš kartos į kartą?

“Esu šventai įsitikinusi, kad ligas prisišaukiame patys negatyviomis mintimis, bloga nuotaika, – atsako Nijolė. – Kuo toliau geni nuo savęs niūrias mintis, tuo greičiau traukiasi visi negalavimai.” Kai Nijolė pajunta greit susirgsianti, ką nors įskausta, pasikalba su savimi. “Sakau sau, kad esu sveika, kad viskas labai gerai ir nėra ko čia savęs gailėtis, – sveikatos ir žvalumo paslaptį atskleidžia aktorė, kuri net ir sunkiomis akimirkomis “nuveja” save į sporto salę. – Pasportuoju, išprakaituoju, ir praeina “visi gripai” ir ligos. O jei įsileidi ligą, imi pykti ant savęs – gali ir depresijos sulaukti. Nors man – tfu, tfu, tfu – ji negresia. Bet iš pažįstamų girdėjau, kad tai labai baisus dalykas.”

Neįprastos aktorystės pamokos

O kada Nijolė suprato tapsianti aktore? Pasirodo, ji tai žinojo vaikystėje. Gal, kaip pati juokauja, net nuo gimimo. Nijolė tikina, kad aktorinių sugebėjimų savyje gali atrasti daugelis. “Kaip iš manęs visi juokiasi, kai senamiesčio elgetą Roželę pavadinu savo drauge, – pasakoja garsi aktorė. – Iš tiesų, kai ją išvystu, šaukiu iš tolo: “Labas, drauge!” Nesu davusi mažiau kaip 10 litų. Roželė man visada buvo, na, toks aktorinis personažas! Beje, gal tai ir simboliška, pirmąkart ją pamačiau traukinyje. Nuo tada neretai pasikalbame. Skaudu, kai kiti šaiposi iš žmogaus nelaimės. Kartais Roželė ateidavo išmaldos į restoranus, kur besilinksminanti publika liepdavo jai padeklamuoti, padainuoti, pašokit. Tada gausianti pinigų. Roželė stengdavosi kaip įmanydama, tačiau dažnai nieko negaudavo. O kartais ir vyrai iš jos pasityčiodavo – pasinaudodavo…” Nijolei visada labai patikdavo stebėti elgetas, nes, pasak jos, jie – puikūs aktoriai.

"Veido" archyvas

Scenoje – it žuvis vandenyje

Buvo ne vienas atvejis, kai vaikai pasekdavo, kur eina pasipinigavęs pamušta akimi elgeta. Jei išvysdavo, kad sužalojimai netikri, o tik imituoti nugrimuojant, sumušdavo. “O aš visada maniau, kad negalima jų mušti. Juk jie – artistai, ir už savo “darbą” pasiima atlygį”, – su tokia pašnekovės filosofija galima sutikti. Nijolė tikina, kad vaikystėje gerų aktorystės pamokų pasisemdavo stebėdama girtuoklius. Juk atsipalaidavę žmonės – tokie laisvi, nesukaustyti. O pačiai Nijolei teko kantriai dirbant guiti iš savęs, kaip pati sako, perdėtą vaidybą, norą kopijuoti kitus. Ačiū dėstytojai Irenai Vaišytei, kuri Nijolei be užuolankų išvardydavo jos trūkumus. “Buvau konservatorijos valytojų baubas, nes 6 valandą ryto braudavausi į ją, kad galėčiau scenoje dirbti su savimi, tobulindama eiseną, kalbą, nusimesti luobus ir kaušus, kuriais buvau apaugusi. Nes man mano tėtis ir I.Vaišytė sakydavo, kad liaučiausi kopijuoti kitus, mesčiau šalin tas kaukes ir būčiau savimi!” – prisiminė pašnekovė.

Nustebino “dievaičių” silpnybės

Išsivaduoti iš nevisavertiškumo kompleksų aktorei padėjo knygos, kurias skaitydavo kone kiekvieną laisvą minutę. Sunku patikėti, kad graži, itin jaunatviškai atrodanti, išmintinga moteris susidūrė su tokiomis silpnybėmis. Tačiau ji kompleksuodavusi tai dėl savo atseit kreivų dantų, tai dėl aukšto ūgio, neva didelių plaštakų… Antai viena garsiausių pasaulio aktorių, dainininkė Marlene Dietrich Nijolei buvo tarsi dievybė, sektinas pavyzdys, grožio įsikūnijimas. Tačiau pati Marlene, kaip Nijolė sužinojo iš jos biografijos knygos, buvo tiesiog gyvas kompleksų rinkinys. “Kaip ji gali būti savimi nepatenkinta?” – perskaičiusi garsiausių pasaulio moterų biografijas stebėdavosi Nijolė. Taip pamažu traukėsi ir jos nevisavertiškumo pojūtis. Tiesa, aktorei, kad tuos kompleksiukus išguitų, teko nemažai padirbėti su savimi. Užtat dabar jos gyvenime savęs menkinimui ar savigraužai nebėra vietos.

Nijolei labai patiko Nepaprastosios įgaliotosios Japonijos ambasadorės Miyoko Akashi žodžiai, kuriais ji atsakė į žurnalistų klausimą, kaip japonų tauta sugeba išlikti rami katastrofų akivaizdoje: “Nuo pat mažumės esame mokomi, kad didžiausias mūsų turtas iki paskutinio momento – mokėti džiaugtis viskuo, kas duodama dabar. Mūsų žmonės žino, kad nėra reikalo raudoti dėl to, kas jau įvykę ir ko neturime galių pakeisti, tad mes nekantriai žvelgiame į ateitį.”

Aktorė tvirtina džiaugtis kiekviena akimirka mokanti, bet liautis kentėti dėl patirtų nesėkmių ar bėdų – sunkiau. “O štai mano Paulius sugeba ir tai”, – gyvenimo draugo Pauliaus Kovo asmeninėmis savybėmis žavėjosi aktorė. – Juk neigiamos emocijos užblokuoja viską – gerąsias emocijas, vaizduotę, viską – tiesiog trukdo gyventi.”

O džiaugtis ši savo talento gerbėjų nestokojanti menininkė tikrai turi priežasčių. Jos sūnus Simonas, kuris jau penkerius metus sėkmingai dirba ir studijuoja Anglijoje, neseniai vedė ir į šeimą atvedė, anot Nijolės, puikią martelę. Savo 52-ąjį gimtadienį Nijolė sutiko Londone, sūnaus šeimoje.

Gerbia senyvus žmones

Paulius turi du sūnus iš ankstesnės santuokos. Vyresnysis Pauliaus sūnus šiam padovanojo du anūkėlius. Vyresniojo, Pijaus, kuriam liepą sukaks treji, krikšto mama – Nijolė. Aktrorei gera, kai visi susirenka jų namuose, o mažieji beregint imasi savo mėgstamiausio žaidimo – “karo” su “Nijoje”. Tuomet prasideda slėpynės, gaudynės, į kurias įsitraukia ir mažas, ir didelis. Paulius dažnai pajuokauja savo anūkų dar neturinčiai Nijolei, kad ši gyvena su seneliu. “Nėra nė vieno interviu, kad manęs nepaklaustų, kaip jaučiuosi, už savo vyrą būdama vyresnė penkeriais metais, – juokėsi pašnekovė, kuri iš mūsų taip ir neišgirdo panašaus klausimo. – O aš visiems atsakau, kad jaučiuosi blogai, nes mano vyras dar “per mažai jaunas”, ir nusišypsau. Juk trisdešimt metų jaunesnė moteris laikoma normaliu dalyku, o štai penkeriais jaunesnis vyras – tarsi kažkokia “anomalija”.

Aktorei patinka bendrauti su senesniais žmonėmis, ir viena jos svajonių – fotografuoti šiltus, gyvenimo išminties paliestus senjorų veidus. “Nežinau, koks proto užtemimas turėtų ištikti, kad senyvam žmogui pasakyčiau, esą jis – senas, – pabrėžia Nijolė, kuriai kartais tenka žodžiais tramdyti įsismarkavusias pažįstamas, nepagarbiai atsiliepiančias apie scenoje pasirodančius solidaus amžiaus dainininkus. – Pirmiausia tu tiek išgyvenk, antra – sulaukusi jo ar jos metų taip atrodyk ir sugebėk savo talentu sukviesti pilną salę žiūrovų, o tada – kalbėk”, – tokiems pašnekovams visuomet atšauna jaunatviška išvaizda ir energija trykštanti Nijolė Narmontaitė.

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...