2011 Birželio 14

Mamos pramintu keliu

veidas.lt

"Moters savaitgalio" archyvas

Mamos dienos išvakarėse sodraus balso savininkė Giedrė Balutytė kartu su vienuolikmete dukrele Auguste įrašė savo pirmąją bendrą dainą “Mamai”. Sako, šįkart viskas pasikartojo ir įvyko taip, kaip tąsyk, prieš trylika metų, kai ji į sceną festivalyje “Nidos vėtrungė” pirmąkart užlipo kartu su savo mama, estrados primadona Ona Valiukevičiūte. Publika tuomet išgirdo dainą “Oi, motinėle”. Tik jaunajai atlikėjai tuomet buvo ne vienuolika metų, o aštuoneri.

Prakalbus Augustės mama nusišypso – iš dukters daryti žvaigždės tikrai neketinanti. Sako mergaitei, kaip ir jai, tiesiog labai patinka dainuoti, būti scenoje. O ir pati Giedrė savęs žvaigžde nevadina. Žinoma – taip, bet ne žvaigžde. Ir iš karto išreiškia apgailestavimą, kad daugelio žmonių sąmonėje vis dar giliai įsišaknijęs įsitikinimas, neva, jei tavęs nėra televizijoje, tavęs nėra niekur. Nors neneigia ir televizijos galių. Tuo turėjo galimybę įsitikinti dalyvaudama muzikiniame projekte “Žvaigždžių duetai”, kuris tikrai papildė jos gerbėjų būrį ir pažėrė daugiau koncertų pasiūlymų.
Nuodėmė būtų elgtis kitaip

Giedrė, gimusi ir užaugusi muzikų šeimoje, pati muzikinę karjerą pradėjo vos pravėrusi mokyklos duris. Aštuonerių kartu su mama užlipusi į sceną joje išbuvo iki pat paauglystės, kai labiau nei dainos pradėjo rūpėti krepšinio žaidimas, važinėjimasis riedučiais ir diskotekos. “Kartu su mama keliaudavome po visą Lietuvą. Šeimos duetai tuo metu buvo itin populiarūs. Kartais mama man leisdavo padainuoti ir vienai. Būdavo tokių dienų, kai turėdavome net po du tris koncertus per dieną. Tačiau vos sulaukusi penkioliktojo gimtadienio, pasakiau: “Užteks!” O tėvai, kurie visada pasižymėjo liberalumu ir tolerancija, tam ir nesipriešino. Juolab kad ir patys puikiai suprato, jog muzikantų dalia ne tokia jau ir lengva”, – leidžiasi į prisiminimus dabar ne tik socialinius mokslus studijuojanti, bet ir koncertuojanti bei įvairius renginius organizuojanti dviejų mergaičių – vienuolikos Augustės ir ketverių Gabijos mama. O į klausimą, ar nesigaili, kad tąkart mikrofoną padėjo į šalį, Giedrė nesudvejoja – žinoma, ne. Ji įsitikinusi, kad vaikus reikia skatinti, o ne versti kažką daryti per prievartą. Juolab kad, kaip ji pati sako, kraujo šauksmas vis tiek nugalėjo ir ji jau keleri metai vėl scenoje. Todėl įsitikinusi, kad dukroms taip pat leis rinktis savo kelią pačioms. Nors tikrai skatins pamilti muziką taip, kaip pamilo ją ji pati ir jos tėvai. “Kai vaikas turi klausą ir balsą, būtų nuodėmė neparodyti jam kelio į muzikos pasaulį. Tik kaip mano mama mane, dukras taip pat skatinsiu įsigyti dar ir specialybę, padėsiančią nepražūti gyvenime nulipus nuo scenos. Juk tai vienas kitam netrukdo – koncertai pirmadienio ar antradienio rytą tikrai nevyksta”, – negaili gerų žodžių savo mamai, vokiečių filologijos magistrei, dabar Seimo narei.

Ėjo vienur, pataikė kitur

Giedrės mama į sceną užlipo visiškai atsitiktinai – tai buvo tarsi lemtis. Tiesa, dainą ponia Onutė mylėjo visada. Tačiau vokiečių filologijos pirmakursė apie tai, kad galėtų tapti estrados dainininke, net nesvajojo. “Tuo metu buvo labai garsus Vilniaus universiteto dainų ir šokių ansamblis. Nuėjau į norinčiųjų dainuoti atranką. O ten, pasirodo, netoliese stovėjo ir estradinio orkestro vadovas, kuris po mano pasirodymo iškart paklausė, ar aš nenorėčiau dainuoti jo vadovaujamame orkestre. Net nedvejodama sutikau”, – džiaugsmingai sužiba garsios dainininkės akys. – Ir taip keturiasdešimt metų. O ar nejaučiu nostalgijos scenai dabar? Tikrai ne. Juk Dievas balso neatėmė. Viskas turi ir pradžią, ir pabaigą. O scena yra labai slidi. Jei per ilgai joje užsibūsi, tave gali nukelti arba nuversti. Tai jaunų žmonių vieta. Be to, norisi išbandyti save ir kitose srityse.”

Lepinu? Aš tik myliu!

Jau seniai ponia Onutė su dukra kartu į sceną su mikrofonu rankose nebelipa, tačiau jų tarpusavio ryšys – ypatingas. Nors, kaip abi juokiasi, jos yra be galo skirtingos: Giedrė – tikra kvatoklė, mėgstanti pašmaikštauti, pašėlti, yra labai impulsyvi, o jos mama – visiška priešingybė – rami, santūri, skirtingai nei dukra, keturis kartus pamatuojanti ir tik tada kerpanti. O anūkėlės tikriausiai dar pridurtų – viską leidžianti ir atleidžianti. Ponia Onutė santūriai šypteli – “kartais, kai mūsų su dukra požiūris į “leisti – neleisti”, “galima – negalima” nesutampa (tiesa, tai nutinka itin retai), o anūkėlės lieka pas mane, aš pasakau, kad būsiu tokia močiutė, kokia noriu būti – kuri labiausiai myli ir lepina anūkus. Kas kita, kai dukra būna šalia – tuomet derinuosi prie jos auklėjimo taisyklių. Tik tas žodis “lepinimas” man yra truputį svetimas, nors pati jį vartoju. Dar augindama Giedrę, išgirdusi, kad aš ją labai lepinu, visada atsakydavau; “Aš nelepinu, aš ją labai myliu.” Tiesiog taip suprantu meilę, rūpinimąsi ir ryšį su artimu. Jeigu turi galimybių, kodėl negali suteikti vaikui geresnių sąlygų augti?” – ponia Onutė pasakoja apie vaikus, bet tokiu pačiu “masteliu” ji matuoja ir meilę anūkams. Štai vietoj to, kad pati atostogų metu leistųsi į kelionę ar mėgautųsi kitomis pramogomis, sutaupytus pinigėlius atiduoda Augustei, kad ši galėtų paslidinėti Austrijoje ar Prancūzijoje. “Kas žino, kaip susiklostys jos gyvenimas. Gal Augustė neturės tiek galimybių keliauti, kiek turėjau aš. Tai tegu bent iš vaikystės lieka gražių prisiminimų, – leidžiasi į apmąstymus. – Arba nuperku kelialapį dukrai, o pati tuo metu lieku su anūkėlėmis. Visoms kartu vykti atostogų dar neteko – iki šiol medikai dabar jau ketverių Gabijai dėl silpnos sveikatos draudė skristi lėktuvu. Bet gal šią vasarą ir pavyks…” O ir nuėjusi į parduotuvę nusipirkti sau naują drabužį, ponia Onutė sako dažniausiai iš ten taip ir išeina nieko tinkamo nesuradusi. Tačiau vos įžengia į vaikų skyrių, ten randa tiek daug gėrybių, kad krepšiai kaip mat prisipildo.

Močiutė gimdykloje

“Ir kaip tų mažų žmogučių nemylėti, kai jie tave sugrąžina į tuos ankstesnius laikus, į ankstesnius jausmus, kuriuos patyrei sūpuodama savo po širdimi išnešiotą kūdikį. Ką jau kalbėti apie jų dovanojamą besąlygišką meilę, kurią iš jaunystės aukštumų tikriausiai visai kitaip vertini, nei sulaukusi brandos”, – šypsena nutvieskia Augustės ir Gabijos močiutės veidą.

Ponia Onutė džiaugiasi turėjusi laimę pasitikti ir abi atkeliaujančias į šį pasaulį anūkėles – toks buvo Giedrės, pirmagimę gimdžiusios dvidešimties, noras. “Pamenu, gydytoja Kornelija Mačiulienė, gera mano bičiulė, visų pirma padėjo Augustę man ant rankų, nes jos tėčiui imti tą trapią būtybę buvo baisu. Širdį užplūdo tokie dideli ir švelnūs jausmai…

Gal todėl su pirmąja anūkėle mūsų ryšys visą laiką toks stiprus. Nenorėčiau sakyti, kad tas ryšys didesnis nei tarp manęs ir Gabijos, tačiau jis kažkoks kitoks.”

O ar nebuvo baisu dalyvauti gimdyme – juk teko girdėti, kad net ir drūčiausią vyrą matomi vaizdai kartais iš batų išverčia. Giedrės mama net nesudvejoja – kraujo baimė jai svetima, o žinių, kaip turi vykti gimdymas, yra nemažai. Tiesa, pati pašnekovė taip ir nepatyrė, ką reiškia gimdyti natūraliai – jos pačios duktė gimė atlikus cezario operaciją.

Tačiau ponios Onutės sesuo buvo akušerė, kurios namo parsivežtas knygas ji, vokiečių filologijos studentė, vieną paskui kitą nuolat godžiai krimtusi.Gana greitai paaiškėjo, kad ne šiaip sau – kartą su “Nemuno žiburių” ansambliu vykstant traukiniu į Maskvą teko pačiai netgi priimti gimdymą. O ir vėliau medicinos mėgėja nuolat visiems būdavusi tarsi greitoji pagalba. “Tačiau gimdant dukrai buvo gerokai sunkiau, nors šalia buvo kvalifikuoti medikai – žiūri į savo kenčiantį vaiką, o padėti negali”, – sako tuomet sunkiausiomis akimirkomis išeidavusi net į koridorių.

Viena nepiktnaudžiauja, kita neprieštarauja

Dviejų mergaičių močiutė atvira – jei dukters šeimyninis gyvenimas būtų susiklostęs sėkmingiau, greičiausiai ir ji močiutės pareigas eitų kiek kitaip. Ne, pasak pašnekovės, ryšys su anūkėlėmis tikrai nebūtų mažiau glaudus nei dabar. Tik gal tuomet ji leistų sau būti tik mylinti ir lepinanti močiutė, o dabar tenka dar ir auklėjimo bei rūpinimosi prievolė.

“Mums, seneliams, anūkėlių auklėjimo našta gana dosniai atseikėta, nes dukra viena augina abi mergaites, o padėti norisi. Juolab kad kiti seneliai savo anūkėlių net neprisimena. Kai mažajai operavo širdelę, mes tarsi vėl tapome jaunais tėvais – rūpinomės vyresniąja, kuri laikinai buvo apsigyvenusi pas mus, vežiojome ją į būrelius”, – kyšteli koją jaudulys ir Onutės balsas ima virpėti.

Vėliau dainininkė papasakoja, kad ir jos dabar jau anapus iškeliavusi mama, kuriai pašnekovė yra labai dėkinga, padėjo jai auginti dukrą. Juk tuo metu ji labai daug koncertavusi ir keliavusi. Todėl be mamos būtų buvę be galo sunku. O ir pati Giedrė sako su didžiausiu malonumu su močiute net iki šešiolikos metų dalijosi vienu kambariu, kuriame gyveno ir jų dainos, ir pasakos. Dabar savo kambaryje, pasiguldžiusi į savo plačią lovą, dainas dainuoja ir seka pasakas savo anūkėlėms jos pačios mama. “Net jeigu mano mama nebūtų tiek daug man padėjusi, aš vis tiek stengčiausi savo dukrai kiek įmanoma daugiau padėti. Kas gi daugiau padės, jei ne mama”, – klausiamai tarsteli ir tuoj pat su visa pagarba dukrai patikslina, kad Giedrė, žinodama jos pareigas ir užimtumą, stengiasi tuo nepiktnaudžiauti.

Didžiuojuosi esanti Valiukevičiūtės dukra

“Kartais dukras pasiimu kartu su savimi į koncertus ar repeticijas – juk ir pati buvau užkulisių vaikas”, – priduria Giedrė, įvardydama tai daugiau kaip pranašumą, o ne kaip trūkumą. Juk sutinki begalę įdomių žmonių. Nors neslepia, kad augti muzikantų šeimoje lengva nėra. Juk dažnai tėvų nėra namie, arba tu esi priverstas nuolat keliauti kartu su jais. “Tačiau niekada net ir neįsivaizdavau, kad galėtų būti kitaip”, – valiūkiškai nusijuokia. – Kai pradėjau dainuoti, mane dažniausiai pristatydavo kaip Onutės Valiukevičiūtės dukrą. Tačiau aš to niekada ir neslėpiau. Man didžiulė garbė turėti tokią mamą. Visada vertinau jos nueitą kelią scenoje. Tik jokiu būdu nebandau jos kopijuoti, o ir greičiausiai nepavyktų, nes mūsų panašumas tik išorinis. Tačiau suvokimą apie muziką, meilę dainai ir scenai man įskiepijo ne kas kitas, o būtent tėvai, ir už tai esu jiems be galo dėkinga.

Renata Maslauskienė

“Moters savaitgalis”

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...