2010 Rugsėjo 07

Viktoras Diawara

Mama mane visur vesdavosi, aš sūnų – irgi!

veidas.lt

"Veido" archyvas

Matyti kaip gimė ir auga sūnus Viktoras vadina privilegija

Grupės “Skamp” nario Viktoro Diawaros pristatyti tikrai nereikia. Nors jis nei šoka, nei dainuoja šiuo metu itin populiariuose TV projektuose, Viktorą atpažįsta net menkai muzika besidomintys žmonės, kas jis toks, žino ir vyresnio amžiaus melomanai, ir paaugliai.

Rojaus kampelis – senoje gamykloje

Susitikti Viktoras pakviečia į sovietmečiu veikusios Vilniaus gamyklos patalpas. Didelėje apleistoje erdvėje jis sugalvojo įkurti kultūros centrą, kuriame vyks vakarėliai, parodos, bus rodomi filmai, šokių spektakliai. Tos pačios buvusios gamyklos viename cechų Viktoras jau įsirengęs muzikos įrašų studiją, o netrukus planuoja su šeima persikelti ir gyventi į vadinamąjį loftą (studijos tipo butą gamykloje).

“Tai mano sena svajonė, kad viskas būtų vienoje vietoje: namai, studija, kultūrinė erdvė, kurioje vyktų renginiai. Kai buvau Amerikoje, susipažinau su loftų kultūra. Man labai patiko, kad didelėse senos gamyklos patalpose galima įgyvendinti įvairius projektus, nes čia daug erdvės, laisvės. Gyvenimas lofte taip pat susijęs su kūrybine laisve. Pats planuoji buto erdves, todėl gali kiek nori fantazuoti. Be to, čia bus daug erdvės sūnui dūkti, svečiams ir mums”, – gyvenimo neįprastoje erdvėje privalumus dėsto Viktoras, kuris kartu su žmona Živile, vienos interneto sprendimų kompanijos vadove, savo rojaus kampelį kuria buvusioje gamykloje.

Idėjos apvežė aplink pasaulį

Vienas grupės “Skamp” įkūrėjų, originalių “Tabami” renginių sumanytojas, unikaliame projekte “Verpimo ratelių sutartinė” verpimo rateliu “grojantis” Viktoras sako, kad jo galvoje nuolat sukasi daugybė idėjų. “Net atostogaudamas galvoju, ką įdomaus būtų galima padaryti. Man tai ne darbas, o malonumas. Daug žmonių turi gerų idėjų, bet nesistengia jų įgyvendinti, o aš sumanymus paverčiu tikrove. Jeigu ką nors nori pasiekti, reikia apie tai garsiai pasakyti ir tikėti, susidūrus su pirma kliūtimi nepasiduoti. Turiu vieną gyvenimą ir daug idėjų, kurios mane jau apvežė aplink visą pasaulį”, – džiaugiasi Viktoras.

Jis neslepia, kad tenka susidurti ir su sunkumais, bet sako, jog būtų labai neįdomu, jeigu viską rastų padėta ant lėkštutės. “Neturiu turtingų tėvų. Viską užsidirbau savo rankomis ir protu. Didžiuojuosi tuo, ką esu pasiekęs”, – sako muzikantas, gimęs Vilniuje lietuvės ir afrikiečio šeimoje. Jį, devynių mėnesių kūdikį, tėvai išsivežė gyventi į Vakarų Afrikos valstybę Malį, o dešimtmetį Viktorą vieną išleido mokytis į Vokietijos Vasario 16-osios gimnaziją.

Savarankiškumo pamokos

Viktoras pasakoja, kad labai anksti pradėjo savarankiškai kabintis į gyvenimą ir visada norėjo būti priekyje. Kad gautų stipendiją, visus gimnazijoje praleistus metus mokėsi tik pačiais geriausiais pažymiais, o nuo penkiolikos metų pradėjo savaitgaliais dirbti. “Kuo tik aš nedirbau… Ir padavėju, ir statybose, ir virėjo pagalbininku, net mėsos gamybos ceche valytoju”, – nusijuokia “skampas”.

Jis džiaugiasi anksti išėjęs tokią savarankiškumo mokyklą. Galbūt todėl būdamas keturiolikmetis paauglys jau tvirtai žinojo, kad grįš į Lietuvą kurti muzikos, nors gabų jaunuolį daugelis mokytojų  bandė įtikinti tęsti mokslus Vokietijos ar Skandinavijos universitete. “Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo atvažiavęs į Vilnių iškart supratau, kad čia yra mano namai. Vokietijoje turiu draugų, vokiškai kalbu geriau nei lietuviškai, per devynerius ten praleistus metus perpratau ir vokiečių mentalitetą, bet visada geriau jaučiausi Vilniuje. Čia gimiau ir jaučiau, kad čia mano namai”, – sako Viktoras ir pasidžiaugia, kad tėvai jį visada palaikydavo. Nebandė atkalbėti ir nuo apsisprendimo nestudijuoti ir pasirinkti muzikanto kelią.

Mama – draugė

“Mama manimi visada pasitikėjo. Jai visada galėjau viską atvirai pasipasakoti. Anksti pradėjome kalbėtis įvairiomis temomis”, – sako muzikantas, kurio vaikystė Afrikoje prabėgo tolerantiškoje ir kūrybiškoje aplinkoje tarp menininkų – aktorių, režisierių, scenaristų. Viktoro mama – teatro režisierė, o tėvas – rašytojas.

Tolerantiškai, dažnai su šypsena Viktoro mama reaguodavo ir į šunybes, kurių “skampas”, mokydamasis Vokietijoje, nemažai prikrėtė. Jis buvo toks padūkęs, kad mokytojai net ne kartą  svarstė, ar nereikėtų jo pašalinti iš gimnazijos. “Krėčiau kvailystes, daug linksminausi, bet grojau orkestre, dainavau chore, dalyvavau talentų vakaruose, buvau skautas. Kadangi sugebėdavau išlaikyti balansą, dėl to ir nekildavo konfliktų su tėvais”, – džiaugiasi Viktoras.

Jis įsitikinęs, kad tėvų ir vaikų pasitikėjimas yra labai svarbus. “Jeigu tau kelia siaubą, kad vaikas gotas, labiau pasidomėk, kas tai yra. Kai apie jo mėgstamą muziką žinosi daugiau nei vaikas, galbūt jam tas stilius pasirodys neįdomus. Jeigu žinai, ką vaikas veikia dienomis, kokiuose interneto puslapiuose lankosi, tada gali juo pasitikėti, suprasti pasaulį, kuriame jis gyvena. Taip kyla mažiau bėdų dėl nesusikalbėjimo. Žinoma, turi išlikti riba tarp draugiškumo ir pareigų, griežtumo”, – sako Viktoras, spalio mėnesį metukų gimtadienį švęsiančio Kipro tėtis.

Su sūnumi visur kartu

“Vaikas turi laisvai jaustis ir pats pažinti gyvenimą, klysti ir iš tų klaidų mokytis, – tvirtina žinomas vyras. – Kai devynių mėnesių mane atsivežė į Afriką, neuždarė namuose ir nesaugojo, nors kiti europiečiai net savo vandenį veždavosi. Augau tarp gatvės vaikų, valgiau tą patį maistą, gėriau jų vandenį ir užaugau sveikas. Taip ir su savo vaiku elgiuosi. Tėvų pareiga – prižiūrėti, kad skaudžių dalykų būtų kuo mažiau, bet nuo visko neapsaugosi. Jis vis tiek nukris, užsigaus”.

"Veido" archyvas

Važiuojant koncertuoti, šalia muzikos instrumentų reikia sutalpinti ir Kipro “įrangą”

Nuo triukšmo ir žmonių Viktoras savo sūnaus taip pat neslepia. Kartu vežasi į koncertus, kartais net į susitikimus pasiima. “Mano mama mane irgi visur kartu tampydavosi. Tie vaikai, kurie būna tarp žmonių, tampa komunikabilūs, lengvai bendrauja su nepažįstamais. Nereikia ir tyliai kalbėti, kai mažylis miega, saugoti nuo triukšmo. Kai gyveni didmiestyje, to vis tiek neišvengsi. Tačiau viskas turi neperžengti proto ribų. Nuėję su vaiku į renginį nebūname prie pat kolonėlių, pasitraukiame kuo toliau nuo scenos, turime ausytėms skirtas apsaugas”, – auklėjimo niuansais dalijasi muzikantas.

Pirmasis mėnuo – kosmosas

Nors dabar važiuojant į koncertą į autobusiuką reikia sunešti ne tik savo instrumentus, bet ir sūnaus žaislus bei lovytę, Viktoro tai nevargina. “Tai mano gyvenimo dalis. Dabar daug linksmiau, – nusikvatoja jaunasis tėtis. – Be to, aš visą gyvenimą tampau instrumentus. Pats susikraunu, sujungiu ant scenos, paskui atjungiu, sunešu į autobusiuką, kai grįžtu, užnešu į studiją, nes pavogs, jei paliksi automobilyje. Kitą dieną vėl tas pats. Todėl dar vieną kėdutę įkišti – juokas…”

Viktoras prisipažįsta, kad gimus sūnui gyvenimas pasikeitė kardinaliai. “Bet viskas daug paprasčiau ir lengviau, negu tikėjausi. Tik pirmas mėnuo buvo kosmosas. Nesupratau, ar diena, ar naktis. Nelikdavo laiko niekam, tik vaikeliui. Visas ritmas buvo persisukęs. Bet vėliau viskas ėmė eitis natūraliai. Nebuvo tokių momentų, kad nežinočiau, ką daryti, kaip paimti. Nepanikuodavome, jeigu sukosėdavo. O dabar jau lieka laiko ir dviese su žmona pabūti”, – paslaptingai šypteli ir priduria, kad sūnaus gimimas – reikšmingiausias jo gyvenimo momentas. Viktoras labai džiaugiasi, kad turėjo privilegiją matyti, kaip į pasaulį ateina mažylis. Sako, tada apėmęs nenusakomi keistas ir geras jausmas…

"Veido" archyvas
Dabar daug linksmiau
Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentarai (2)

  1. Taip Taip rašo:

    Kai vaikas uzaugs, duos tam juoduliui i kaulus. Ir taip apgins savo lietuviska mentaliteta.

  2. Stasys Stasys rašo:

    Mulato sūnus – mulatas.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...