2015 Kovo 25

Maistas – ne nuodas, bet ir ne vaistas

veidas.lt

Papročiai ir įpročiai. Septynios savaitės griežto pasninko, kuris buvo kiekvieno kataliko prievolė, verčianti išsivalyti kūną ir sielą, tėra niekis, palyginti su šių laikų „teisingos“ mitybos ideologijų gausa ir bekompromisiškumu.

Vegetarai, su panieka žvelgiantys į „lavonėlių“ valgytojus, veganai, susirūpinę „išnaudojamų“ gyvūnų teisėmis ir poreikiais, pagaliau žaliavalgiai, atradę vienintelį sveikatos šaltinį, – nemaža visuomenės dalis, atmetusi paprastas pasninko taisykles, imasi ieškoti naujų, sudėtingesnių stebuklingos sveikos mitybos receptų.

Vilniaus universiteto dėstytoja sociologė dr. Gražina Rapolienė pastebi, kad ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje stiprėja dėmesys sveikatai, kūnui, jo priežiūrai. Tai būdinga postmodernybei, kuri vis labiau smelkiasi į mūsų kasdienybę. Asmeninis tapatumas kuriamas, formuojamas, perkuriamas; jo pagrindas – kūnas.

Sociologas Bryanas S.Turneris šiuolaikines Vakarų visuomenes dėl didėjančio dėmesio kūnui pavadino somatinėmis. Taip įvardyta socialinė sistema, kai kūnas sudaro centrinį kultūrinės ir politinės veiklos lauką. Šių madų ar tendencijų kaita, skirtingų, netgi priešingų kūno priežiūros būdų koegzistavimas vienu metu yra charakteringas postmodernybės bruožas, stipriai veikiamas vartotojiškumo, kai siūlomo produkto ar paslaugos pažadas pamirštamas vos tik jį įsigijus – tuoj pat siūlomas kitas. Modernybės epochai buvo būdinga aiškintis klientų poreikius ir stengtis juos patenkinti, o postmodernus laikmetis bando žmogui jo poreikius įteigti.

Kaip sako gydytoja dietologė Aušra Jauniškytė-Ingelevičienė, vienos tiesos atradimą apsunkina tai, kad kiekvienas esame labai individualus ir rekomendacijos kiekvienam turėtų būti skirtingos: „Mitybos mokslas ir su juo susiję moksliniai tyrimai labai sudėtingi. Medikamentus tirti santykinai lengva – poveikis yra arba ne. Maitinimosi pasekmės gali pasireikšti po 10–20 metų, o tiek trunkančių tyrimų – labai nedaug.“

Kita priežastis, kodėl plinta įvairios sveikos gyvensenos teorijos, – reklama: žadama, kad bus atsikratyta antsvorio arba padaugės energijos. Tai daugelio žmonių bėdos.

Gyvo maisto propaguotojas Paulius Jaruševičius pasakoja, kad jį ieškoti alternatyvų įprastinei mitybai paskatino sveikatos sutrikimai: „Sulaukęs 40 metų susirgau labai sunkios formos alergija. Prieš ketverius metus, kai suvalgiau šašlyko ir išgėriau bokalą alaus, pasijutau taip blogai, jog teko kviesti greitąją, griuvo darbo planai – negalėjau išvažiuoti į komandiruotę. Prieš tai kelis kartus vos nemiriau, gydytojai rekomendavo nešiotis adrenalino, kad užėjus priepuoliui iškart susileisčiau.“ P.Jaruševičius sako supratęs, kad su jo organizmu kažkas ne taip. Gydytojos alergologės patartas jis išbandė veganišką mitybą. „Alergija praėjo, numečiau apie 20 kg svorio ir pasijutau geriau nei prieš 20 metų. Tada ir ėmiau domėtis, nuo ko priklauso mūsų sveikata, – prisimena pašnekovas. – Supratau, kad mityba yra vienas pagrindinių sveikatą lemiančių veiksnių. Žinoma, sveikata priklauso ne tik nuo mitybos, bet ji – bene svarbiausia.“

Taip P.Jaruševičius atrado mūsų tautietės, gyvenusios JAV, Onos Varapickaitės (Ann Wigmore), kuri buvo natūropatė, neapdoroto, gyvo maisto bei želmenų sulčių vartojimo pradininkė, sukurtą mitybos sistemą.

G.Rapolienė pabrėžia, kad sveikatos problemas ar antsvorį gali paskatinti ne tik gyvenimo būdas – sėdimas darbas, fizinio aktyvumo stoka, nesveika mityba ar žalingi įpročiai, bet ir socialinio pobūdžio veiksniai, turintys įtakos sveikatai: išsimokslinimas, pajamos, lytis, amžius ir kt.: „Struktūrinė socialinė nelygybė atsispindi ir sveikatos nelygybėje.“

Rudenį Sveikatos apsaugos ministerijos organizuotoje konferencijoje profesorius iš Didžiosios Britanijos Michaelas Marmotas pristatė naują tyrimą apie socialinių veiksnių reikšmę sveikatai. Pavyzdžiui, labai svarbu yra darbas ir jo sąlygos. Vienu procentu padidėjęs nedarbas siejamas su 0,8 proc. išaugusiu savižudybių ir žmogžudysčių skaičiumi. Didelės socialinės transformacijos, pavyzdžiui, posovietinėje erdvėje, tikriausiai paskatino didelį atotrūkį tarp vyrų ir moterų tikėtinos gyvenimo trukmės (Vakarų šalyse šis atotrūkis yra apie 5–7 metus, Lietuvoje, Rusijoje, Ukrainoje – 10 metų ir daugiau).

A.Jauniškytė-Ingelevičienė atkreipia dėmesį, jog žmogaus psichika pasižymi tuo, kad patiriant įtampą, susidūrus su problemomis bandoma rasti priežastį ir dažniausiai ieškoma fizinių problemos sprendimo būdų. Dėmesys nukreipiamas į valgymą. Keisdamas mitybą žmogus įsivaizduoja tapsiantis laimingesnis, gražesnis, jam esą geriau seksis darbe. Tai vyksta nesąmoningai.

Keičiant valgymo įpročius iš tiesų vyksta ir psichologiniai pokyčiai. Tik ne visada tokie, kokių tikimasi. „Jei maistas ribojamas, kyla daugiau minčių apie valgį, atsiranda nuotaikų svyravimai. Kodėl žmonės „užkimba“? Pirmiausia juos apninka geros emocijos – atsiranda jėgų, energijos, vilties. Kiekvienam žmogui šis laikotarpis trunka skirtingai. Ilgainiui ta energija išsenka, ima varginti nuovargis, silpnumas, alkis, vis labiau kamuoja mintys apie maistą, atsiranda dirglumas, genda nuotaika. Žmonės nori vėl pajusti tą pradinę euforiją, tačiau kiekvienąkart iš naujo ribojant maistą ji dažniausiai nebepasikartoja“, – perspėja gydytoja.

Pasak jos, žmonės geriau pasijunta ne tik pakeitę mitybą, bet ir pradėję vengti streso, pradėję daugiau judėti, skirti daugiau dėmesio ir laiko savo poreikiams. Kraštutinumai – kalorijų skaičiavimas, graužatis, jeigu suvalgiau „blogo“ produkto, blogina gyvenimo kokybę. Žmogus įsijaučia į ribojimą, suvalgęs netinkamo maisto pradeda griaužtis, todėl, kad nereiktų išgyventi graužaties, ima save riboti dar labiau.

„Maisto skirstymas į gerą ir blogą ar sveiką ir nesveiką daro daug žalos. Žmogus, suvalgęs produkto, kuris pagal jo klasifikaciją yra „blogas“, pasijunta blogu žmogumi. Tačiau „blogo“ maisto valgymas nepadaro žmogaus blogo, nei „gero“ valgymas nepaverčia jo šventuoju“, – sako gydytoja.

Neabejotinai tokiam teiginiui prieštarautų etinio veganizmo šalininkai. „Pasaulyje plinta vadinamasis etinis veganizmas, kurio praktikuotojai skelbia nenorintys žudyti gyvūnų ar jų eksploatuoti. Tai stiprus judėjimas, dažniausiai į jį įsitraukia jaunimas. Tie žmonės dažnai nesusimąsto, kaip subalansuoti mitybą, kad gautų pakankamai kalorijų, mineralinių medžiagų, ir tai kelia didžiulę riziką jų sveikatai. Kita grupė – žmonės, kurie suserga ir ieško sprendimų. Jie aiškiai ima suvokti savo negalavimų priežastis“, – pasakoja P.Jaruševičius.

Pasak jo, tikroji problema yra ta, kad klesti daug sveiką gyvenseną propaguojančių dalykų, kurie iš tiesų yra moksliškai nepagrįstas šarlatanizmas. Tada žmonės nueina klystkeliais, nepakeisdami iš esmės savo gyvensenos, o tik bandydami įvesti kažkokių elementų.

P.Jaruševičiaus manymu, Lietuvoje trūksta ne tik valgymo kultūros, bet ir švietimo, nuo ko priklauso mūsų sveikata. „Tradicinė lietuviška virtuvė susiformavo sunkaus fizinio darbo fone, tačiau šiandien būtų pats laikas atrasti kitokią – europietišką valgymo kultūrą, kuri atitiktų šiuolaikinį gyvenimo būdą. Mes įsivaizduojame, kad mūsų seneliai valgė daug gyvūninės kilmės maisto. Tai netiesa. Jie daug dirbo gryname ore, jų imuninė sistema buvo stipri. Dabar dažnai valgome tik todėl, kad atėjo laikas pietauti, nors iš tiesų nenorime – mūsų alkio pojūtis išbalansuotas“, – įsitikinęs pašnekovas.

Jis pastebi, kad valgome vis daugiau, greitojo maisto restoranai, kuriuose patiekiamas apdorotas maistas, klesti. Todėl verta atsigręžti į gerąsias mūsų tradicijas, kai žmonės daržovių užsiaugindavo patys. „Dar viena problema – nėra ekologiško maisto vartojimo tradicijų. Todėl nėra ir rinkos – mažai auginama, o tai kelia tokios produkcijos kainas“, – mano sveikos mitybos propaguotojas.

„Žiemą mūsų klimato zonoje beveik nėra kokybiško šviežio maisto, todėl siūlyčiau daiginti namie grūdus, sėklas. Tai paprastas būdas pagerinti savo mitybą, juk vasaris, kovas, balandis – organizmui sunkiausi mėnesiai. Beje, jei prisiminsime senąsias mitybos tradicijas, tai nėra jokia naujiena. Kaip ir raugintas, o ne konservuotas maistas. Šiandien tas tradicijas užgožia maisto pramonė, siūlanti greitų, paprastų, labai patrauklių, deja, dažniausiai nesveikų sprendimų. Pasisotinti galima labai pigiai ir greitai, tik pasekmės būna sunkios“, – įsitikinęs P.Jaruševičius.

Jis atkreipia dėmesį, kad daugybė maisto pramonėje naudojamų kvapų yra sintetinami laboratorijose, organizmas negali jų atskirti nuo natūralių. „Einant pro kepyklėlę mums tiesiog pakerta kojas. Sintetiniai kvapai, druska, cukrus, riebalai užgožia natūralius poreikius“, – sako pašnekovas.

A.Jauniškytė-Ingelevičienė pastebi, kad žmonės dažnai prisiklauso rekomendacijų, ką galima, ko ne, atsisako tai pieno produktų, tai angliavandenių ar mėsos. „Gerai tada, jeigu atsisakoma to, ko nesinori. Pavyzdžiui, yra žmonių, kurie tikrai nemėgsta mėsos ir gali būti vegetarai, o kiti be jos negali. Mes negalime pasakyti, kuris iš jų maitinasi sveikiau, nes visų poreikiai individualūs. Normaliai valgo tas, kuris įsiklauso į savo kūno poreikius ir savęs neprievartauja“, – aiškina gydytoja dietologė.

Ji atkreipia dėmesį, kad gera mityba yra tokia, kuri atitinka organizmo poreikius, o jie būna skirtingi – vaikų, besilaukiančių moterų, jaunų, vyresnių, pagyvenusių žmonių. Vienu gyvenimo etapu labai svarbu gauti gyvūninių riebalų, kitu jų reikia mažiau. Skiriasi sveikųjų ir sergančiųjų poreikiai. Svarbus ir sezoniškumas: žiemą norisi daugiau valgyti – reikia daugiau energijos kūnui sušildyti. Pavasarį laukiame šviežių salotų ir ridikėlių. Kūnas signalizuoja apie savo poreikius. Būtent alkio ir sotumo pojūčiais remiasi intuityvusis valgymas.

Gydytoja dietologė primena, kad svarbu ne tik tai, ką valgome, bet ir kaip. Valgyti dėmesingai – lėtai, atsipalaidavus, mėgaujantis – tai geriausia maisto virškinimui ir maistinių medžiagų pasisavinimui, nes kai žmogus jaučia stresą, virškinimas ir maisto pasisavinimas sutrinka, negana to, netenkame daug maistinių medžiagų.

Medikė atkreipia dėmesį, kad sveikos mitybos įpročiai diegiami nuo mažens: auginant vaiką svarbu ne tik akcentuoti valgį – jį riboti ar, priešingai, atkakliai siūlyti; labai svarbu yra bendravimas, vaiko emocijų „atlaikymas“, atspindėjimas, supratimas. Juk žmogus turi ir kūną, ir psichiką, ir jų negalima atskirti.

Pasak sociologės G.Rapolienės, siektina ir labai sveikintina, kai žmonės prisiima atsakomybę už savo sveikatą, ja rūpinasi, buriasi į bendraminčių grupes ir gina savo interesus. Juk toks ir yra sveikatos reformos tikslas: žmogus turėtų būti aktyvus sveikatos priežiūros sistemos dalyvis, gebantis priimti motyvuotus sprendimus, ne tik nuolankiai vykdantis tai, ką nurodė gydytojai, ir nesėkmės atveju juos kaltinantis. Būrimasis į interesų grupes kuria, stiprina pilietinę visuomenę. Sveikatos klausimas postmoderniose visuomenėse – tokia tampa ir Lietuva – yra politinis, o vienijimasis į bendraminčių bendruomenes primena politinius sąjūdžius.

„Vis dažniau ir Lietuvoje suprantama, kad sveikata yra gyvenimo būdo pasekmė. Sveikatos reforma siekiama paskatinti žmones labiau rūpintis savo sveikata ir prisiimti už ją atsakomybę. Tokios tendencijos stebimos, nors galbūt ir nėra tokios dažnos, kaip norėtųsi tikėtis“, – aiškina sociologė.

Kita vertus, begalinės sveiko gyvenimo būdo paieškos, prasidėjusios interneto platybėse ar rekomenduotos draugų, neretai atveda ir iki gydytojų, gydančių valgymo sutrikimus bei jų sukeltas kitas ligas, durų.

Pasak A.Jauniškytės-Ingelevičienės, Lietuvoje dietų laikosi net 60 proc. paauglių. Kartais jie nepajunta ribos, ir maisto ribojimas virsta sutrikimu. Dalis tokių žmonių yra susidūrę su rimtomis psichologinėmis problemomis, kiti serga psichikos ligomis, pavyzdžiui, depresija. „Įsitikinimas, kad tai, ką aš galvoju, ir yra tiesa, – nekritinio mąstymo ypatybė. Tokia būsena būdinga vaikams, jiems ji normali. Kai vaikas mano, kad po lova tūno vilkas, jam tai yra tikra. Suaugę žmonės kartais irgi panyra į tokią būseną: kaip aš galvoju, taip ir yra. Tokiam žmogui jo mintys atrodo pačios teisingiausios, todėl jis tampa piktas, fanatiškai gina savo poziciją. Kad žmogaus būsena nenormali, rodo tai, kad jo neveikia loginiai argumentai. Dažnai susiduriu su žmonėmis, kuriems slenka plaukai, krinta dantys, bet jie nepripažįsta, jog tai dėl to, kad jie tapo, pavyzdžiui, žaliavalgiais, nes jų nuostata – esu žaliavalgis, todėl turiu gerai jaustis, ir sveikata sutriko tikrai ne todėl. Todėl ir diskusijos būna labai aršios, nes sveikas protas jau nebeveikia. Valgymo sutrikimai yra psichikos liga. Ji pagydoma“, – darbo patirtimi dalijasi medikė.

Ji pastebi, kad žaliavalgystė gali būti valgymo sutrikimo simptomas, tačiau negalime teigti, jog visi žaliavalgiai turi valgymo sutrikimų. „Tačiau kad tai nėra normali mityba, tai faktas“, – konstatuoja gydytoja.

Ji atkreipia dėmesį, kad dar yra vadinamosios tarpinės būsenos, kurios vadinamos sutrikusiu valgymu. Tai mityba, kai nepatenkinami organizmo poreikiai arba, priešingai, iš valgymo tikimasi to, ko jis negali paveikti. Pavyzdžiui, žaliavalgiai tikisi, kad valgymas apsaugos juos nuo visų ligų, visas ligas išgydys, tačiau tai nėra tiesa. „Valgymo sutrikimai susiję ne tik su fiziologija, mitybos įpročiais, bet ir su psichologija. Kai maistas pasidaro svarbiausias dalykas gyvenime, nesvarbu, kuria forma – žaliavalgystės, visiško badavimo, dietų laikymosi, galime kalbėti apie sutrikusį valgymą“, – sako A.Jauniškytė-Ingelevičienė.

Ieškant stebuklingos gyvensenos recepto galbūt pravartu atsigręžti ir į savas, gerokai primirštas tradicijas. Vilniaus universiteto docentas dr. Rimvydas Laužikas, knygos „Istorinė Lietuvos virtuvė“ autorius ir kulinarinio paveldo tinklaraščio administratorius, pasakoja, kad vietinė virtuvės tradicija formavosi nuo seniausių laikų, tad galime kalbėti apie kai kurias mitybos tradicijas, pasiekiančias mus iš proistorės, – juk vietinės virtuvės ypatybes lemia klimatas, konkrečiai gamtinei zonai būdingi augalai bei gyvūnai, ūkininkavimo būdas.

Lietuvos valstybę sukūrė lietuvių genties žmonės, gyvenę nederlingame regione – Rytų Lietuvoje. Tad šio krašto maisto tradicijos turėjo nemenkos įtakos vėlesniems laikams. Pavyzdžiui, Rytų Lietuvoje iš visų javų geriausiai auga rugiai, todėl iki šiol pagrindinis mūsų patiekalas – juoda ruginė duona, kuri ir iliustruoja vieną iš mūsų savitumų: esame rugių gastronominė kultūra. Žinoma, auginti ir kviečiai, miežiai, avižos, bet kvietinė duona – pyragas yra labiau šventinis, nekasdienis kepinys.

Lietuvoje nuo seno auginti naminiai gyvūnai: galvijai, kiaulės, avys, ožkos, vištos žąsys, antys. Todėl mėsos ir pieno produktai užėmė ne mažiau reikšmingą vietą. Istoriniais laikais labiausiai vertinta jautiena bei didelių paukščių – žąsų, kaplūnų, vėliau kalakutų mėsa. Nuo senų laikų žinomi prabangūs rūkyti produktai – dešros, kumpiai, skilandžiai, jiems gaminti reikėjo daug ir geros mėsos. Tokie pat ir zrazai, gaminami iš brangios jautienos nugarinės. Jautienos patiekalai puikavosi ant bajorijos stalo. Mažiau turtingi valgytojai tenkinosi daugiausia kiauliena.

Didžioji pieno dalis buvo suvartojama šviežiu ar raugintu pavidalu. Mūsų regionui būdingiausias pieno produktas – baltas varškės sūris. Dėl klimato sąlygų (per daug šalta) ir menko karvių produktyvumo nesukūrėme brandinto sūrio kultūros.

Nederlingų žemių regione neretai pritrūkdavo grūdų ir mėsos, tad tekdavo prisidurti ir iš gamtos. Miško gėrybės, patiekalai iš jų ar su jomis – nemenka lietuviškos virtuvės dalis. Ypač mėgti grybai, gėlavandenės žuvys, vėlesniais laikais (XV–XVII a.) tapusios neatskiriama lietuviško pasninko dalimi.

Apie baltų maistą proistorės laikais žinių mums suteikia archeologija bei greta archeologijos esantys gamtos mokslų tyrimai. Nuo Vytauto ir Jogailos laikų turime jau nemažai rašytinių dokumentų, tad galime drąsiai kalbėti apie valdovo dvaro virtuvę. Išlikę šaltiniai leidžia teigti, kad jie valgė ne prasčiau nei bet kuris kitas to meto Europos valdovas. Apie ankstesnius valdovus kalbėti sunkiau, nes trūksta šaltinių. Tačiau galime būti tikri – virtuvė visada buvo socialinio statuso ženklas, todėl neabejotina, kad Mindaugas ir jo valstiečiai tikrai nesimaitino taip pat.

Jei reikėtų ieškoti kokių nors svarbiausių Lietuvos virtuvės bruožų, tai būtų atvirumas ir daugiakultūriškumas. LDK buvo tolerantiško valdančiojo elito šalis, kurioje sąveikavo didžiosios ano meto Europos kultūros: katalikai, stačiatikiai, protestantai, žydai, net musulmonai. Todėl ir į mūsų kulinarinę tradiciją naujovės ateidavo lengvai ir greitai virsdavo savastimi. Buvo perimami įvairių tautų ir konfesijų patiekalai. Šiuolaikinėje Europoje nerastume regiono, iš kurio kilę patiekalai nebūtų palikę pėdsakų Lietuvos gastronominėje tradicijoje. Čia rasime ne tik italų, prancūzų ar vokiečių, bet ir graikų, Balkanų slavų, ispanų, anglų, škotų, skandinaviškosios, net turkų, totorių ir karaimų virtuvių pėdsakų.

Skirtingais laikotarpiais šių virtuvių poveikiai skyrėsi. Tarkime, vokiška gastronomija pažymėtoje gotikos epochoje Lietuvoje paplito šakniavaisiai: ropės, ridikai, pastarnokai, griežčiai. Maždaug tuo pat metu iš bizantinio pasaulio atkeliavo balandėliai, taip pat grikiai – graikų kruopos, vyšnios, slyvos, trešnės. Renesanso epocha sietina su Bonos Sforcos vardu ir itališka virtuve. Paplinta miltiniai patiekalai – įvairūs įdaryti pyragai, makaronai, lazanijos. Pradedama valgyti žalias daržoves, nes iki tol manyta, kad žmonės turi valgyti tik virtas daržoves, o žalios tinkamos vien gyvūnams. Baroko epocha – savotiškas gotikos sugrįžimas. Kartu tai posūkis į „sunkią“, šiaurietišką vietos virtuvę. Klasicizmo laikotarpiu išpopuliarėja prancūziški patiekalai, įvairūs sviestiniai padažai, paštetai.

Šiandien Lietuvą taip pat pasiekia europinės mados. Skirtumas tas, kad XVII a.  madų virtuvėje vaikytis galėjo 3–5 proc gyventojų, o dabar – kokie 80 proc. Šiais laikais jos greičiau sklinda, labiau pastebimos. Lietuvos virtuvės daugiakultūris mentalitetas tebėra ryškiai pastebimas – mums smalsu išbandyti naujoves ir egzotiką. Pavyzdžiui, Vilniuje gausu įvairiausių Europos ir Azijos šalių tradicijų restoranų, kavinių. Kartais tos virtuvės tikros, kartais ne itin, tačiau tai rodo, kad kitos šalies kulinarinės tradicijos mums tebėra įdomios. Bene ryškiausia mūsų pamėgtos itališkos virtuvės tąsa šiais laikais – pica tapo jau beveik nacionaliniu patiekalu.

Bulvių patiekalai taip pat neatskiriami nuo mūsų tradicinės virtuvės. Daugumą jų iš Šiaurės Vokietijos XIX a.–XX a. pradžioje atnešė Lietuvos žydai – litvakai. Bulvinių patiekalų nereikia atsisakyti, tačiau būtina suvokti, kad tai tik nedidelė mūsų kulinarinio paveldo dalis – jokiu būdu ne visas; yra daug kitokių tradicinių patiekalų.

Iš istorinės virtuvės galėtume nemažai pasimokyti: produktų sezoniškumo, jų derinimo tarpusavyje, maisto ruošimo namie ir kitų dalykų.

Krikščioniškasis pasninkas – ryškus tokio požiūrio pavyzdys. Tradicinėje kultūroje gavėnia sutampa su laikotarpiu, kai žiema ne taip aštriai rodo savo nagus, sunkių ūkio darbų dar nėra, o ir mėsėdo laikotarpiu paskerstų gyvulių mėsa jau baigiasi – taigi pats metas pasninkauti.

Krikščioniškojo pasninko prasmę dar XIII a. sukurtoje „Aukso legendoje“ gražiai išdėstė Jokūbas Voraginietis. Pasak jo, pasninko priežastys yra žmogaus fizinė ir dvasinė sveikata, kurios supratimas viduramžiais glaudžiai siejosi su antikine keturių kūno skysčių – humorų (kraujo, geltonosios tulžies, juodosios tulžies ir flegmos) teorija. J.Voraginietis rašė: „… pasninkų laikomasi keturis kartus per metus, pagal metų laikus, o tai turi daug priežasčių <…> pirmoji – dėl to, kad pavasaris šiltas ir drėgnas <…>, taigi pasninkaujame, kad savyje sutramdytume kenksmingą drėgmę ir geidulingumą <…>, vasara – karšta ir sausa <…>, taigi pasninkaujame, kad pažabotume žalingą karštį arba godumą <…>, ruduo – šaltas ir sausas <…>, pasninkaujame tam, kad pažabotume puikybės sausrą <…>, o žiema – šalta ir drėgna <…>, tad pasninkaujame, kad pažabotume neištikimybės ir niekšybės speigą…“

Pavasarinis pasninkas yra gavėnia, vasaros – Sekminių savaitė, rudenį pasninkaujama prieš Šv. Mykolo šventę, o žiemą – per adventą.

Krikščioniškasis pasninkas – tai susilaikymas nuo prabangos, mėsos, pieno ir kiaušinių: šių produktų valgymas istorinėje gastronomijoje buvo laikomas aukšto socialinio statuso ženklu. Be to, mėsai buvo priskiriamos kai kurios afrodiziakų savybės, tad valgyti ją per pasninką buvo ypač nederama. Kadangi krikščionybė atsirado Viduržemio jūros regione, pasninko valgiai yra kasdieniai (neprabangūs) šio regiono valgiai: duona, aliejus, žuvys. Be to, duona – dar ir Kristaus simbolis, o žuvis – krikščionybės.

Regina Statkuvienė

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...