2011 Balandžio 11

Tatjana Rinkevičienė

Likimo skirtą meilę pažinsiu akimirksniu

veidas.lt

"Veido" archyas

Garsi muzikė Tatjana Rinkevičienė, kadaise visuomenei žinomesnė kaip maestro Gintaro Rinkevičiaus žmona, šiandien labiausiai vertina laisvę. Ponia Tatjana rado savo sėkmės receptą ir juo atvirai dalijasi.

Gera būti šeimos žmogumi, auginti vaikus, glaustis prie mylimo vyro peties. Tiesiog būti žmona. Ypač, jei tas kažkas – žinomas žmogus. Todėl, kad stiprus, todėl, kad geras, todėl, kad apie tokius sakoma: “Už vyro – kaip už mūro.” Tačiau už viską gyvenime tenka mokėti. Daliai gabių gražių moterų taip ir netenka sužibėti savo talentais: ar joms gera būti žinomoms tik todėl, kad yra kažkieno žmona?

T. Rinkevičienė seniai nebe “kažkieno”. Tai – žavi, kūrybinga asmenybė. Ir, kaip pati sako, laisva. Šešerius metus vadovavusi Lietuvos rusų dramos teatrui, prieš trejus įkūrė viešąją įstaigą “Tatjanos Rinkevičienės rusų teatras”. Jos rengiamas muzikinių spektaklių ciklas “Susitikimai su legenda” sulaukė nemažo pasisekimo. Bulatui Okudžavai skirtas muzikinis spektaklis “Arbato gatvės dainos” pritraukė pilną salę klausytojų, prognozuojama, kad tokio pat pasisekimo sulauks ir kovo 25-ąją vyksiantis Vladimirui Vysockiui skirtas spektaklis “Aš tikrai sugrįšiu”.

Sujaudino Japonijos drama

– Esu kilusi iš bene tolimiausio Rusijos kampelio – Primorės krašto. Šalia Japonijos esančios Kurilų salos – beveik mano gimtinė. Ten susipažino mano tėveliai: iš Sibiro kilęs karininkas ir ukrainietė prekybos specialistė (mamą pašnekovė palaidojo pernai, o tėtis gyvena Vilniuje drauge su Tatjana – aut.). Tėvai daug keliavo – to reikalavo tėčio profesija. Laukdamiesi manęs, tėvai persikėlė į žemyną, tad gimiau mažame Slaviankos miestelyje ant Ramiojo vandenyno kranto.

Pagyvenę Gruzijoje, Vokietijoje, tėvai apsistojo Volgograde, tėtis įsidarbino naftos perdirbimo gamykloje. Tad aš – Volgos vaikas, mokyklą lankyti pradėjau Volgograde.

Užaugusi baigiau Leningrado konservatoriją, chorinio dirigavimo specialybę.

– Iš kur meilė muzikai, kai tėvelių specialybės buvo gana proziškos?

– Muziką labai mėgo abu tėvai. Vokietijoje, kur vienu metu gyveno, buvo madinga groti akordeonu. Tėvai svajojo: kai paaugsiu, man nupirks akordeoną. Taip ir buvo. Groti išmokau labai greit, galėdavau be natų, vien iš klausos iškart pagroti tik ką išgirstą melodiją.

Kelias į Lietuvą

– Kas jus atvedė į Lietuvą: meilė muzikai, vyriškiui?

– Gintarą sutikau Leningrade (dabar Sankt Peterburgas – aut.), jis įstojo į tą pačią aukštąją mokyklą. Ten susipažinome, susituokėme. Jis buvo antro kurs studentas, o aš mokiausi penktame. Tai buvo likimo man skirtas žmogus. Taip ir atsiradau Lietuvoje. Jis mane atsivežė, susikūrėme bendrą gyvenimą. Čia gimė mūsų dukros… Išmokau kalbą, integravausi į Lietuvos gyvenimą. Ne tik rūpinausi buitimi, viriau, kepiau, bet ir dėsčiau Balio Dvariono muzikos mokykloje, Vilniaus universitete buvau chormeisterė.

Moterims neretai tenka rinktis karjerą arba šeimą. “Pasidalijau” perpus – ir šeimai, ir darbui manęs užteko. Mūsų namie nebuvo tinginių: kai esi dirigento žmona, padedi, vyksti drauge į gastroles… Toks gyvenimas šalia didelio žmogaus. Tik kai lieki viena, susimąstai: laiko lyg ir daugiau atsirado, ką su juo veikti? Gal atsiduoti savo pomėgiui, tobulėjimui, karjerai? Tada iškyla labai daug klausimų.

Iššūkis ir savęs patikrinimas

– Sakėte, kad užklupusios skyrybos buvo tarsi iššūkis sau, pasitikrinimas: “Ar tikrai aš kai ką galiu?” Kaip sekėsi vienai vairuoti sumažėjusios šeimos laivą?

– Po skyrybų įsidarbinau Lietuvos rusų dramos teatro vadove ir triūsiau šešerius metus. Tai iš tiesų buvo iššūkis sau, pasitikrinimas, ar tikrai galiu. Galimybė išsivaduoti iš niekam nereikalingumo jausmo, padaryti labai daug, ko galbūt negalėjau  gyvendama santuokoje. Juk teatras reikalauja labai didelio atsidavimo, dirbti tenka ko ne paromis. O dar užgriuvusi teatro krizė… Manau, kad išlaikiau egzaminą – naujoje veikloje atradau save. Dar vienas išbandymas buvo, kai ryžausi palikti valstybinį darbą, kuriam atidaviau 28 metus, ir kurti savo verslą. Išeini – ir staiga tu laisvas menininkas. Ir privalai veikti, daryti, netrypčioti vietoj. Antrasis išbandymas trunka trejus metus, ir manau, kad man pavyko.

– Tuo tarpu aplink daug “nusivylusių namų šeimininkių”, nedrįstančių keisti savo gyvenimo, o ištuoką laikančių pasaulio pabaiga. Dažnai atrodo, kad įžengus į ketvirtą, penktą ar šeštą dešimtį nebeįmanoma atrasti savo naujo pašaukimo, savęs realizuoti…

– Viskas priklauso nuo daugelio aplinkybių ir netgi nuo horoskopo ženklo. Kasdien darbas su savimi… Nubundi ryte ir žinai, kad niekas nepadės, viską teks spręsti pačiai. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo sunku. Juk buvo vyro petys, ir staiga – nėra. Dalis moterų nepripranta pačios mąstyti. Ypač, jei vyras uždirbdavo pinigus, buvo atsakingas už šeimą… Dukrai Saulei tuomet buvo 16, Rūtai ėjo aštuoniolikti.

– Ir staiga – atsakomybė už šeimą, tenka rodyti, kad tai ir esate tas stiprusis asmuo, galintis viskuo pasirūpinti. Ir nevalia atrodyti silpnai – tai mano spėjimas…

– Pagal horoskopą aš Avinas ir Arklys. O arklys turi vežti, jis visada juda į priekį. O judantys visada suranda kelią, kad nepatirtum skurdo. Žinai, kad tau reikia uždirbti pinigų, išlaikyti namą, šeimą. Ir negali nuleisti gyvenimo kartelės, kurią buvai užsikėlusi. Juk jei iki tol turėjai poreikių, draugų, ryšių, negi viso to turėtum atsisakyti? Žinai, kad turi valgyti tai, ką iki tol valgei, turėjai automobilį – negi staiga vaikščiosi pėsčia tik todėl, kad negali jo išlaikyti? Ši filosofija ir padeda uždirbti pinigų, turėti geresnį gyvenimą nei iki tol. O jei imi dejuoti, kad pavargai, kad negali, tai nieko ir neturėsi. Juk pinigai “ateina” pas jų turintįjį. Kai tu kaupi teigiamas emocijas, kai kuri projektus, nesnaudi, dirbi, svajoji – norai pildosi. O jei kurdama projektą galvosi, kad nepavyks, tai ir nesigaus nieko. Reikia tikėti savimi, savo idėja, jėgomis net tada, kai kiti į tavo sumanymą žiūri kaip į beprotiškai drąsų.

Antai sugalvojau įkurti savo teatrą. Kai esi laisvas menininkas, tau niekas netrukdo, neperša politikos. Be abejo, iš pradžių susiduri su nežinia. Mat, kai vadovauji didelei įstaigai, dalį darbų atlieka kiti. Pavyzdžiui, yra žmonės, kurie atsakingi už afišų dizainą, reklamą. O kai sau darai vienas, tai  ir ryšius reikia atrasti, ir už afišas pačiai atsakyti, tad turiu vadovauti maketuotojui taip, kad rezultato negalėtų sukritikuoti net mokslus baigęs dizaino specialistas. Juk aš suinteresuota, kad afiša būtų patraukli, o spektaklis – parduotas…

Savas teatras

– Jūsų vardo teatras startavo spektakliu “Legenda apie pianistą”. Parodyti du spektakliai, kurie neatnešė nei pelno, nei nuostolių. Tai privertė ieškoti naujų sprendimų ir formų?

– Jei būtume rodę daugiau, tikriausiai būtume grimzdę į minusą. Nutariau rengti muzikinius spektaklius, pasitelkiant užsienio trupes. Pamažu išsikristalizavo idėja: mūsų spektakliai neturi būti vienadieniai. Tai yra ne meilės trikampiai apie staiga namo grįžusį vyrą, kuris išvydo žmoną su meilužiu. Dabar dažna pjesė pastatyta meilės trikampių pagrindu. O mano tikslas – parodyti rusišką kultūrą, poeziją, dramą. Spektakliuose bandau sujungti muziką, poeziją ir judesį.

Mūsų žiūrovas – tas, kuris nori praturtėti dvasiškai. Renginiai tikrai ne komerciniai, tačiau jie neabejotinai lenkia popkultūrą. Antai į B.Okudžavai prisiminti skirtą spektaklį susirinko pilna salė, apie tūkstantis žmonių. Daugiau nei pusė buvo lietuviai. Žmonės pasiilgsta tikrumo. Neretai bilietus perka iš pensijų, už paskutinius pinigus. Bet aš stengiuosi, kad mūsų spektakliai kainuotų pigiau nei vienadieniai projektai.

– Esate organizatorė, vadovė ir kūrėja tarptautinių sakralinės muzikos festivalių, kuriuose dalyvauja profesionalūs chorai iš Lietuvos, Baltarusijos, Ukrainos, Lenkijos. Šiemet per Velykas vyks XIII festivalis, į kurį atvyks choras iš tolimojo Archangelsko. Ar lengva rasti rėmėjų, padedančių atvežti choristus, pasirūpinti jų išlaikymu festivalio metu?

– Kas ieško, tas randa. Vyksta ir atvirkštinis procesas: organizuoju lietuviškų chorų pasirodymus Rusijoje. Propaguoju ten lietuvišką muziką.

– Jūs puikus pavyzdys moterims, kaip nepalūžti likus vienai.

– Joks aš ne pavyzdys. Stengiuosi, nes turiu stengtis.

Kol kas šalia tik geri pakeleiviai

– Gražios moterys ilgai nebūna vienišos…

– Aplink visada sukiojosi vyriškos giminės pakeleivių, kai kurie buvo tik draugai, kai ką prisileidau arčiau. Buvo ir nusivylimų. Kai žmogus pripranti mylėti vieną vyrą, o po 22 bendro gyvenimo metų atsiranda priešingybė buvusiajam, prasideda nesusipratimai. Nors sakoma, kad priešingybės traukia, bet… Supratau, kad šalia manęs gali būti tik toks žmogus, kuris vertins mano laisvę, suvoks, kad esu laisvas paukštis, ir tai natūraliai priims. Jau devyneri metai, kai išsituokusi, man patinka laisvė.

Pagaliau esu savimi, ir jei kažkas pabando dėti ranką ant mano laisvės, sukylu.

– O spauda jus jau ištekino už bičiulio iš Vokietijos. Suteikėte tam pagrindo?

– Jiems reikėjo taip rašyti, taip ir parašė. Tai atsitiko, kai ryžomės pasirodyti drauge viešai. Su Aleksandru esame puikūs partneriai, mums labai gera drauge dirbti, papildome vienas kito žinias. Jis mane moko verslo reikalų, aš – stipri, o jam reikia moteriško peties. Aleksandras netrukus atvyks į Lietuvą, drauge sutikome Naujuosius metus. Tai, kad galiu pasikliauti Aleksandru, man suteikia dvasinės ramybės, man gera. Jis mane myli. O kai esu mylima, tada aš žydžiu. Jis nepamiršta kasdien mane pasveikinti.

Tačiau neplanuoju su juo gyventi. Per trejus pažinties metus supratau, kad reikia kitokio žmogaus. Ne, jis ne blogas. Bet – ne likimo skirtas žmogus. Mano vyras buvo likimo skirtas. Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio ir laikėsi 22 metus. Tai buvo “mūsų periodas”: gimė sveiki gražūs vaikai, užauginome. Mano angelas sargas neduos su bet kuo susieti likimo. Likimu tikiu. Gyvenu gyvenu, ir staiga turi nušvisti: “O, tai jis!” Kol kas to nėra. Kol kas šalia tik pakeleiviai. Bet, kita vertus, jei neturėsi pakeleivių, nesužinosi, kuris tau skirtasis…

– Kokie vyrai jus labiausiai erzina?

– Labiausiai nemėgstu “alfonsų”, negaliu jų nė artyn prisileisti, nors tokiems ir patogu šalia stiprios moters. O kiti – atvirkščiai – vengia savarankiškų moterų.

– Vyras būtinai turi būti už jus turtingesnis, daugiau uždirbti?

– Jokiu būdu nesu materialistė. Man nereikia turtingo, man reikia protingo. Dvasingo. Tačiau yra kita medalio pusė: silpnesnį, mažiau uždirbantį vyrą žeis mano stiprumas, jis, būdamas šalia, jaus nevisavertiškumo kompleksą – argi tai gerai? Manau, dar sutiksiu sau skirtąjį. Bet apie žiedą kol kas nelabai svajoju. Man reikia labai panorėti būti žmona.

Patarimas aimanuojančiosioms

– Jūs negalite išsirinkti, nors šalia yra jus mylinčių ir gerbiančių vyriškių. O kitos moterys skundžiasi, kad aplink – nė vieno stipriosios lyties atstovo. Kur jie išsislapstė?

– Sėdėdamos namie ir depresuodamos vienišos moterys tikrai draugų nesusiras. Kai sėdi ir galvoji, kad “oi, kokia vieniša, oi, kaip blogai…”, ir gaunasi, kaip užsiprogramuoji.

O jei dirbi, sukiesi kaip bitutė, tai sutinki ne vieną, kas ir padeda, ir gerą žodį ištaria. Skaičiau daug neva protingų knygelių. Dabar dėkinga vyrui, kad išėjo… Tai pakeitė mano gyvenimą. Neturėčiau teatro, atrodyčiau ir jausčiausi kaip 70-metė ir dvasia, ir prieš veidrodį. O aš dabar jaučiuosi jaunesnė nei anksčiau.

Nesu nusiteikusi prieš šeimos kūrimą. Bet jei tu pirmame gyvenimo etape darai karjerą, tavęs nepakanka šeimai, tu jai atsiduosi vėliau. O aš pirmiau atsidaviau šeimai, o dabar galiu būti savimi. Kai skyrėmės, man buvo 47-eri. Tikiu Dievą ir žinau, kad jei labai nori ir eini link tikslo, jei gyveni dorai, niekam nedarydamas blogo, jei tiki, jei prašai – būtinai gausi, ko nori. Tik reikia kantrybės.

Kai man neaišku, kur eiti, sustoju. Svarstau. Pasimatuoju kiekvieną kelelį. Ir staiga opa – ir einu. Jei matau, kad nelabai sekasi, suku atgal. Mano kredo – nežiūrėti atgal, nesigailėti dėl savo klaidų ar poelgių. Nekaltinti kitų žmonių dėl savo nemalonumų. Juk dėl daugelio kaltas pats žmogus: jei kas įvyko negero, vadinasi, leidai, kad tai įvyktų. Jei ne tiesiogiai, tai pasąmonėje leidai. O gyvenimas – dryžuotas – kaip ir visų. Šviesią juostą keičia tamsi, ir vėl viskas sukasi ratu. Svarbiausia – turėti savo kelią į tikslą.

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...