2010 Gruodžio 26

Tilžės aktas:

Lietuvos sudėtyje galėjo būti ir Karaliaučius

veidas.lt

Jeigu prieš 92 metus priimta deklaracija – Tilžės aktas – būtų buvusi įgyvendinta, Lietuvos sudėtyje dabar būtų ir Karaliaučius. Akto idėja buvo įgyvendinta tik iš dalies – tad Lietuvos dalimi tapo tik Klaipėdos kraštas.

Istorijos pradžia tokia: 1918-ųjų pabaigoje Tilžėje Prūsų lietuvių tautinė taryba priėmė deklaraciją, vadinamąjį Tilžės aktą ir reikalavo prijungti Mažąją Lietuvą prie Lietuvos valstybės. Akto pasirašymo dieną Lietuvos Respublikos Seimas yra įtraukęs į atmintinų dienų sąrašą, tačiau šiandien apie šį įvykį ir jo svarbą Lietuvos visuomenė žino menkai. Kita vertus, paties Tilžės akto atsiradimo aplinkybės gana miglotos, diskutuotina ir jo istorinė reikšmė. Dokumento originalo niekas nematė, o ir šaltinių, liudijančių jo atsiradimo aplinkybes – mažai. Tad ką ir kodėl minime?

Vieno žmogaus dokumentas?

“Atsižvelgdami į tai, kad viskas, kas yra, turi teisę gyvuoti, ir tai, kad mes, lietuviai, čionai prūsų Lietuvoje gyvenantieji, sudarome šito krašto daugumą, reikalaujame mes, remdamiesi Vilsono Tautų paties apsisprendimo teise, priglaudimą Mažosios Lietuvos prie Didžiosios Lietuvos. Visi savo parašu šitą pareiškimą priimantieji pasižada visas savo jėgas už įvykdinimą minėto siekio pašvęsti”, – tokį tekstą pasirašė niekieno nedeleguoti ir neišrinkti 24 asmenys, susikūrusios Prūsų Lietuvos tautinės tarybos (PLTT) atstovai.

Šio akto atsiradimo aplinkybėmis besidomintis istorikas Vasilijus Safronovas tvirtina, kad bent jau istoriniu požiūriu, mūsų aptariamas dokumentas yra pervertintas. “Kiek rodo tyrimai, tai tebuvo vienadienė deklaracija, kurios reikėjo PLTT. O po to, kaip liudija dokumentai, vienas žmogus tai pavertė didingu įvykiu, esą “aukso raidėmis įrašytinu į istoriją”, – bent jau taip jis pats teigė”, – “Veidui” komentavo Klaipėdos universiteto istorikas.

Tas žmogus, išgarsinęs Tilžės aktą, – tai Jonas Vanagaitis, vienas iš Tilžės akto signatarų, kurio parašas stilizuotame Akto plakate puikuojasi pirmas. Beveik viską, ką žinome apie šį dokumentą,  ir paskelbė pats J.Vanagaitis, o deklaracijos originalo neturime. Kai 1936 m. buvo išleistas Tilžės akto stilizuotas plakatas, apie jį žinota taip pat mažai. Jo atsiradimo istoriją 1938-aisiais savo knygoje “Kovos keliai” aprašė vėl minėtasis J.Vanagaitis.

Istorikės dr. Silvos Pocytės teigimu, daugelis to krašto lietuvių apie priimtą aktą beveik nieko nežinojo, o iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios Mažosios Lietuvos gyventojai nei kalbėjo, nei kaip nors deklaravo savo norų “glaustis” prie Didžiosios Lietuvos. Apie tai savo knygoje užsimena diplomatas, Mažosios Lietuvos veikėjas Martynas Anysas. Vis dėlto Tilžės akto pasirašymo data buvo neatsitiktinė: Vokietija po Pirmojo pasaulinio karo jau buvo pasirašiusi paliaubų sutartį, be to, nežinota, kurias žemes ir kam reikės atiduoti. Istorikas dr. Vygantas Vareikis teigia, kad tuo ir pasinaudojo mažlietuviai, vargu ar patys būdami tikri, kad visa Mažoji Lietuva galėtų įeiti į besikuriančios Didžiosios Lietuvos sudėtį. Ir tai, anot jo, buvo daugiau būtent didlietuvių reikalas. Be to, hipotezė, kad Tilžės aktas vis dėlto buvo rengiamas Didžiojoje Lietuvoje ir daugiau jos interesams, taip pat neatmestina. Klaipėdos universiteto istorikė S.Pocytė mano, kad kai kurios detalės, kaip antai akto tekste vartojami didlietuvių kalbos žodžiai “čionai”, “šišion” tokį įspūdį tik sustiprina. Tačiau tyrimų šia tema dar trūksta.

Atgavus Klaipėdą svarbesnis tapo Vilnius

Kad Tilžėje pasirašytas dokumentas nebuvo itin svarbus nei didlietuviams, nei Mažosios Lietuvos veikėjams, rodo ir 1923 m. įvykiai. Apie aptariamą aktą beveik nė neužsimenama, kai 1923-iaisiais Klaipėdos krašte buvo rengiamas “sukilimas”. S.Pocytė primena, kad nei derantis su vokiečiais, nei su sovietais tariantis dėl diplomatinio pritarimo, Tilžės aktu niekada nebuvo remiamasi ir jo nebandyta įgyvendinti. “Tad tai ir leidžia teigti, kad tai veikiau buvo proginis (ne propagandinis) dokumentas. Didiesiems politikams jis nerūpėjo”, – mano pašnekovė.

Įvykiai po “sukilimo” Lietuvai atgavus Klaipėdą tai tik patvirtina: Lietuvos diplomatai ir visuomenė nuo trečiojo dešimtmečio vidurio jau pradėjo suvokti, kad Klaipėdos kraštas nuo Didžiosios Lietuvos nutolęs ir, bent jau kultūriškai, mažai ką su ja turėjęs bendro: prijungtos teritorijos integracija vyko sudėtingai, kupina prieštaravimų, o valdžia galiausiai įsitikino, kad klaipėdiečiai pernelyg germanizuoti. Tad neatsitiktinai “Mažosios Lietuvos” problemos nugrimzdo į antrą planą: juk Lietuvai tuomet kur kas svarbesnis buvo Vilniaus klausimas. “Tai savotiškas 1924–1938 m. lietuvių diplomatijos paradoksas. Nepaisant to, kad ir de jure, ir de facto turėjome Klaipėdos kraštą, politinis, kultūrinis ar ideologinis siekis išlaikyti jį savo rankose buvo kur kas mažesnis nei susigrąžinti Vilnių. Taip buvo dėliojami prioritetai: ką turime, iš tikro mažiau svarbu nei tai, ko neturime”, – primena istorikas dr. Algimantas Kasparavičius.

Tačiau nuomonių esama įvairių: kai kurios politinės organizacijos, pavyzdžiui, iki dabar egzistuojanti Mažosios Lietuvos reikalų taryba (MLRT), Tilžės aktą bando lyginti arba gretinti net su Vasario 16-osios Aktu, nors tai apskritai nelygintini dalykai. A.Kasperavičiaus teigimu, Tilžės aktas tiesiog įteisina (legitimizuoja) tik mažos dalies lietuvių norą prisijungti prie Didžiosios Lietuvos. “Jei Vasario 16-osios aktą suvokiame kaip diktantą, tai Tilžės aktą galime laikyti jo parašte, savotišku “post scriptum”, – lygina A.Kasparavičius.

Vis dėlto lapkričio 30-ąją oficialiai minime kaip “Mažosios Lietuvos prisijungimo prie Didžiosios Lietuvos akto” dieną. Čia kyla klausimas, ar verta? “Galime vadovautis “patriotine mistika”, kad tai reikšmingas įvykis, tačiau, deja, taip nėra. Kitas klausimas, jei tai – atmintina diena, kokių mūsų valstybė imasi žingsnių ir ką įsipareigoja. Jei pagrindinė Akto mintis ta, kad prie Lietuvos siekiama prijungti ne tik Klaipėdos kraštą, ar tai reiškia, kad ir dabar toji mintis vis dar aktuali?”, – klausia V.Safronovas.

“Ar šią dieną verta minėti? Juokinga, ir tiek: turime dvi nepriklausomybės paskelbimo dienas, valstybės sukūrimo dieną. Visa kita – tik politikų žaidimai”,– istorikas V.Vareikis į tokias “atmintinas” dienas prisipažino žvelgiantis su šypsena.

Norai, neatitikę laikotarpio realybės – taip būtų galima apibendrinti tai, kas išdėstyta Tilžėje pasirašytoje deklaracijoje. Lūkesčiai neatitiko nei to meto tikros padėties, nei galimybių tai įgyvendinti. Žinoma, galima idealizuoti tuometę “liaudies” nuomonę, tačiau reikia pripažinti ir tai, jog didžiumai tuomečių Klaipėdos krašto gyventojų labiau rūpėjo žemiški reikalai. Aukšti ir ne taip paprastai įgyvendinami idealai, kokie buvo deklaruoti minėtame akte, galėjo rūpėti tik nedidelei prasilavinusių ir turinčių ypatingai stiprių tautinių aspiracijų žmonių grupei. Nedera pamiršti ir to, kad supratimas, kas yra tauta, tais laikas dar tik formavosi, o suprantamas jis buvo daugiau pagal konfesinę priklausomybę.

Juolab kad mažlietuviai buvo pažangesnės materialinės kultūros žmonės. Tuo metu didlietuviai, bent jau žiūrint iš Mažosios Lietuvos perspektyvos – pernelyg suslavinti ir mažiau išsivystę.

“Lietuvininkai! Pabuskit! Klausykit! Padabokit!”

Pons Dievs aiškiai nor mus visus lietuvinininkus, kaip vienos giminės draugus suvienyti į valną nei savotišką Lietuvą, kuri daugiau nebus sudraskyta, net stipri bei galinga Karalystė…

Didžioji Lietuva (…) yra vėl valna ir savotiška žemė pastojusi ir įsitaisė savo valdžią bei savo vaiskus, jeib su svieto didžiomis giminėmis stotų į Tautų Susidraugavojimą, kuriame amžinas pokajus (taika, – red.) ponavos. Diebas pats dyvinu būdu ją iškinkė iš maskolių vergystės jungo per šį išgąstingąjį karą.

Tad vokiečiai, ją užėmę, tykojo ją pasiplėšti ir suvokietinti, kaip jie su mūsų prūsiška Lietuva yra padarę, žmones Didžiosios Lietuvos jie prispaudė nežmogiškai, išplėšė jų turtus, atėmė jų galvijus bei javus, kad lietuviai badmirščiuoti turėjo.

Todėl mes be jokios širdplėšos skiriamės nuo Vokietijos: ji nebuvo mums kaip motina, bet kaip kieta, neširdinga ir svetima pamotė.

Balsuokit, kad laikas pareis, tiktai už prisiglaudimą prie Didžiosios Lietuvos. Ten mus nespaus dideli mokesniai, nes naujoji Lietuva dar neturi senų skolų.

Prūsų Lietuvos tautinė komisija. 1918 m. lapkričio 16 d. atsišaukimas

Šį atsišaukimą 100 tūkst. egz. tiražu jau pirmąją savo egzistavimo dieną išsiuntinėjo Prūsų lietuvių tautinė taryba. Tuo tarpu apie Tilžės aktą rytprūsių visuomenei nebuvo nė užsiminta.

Šaltinis: Tilžės akto šviesa: Tilžės akto 90-mečiui (sud. A.Liekis). Vilnius, 2009.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (7)

  1. MM MM rašo:

    1957 metais šakinė pramonės valdymo sistema buvo pakeista teritorine – gamybine. Sąjunginėms ir sąjunginėms-respublikinėms ministerijoms pavaldžios įmonės buvo perduotos tiesiogiai vadovauti teritoriniams organams – Liaudies ūkio taryboms. Lietuvoje buvo įsteigta Liaudies ūkio taryba. Nors ši valdymo forma egzistavo vos aštuonerius metus (likviduota 1965 metais), bet ji davė nemažai naudos Lietuvos ūkiui. Tuo metu pastatyta daug bendrojo naudojimo objektų (katilinių, nutekamojo vandens valymo ir kt.), pradėti vystyti regioniniai centrai, Liaudies ūkio tarybos gamybinėms valdyboms ir įmonėms vadovauti paskirta daug lietuvių tautybės žmonių. Gerokai pakilo vadovavimo pramonei ir statyboms lygis. Tai buvo pripažinta ir Maskvoje. Manau, jog dėl to 1962 metais Lietuvos liaudies ūkio taryba buvo įpareigota vadovauti ir Kaliningrado srities pramonei. Tuo metu pašnibždomis kalbėta, kad Antanui Sniečkui Maskva pasiūlė šią sritį įtraukti į Lietuvos sudėtį, bet jis nesutikęs.
    Tai buvo pirmoji ūkinio savarankiškumo, kurio vėl labai buvo siekta 1988 metais, pamoka.

  2. Anonimas Anonimas rašo:

    Man atrodo,šio akto svarba ta,kad juo buvo parodyta,jog nevisi Rytprūsių lietuvninkai buvo suvokietėję,nors ir mažumos,bet buvo puoselėjama idėja susijungti su Didžiaja Lietuva.

  3. Žvelk plačiau Žvelk plačiau rašo:

    Matyt, straipsnyje išvardinti istorikai ir šiuolaikinę Lietuvą priskiria tam pačiam regionui kaip ir Rusiją?

  4. Rimas Rimas rašo:

    Nėra veiksmo be priežasties: kodėl nukvakę seniai, kuriems dar prieš du dešimtmečius buvo aktualus Didysis Spalis, mini Tilžės aktą? Kodėl rinktieji, tinkantys nebent komedijose vaidinti, priima įstatymus, kad Tilžės aktas svarbus visai Lietuvai? Ir kodėlgi paskui tie patys nukvakę seniai sako: “žiūrėkit, kaip jūs drįstat šikt ant Lietuvos istorijos, jei NETGI SEIMAS patvirtino tą dieną?” (anais laikais tvirtindavo Didįjį Spalį) atmintina? Nukvakę seniai ir Seimo nariai pastaruosius du dešimtmečius reglamentuoja, kas turi būti atmenama, o kas ne – puikus darinys (ypač valdant konservams tai net plika akimi galima matyti). Labai jau nutolstama nuo realybės…
    P.S. “Žvelk plačiau” norėtųsi pasiteirauti, pasakykit bent vieną istorinį laikotarpį, kai Lietuva nepriklausė tam pačiam regionui, kaip ir Rusija. Nebent ledynmečio laikais…

  5. Rimui Rimui rašo:

    rusofile, gydykis

  6. Jurgis Jurgis rašo:

    Nežinau to Tilžės akto. Matyt jį užgožė keliami skandaliukai apie snukio ir kanopų ligas.Rašau ne į temą. Kodėl taip peikiami emigrantai? Pasaulio spauda finansinė rašo, kad lietuviai emigrantai 2010 metais į Lietuvą atsiuntė apie 4 milijardus litų savo tėvams ir giminėms paremti. Ar tai blogai kraštui?

  7. starkiss starkiss rašo:

    Tie kas zhino Prusijos ir Suduvos istorija,tiems nera klausimo kam Priklauso Karaliaucius…o nera ir abejones kad sis miestas bus Sarmatijos dalis…
    Rimui: Shviestis brolau reikia…musu TauTos istorijai keli simtai metu Jaunesniu Broliu Rasu esatis,pries tukstancius metu Vedimo, TikEjimo… viena Brahmano Naktis…Pauksciu Takas aushta


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...