2011 Rugsėjo 09

Lietuvos senjorai negali ir nemoka aktyviai senti

veidas.lt

BFL

Keliaujanti ar vyną kavinėje gurkšnojanti lietuvių senjorų kompanija mūsų šalyje itin retas reiškinys. Dažniau galima sutikti visus keiksnojantį, nei gyvenimu besidžiaugiantį pensininką. Pagyvenusio Vakarų europiečio portretas visai kitoks. Kas tai lemia?

2012-ieji Europos Sąjungoje skelbiami Aktyvaus senėjimo ir kartų solidarumo metais. Taigi turime gerą progą atsigręžti į pagyvenusius žmones, kurių sparčiai daugėja. Per pastaruosius dešimt metų Lietuvoje jų pagausėjo 4,3 proc. – šiuo metu kas penktas gyventojas yra sulaukęs 60 metų ir vyresnis. Prognozuojama, kad iki 2050-ųjų 65 metų ir vyresnių žmonių dalis ES valstybėse padidės 70 proc., o vyresnių kaip 80 metų – 170 proc. Tad Europos Komisija skatina atkreipti dėmesį į vyresnio amžiaus žmonių aktyvų ir sveiką senėjimą.
Pasaulio sveikatos organizacija dar 1998 m. sveiką senėjimą yra apibrėžusi kaip procesą, apimantį mokymąsi visą gyvenimą, ilgesnį darbą, vėlesnį išėjimą į pensiją, aktyvumo išsaugojimą išėjus į pensiją, sveikatą stiprinančią ir palaikančią veiklą. Aktyviai gyvenant vyresniame amžiuje ir ilgiau neiškrintant iš darbo rinkos ne tik pagerėja kiekvieno žmogaus gyvenimo kokybė, bet ir valstybei tenka mažesnė socialinės rūpybos bei pensijų sistemos našta.
Mūsų šalyje tai ypač aktualu, nes Lietuvos ir Vakarų Europos šalių pagyvenusių žmonių gyvenimas skiriasi kaip diena ir naktis. Daugelis mūsų senjorų jaučiasi vieniši ir niekam nereikalingi, o Vakarų europiečiai ir sulaukę aštuoniasdešimties aktyviai leidžia laisvalaikį, buriasi į bendruomenes, atranda naujų pomėgių, kuriems anksčiau neturėjo laiko.

Bijo imtis veiklos

Rugpjūčio pabaigoje Lietuvoje vyko seminaras, skirtas vyresnio amžiaus moterims padėti iš naujo atrasti save. Radusios informacijos internete, norą dalyvauti pačios pareiškė senjorės iš Šveicarijos, Italijos, Švedijos. Viena seminaro organizatorių, VšĮ “Tarptautinis darbo kontaktų tinklas” direktorė Daiva Žiuramskaitė neabejoja, kad lygindami Vakarų europiečių ir mūsų pagyvenusių žmonių iniciatyvumą matysime didžiulių skirtumų. “Neįsivaizduoju, kad lietuviai patys parašytų laišką seminaro organizatoriams ir vyktų į užsienį jame dalyvauti. Kasdieniame gyvenime skirtumai taip pat akivaizdūs. Šveicarės, kurios buvo atvykusios iš mažo miestelio, neaugina anūkų, o renkasi į seminarus apie vyną, sūrius, sveiką gyvenimo būdą. Jos linksmos, neužsidariusios tarp keturių sienų”, – lygina D.Žiuramskaitė.
O štai viena mažo miestelio italų senjorų bendruomenė neseniai pradėjo iniciatyvą, kurią pavadino “Laiko banku”. Pavyzdžiui, vienas bendruomenės narys nemokamai taiso batus, kitas jam už tai sutvarko sugedusį elektros prietaisą. Į tokius savotiškus mainus yra įsitraukęs net gydytojas, kuris nemokamai konsultuoja už tai, kad bendraamžis nupjauna žolę prie jo namo. Šios bendruomenės nariai siūlo ir apsigyventi savo namuose kitiems senjorams, norintiems pasisvečiuoti jų krašte. “Taip į veiklą įtraukiama labai daug žmonių. Vieni sudarinėja namų, kuriuose galima apsistoti, sąrašą, platina informaciją, kiti ieško bendraminčių, galinčių pasiūlyti prieglobstį savo namuose. Taip jie gali ir pigiai pakeliauti”, – dėsto D.Žiuramskaitė.
Be to, daugelis italų buriasi į klubus, juose susirinkę žaidžia pokerį, gurkšnoja vyną ar tiesiog kalbasi. “Tarptautinio darbo kontaktų tinklo” direktorė pastebi, kad ir latviai ar suomiai už mūsų senjorus yra bendruomeniškesni. Jie dažnai po mišių susirenka bažnyčios patalpose, diskutuoja įvairiomis temomis, vaišinasi. “Nesijaučia izoliuoti, todėl jų savijauta kur kas geresnė nei lietuvių, kuriems visos naujos iniciatyvos kelia įtarimą, kad kažkas nori pasisavinti jų pinigus ar apgauti”, – mano D.Žiuramskaitė.
Ji pasakoja, kad vykdant pagyvenusių žmonių savanorystės projektą vykti į Italiją padėti “Carito” valgykloje šeši norintys lietuviai greitai atsirado, tačiau pradėjus mokymus beveik visi persigalvojo, nes pabijojo trims savaitėms palikti namus. D.Žiuramskaitės nuomone, Lietuvos pagyvenusius žmones kausto baimė imtis naujų dalykų, todėl daugelis jų pikti, tik skundžiasi ir keiksnoja aplinkinius dėl savo nelaimių.

Ne pensininkai labiausiai skursta

Žinoma, puikių iniciatyvų, vienijančių ir įtraukiančių Lietuvos senjorus į aktyvią veiklą, yra ir pas mus. Pavyzdžiui, Kauno pagyvenusios moters veiklos centro narės savanoriškai rūpinasi silpnos sveikatos bendraamžiais, Trečiojo amžiaus universitetas šiandien turi apie 600 vyresnio amžiaus studentų, Lietuvos pensininkų sąjunga “Bočiai” visoje šalyje vienija apie 40 tūkst. narių.
“Lietuvos pensininkai pernelyg skurdžiai gyvena, nesitikime, kad situacija artimiausiu metu pagerės, tačiau gyventi vis tiek reikia. Todėl organizuojam keliones, turim devynis meno kolektyvus. Daina, šokis, pažintinės ekskursijos pakelia nuotaiką, pasimiršta vargai”, – sako Lietuvos pensininkų sąjungos “Bočiai” pirmininkas Petras Ruzgus.
Jis apgailestauja, jog daugelį pagyvenusių žmonių Lietuvoje reikia paskatinti, kviesti, kad jie įsitrauktų į veiklą. Nemažai jų, anot P.Ruzgaus, mieliau sėdi visą dieną prie televizoriaus ir seka serialų herojų gyvenimą. Tai, aktyvaus senjoro nuomone, dažnai lemia ne tik finansinė žmogaus padėtis, bet ir įpročiai.
“Maisto banko” direktorė Deimantė Žebrauskaitė taip pat patvirtina, kad ne pensininkai Lietuvoje gyvena sunkiausiai. “Tik 10 proc. mūsų paramos gavėjų sudaro pensininkai. Blogiausia nepilnų šeimų ir bedarbių padėtis, tačiau pagyvenę žmonės garsiausiai kalba apie savo problemas, todėl ir susidaro įspūdis, kad jiems sunkiausia”, – svarsto D.Žebrauskaitė.
Pasak socialinių mokslų daktarės Gintarės Vaznonienės, blogiausiai savo gyvenimo kokybę vertina 70–79 metų žmonės. Mat iškritus iš darbo rinkos pasikeičia įprastas gyvenimas – pradeda trūkti socialinių ryšių, atsiranda didelis atotrūkis nuo bendruomenės. “Ar pagyvenęs žmogus susiras veiklos, priklauso ne tik nuo socialinės ar ekonominės būklės, bet ir nuo jo charakterio bruožų. Pensininkai, kurie visą laiką gyveno aktyvai, ir vėliau neužsidaro namie, o pesimistiškai nusiteikę žmonės mano, kad dabar jie jau niekam nereikalingi. Dažnai tokie senjorai būna nusivylę ir politiniu gyvenimu, todėl mano, kad jų dalyvavimas rinkimuose ar kokiose nors organizacijose nieko negali pakeisti”, – aiškina G.Vaznonienė.

Kaip skatinti aktyvų senėjimą – dar nenuspręsta

Tai, kad pagyvenę žmonės jaučiasi ignoruojami jaunimo, taip pat stipriai veikia jų savivertę. Daugeliui jaunesniosios kartos atstovų žinių spragas apie senatvę užpildo stereotipai, kad šis amžiaus tarpsnis – tai tik skurdas, ligos, negalia ir artimųjų netektys. Prie neigiamo pagyvenusių žmonių portreto kūrimo prisideda ir žiniasklaida.
Sociologė Gražina Rapolienė, tyrinėjusi senjorų įvaizdžius žiniasklaidos priemonėse, sako, kad Lietuvoje pagyvenę žmonės tapatinami su išlaikytiniais, apie juos dažniausiai rašoma kaip apie nusikaltėlių aukas ar giminaičių nuskriaustuosius, silpnus, ligotus, bejėgius, naivius asmenis, kuriems reikalinga globa. “Vakarų spaudoje, atvirkščiai, senjorai aprašomi kaip keliautojai, maloniai leidžiantys laiką ir užsiimantys įvairia veikla. Vakarų Europos valstybėse jau seniai sprendžiamos pagyvenusių žmonių problemos, dedamos efektyvios pastangos, kad jie neiškristų iš aktyvaus gyvenimo, todėl jie ir jaučiasi laimingesni nei lietuviai”, – mano G.Rapolienė.
Lietuvoje, siekiant spręsti senėjimo problemas, įgyvendinama Nacionalinė gyventojų senėjimo pasekmių įveikimo strategija. Joje numatyta garantuoti pakankamas pajamas senatvėje, taikyti patikimą socialinę apsaugą, orientuoti darbo rinką taip, kad joje kuo ilgiau būtų panaudojami vyresnių žmonių įgyti profesiniai gebėjimai, kad būtų įgyvendintas mokymosi visą gyvenimą principas. Tačiau kol kas geresnių rezultatų pasiekta tik skatinant senjorus naudotis informacinėmis technologijomis.
O kaip bus skatinamas sveikas senėjimas, Aktyvaus senėjimo ir kartų solidarumo metais dar nenuspręsta. “Šiuo metu Socialinės apsaugos ir darbo ministerija tariasi su įvairiomis suinteresuotomis organizacijomis ir institucijomis, atstovaujančiomis pagyvenusiems žmonėms. Jos teikia savo siūlymus, kokia veikla Lietuvoje būtų tinkamiausia ateinančiais metais. Po aptarimo bus sudaromas metų veiklos planas”, – žada Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šeimos gerovės departamento Šeimos politikos skyriaus vedėjo pavaduotojas Tomas Milevičius.
Tad kol kas tik nuo pačių senjorų priklauso, ar jie įsitrauks į aktyvią veiklą ir ar sugebės senti oriai.

Kas penktas Lietuvos gyventojas – pagyvenęs
Lietuvoje šimtui 15–59 metų amžiaus gyventojų tenka 34 pagyvenę žmonės, o šimtui vaikų iki 15 metų amžiaus – 144 pagyvenę žmonės.
Pagyvenę žmonės mieste sudaro 20 proc., kaime – 22,9 proc. gyventojų. Daugiausiai 60 metų ir vyresnio amžiaus žmonių yra Varėnos, Alytaus, Anykščių ir Ignalinos r. savivaldybėse.
Vienam pagyvenusiam žmogui šiuo metu tenka trys darbingo amžiaus asmenys.
Dirba 48,6 proc. 55–64 metų amžiaus žmonių ir tik 4,5 proc. vyresnių nei 65 metų amžiaus.
Stacionariose gydymo įstaigose gydosi kas antras 65 metų ir vyresnis žmogus.
Šaltinis: Statistikos departamentas

Lietuvos pensininkų sąjungos “Bočiai” pirmininkas P.Ruzgus: “Daugelį senjorų Lietuvoje reikia kviesti, kad jie įsitrauktų į veiklą, nes patys retai imasi iniciatyvos.”

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...