Netrukus lietuviškai pasirodys penktoji Jaroslavo Melniko knyga “Kelias į rojų”.

– Ką dar veiki šią akimirką? – paklausiau.
– Kuriu naujus pasaulius, naikinu senus.
(Jaroslavas Melnikas. “Trumpučiai kailinėliai”)

"Kelias į rojų"

O štai išvakarėse iš leidyklos paimtas rankraštis, gulintis šalia ant stalo, labai netgi realus. Skaičiau visą vakarą: apie tai, kad naujus kūnus, į kuriuos bus persodintos mūsų smegenys, ateityje rinksimės tarsi parduotuvėje (“Kodėl aš nepavargstu gyventi”), apie sielas, pomirtinėje tamsoje ūkaujančias tarsi pasiklydę grybautojai (“Sugrįžimas”), apie vienas kitą iki paskutiniojo skaniai suryjančius planetos gyventojus (“Mechtodas Parabupalas, paskutinis žmogus”), apie paslaptingą turtuolių malonumų traukinį (“328 traukinys”) ir vyrą, pamilstantį kasdien iš kalnų prie jo namo atsklendžiančią paukštę. Pastaroji apysaka – “Siela” – parašyta dar 1997 metais Grenoblyje, tačiau kukliai glaudėsi rašytojo stalčiuje, tarsi saugiame lizde, trylika metų. Nes lietuvių skaitytojų pažiūros, autoriaus manymu, iki šiol nebuvo pakankamai tolerantiškos.

“Kodėl pirmosios savo knygos “Išguitieji iš Edeno” neišleidau Lietuvoje, nors turėjau tokių pasiūlymų? Todėl, kad ji nebūtų čia tinkamai suprasta. Tam tikra skaitytojų dalis, neabejoju, ir suprastų, ir įvertintų, tačiau kritinė masė… Lietuvių kultūroje likę nemažai tabu. Prancūzijoje, kur išėjo minėta knyga ir kur Markizas de Sadas ar George’as Bataille’is yra neatsiejama literatūros istorijos dalis, į moralinius postulatus ir individo laisvę žvelgiama kitaip. Ten rašytojas turi teisę rašyti apie dalykus, kurie Lietuvoje būtų laikomi nenormaliais ar netgi nusikalstamais. Vyro aistra erelio patelei lengvai gali būti apšaukta iškrypimu, nors iš tikrųjų visa tai – literatūrinė simbolika. Man išties įdomu, kaip Lietuvoje bus priimta apysaka “Siela”, – svarsto Jaroslavas.

Neiškenčiu neįsiterpusi, kad kūrinys gali sulaukti priekaištų iš visai kitos, nei autorius tikisi, stovyklos. Mat Lietuvoje tebejaučiama liguista alergija sovietinės literatūros simbolikai, kuri šiandien, daugelio manymu, tetinka parodijoms. O virš kalnų viršūnių sklendžiantis erelis ir ant uolos atbrailos sukrautas jo lizdas skaitytojui primena ką? Maksimą Gorkį ir jo revoliucinę Audronašą.

“Gerai, kad jaunimas nebeskaito Gorkio”, – apsidžiaugia prozininkas. Ir primena, kad pasaulio literatūroje įprasta sielą vaizduoti paukščiu, o Lietuvoje politinės realijos pernelyg dažnai sureikšminamos.

Pačiam Jaroslavui kalnai – tai visų pirma Karpatai, iki kurių nuo jo gimtinės Ukrainos Rovno srityje tik pora šimtų kilometrų, todėl prisipažįsta jaučiąs ypatingą kalnų trauką. Tiesa, Alpes dabar regi dažniau negu Karpatus, nes “įkvėpti gaivaus kultūrinio oro” dažniausiai vyksta Prancūzijon: pernai du mėnesius gyveno Paryžiuje, šįmet lankėsi Strasbūre. Bet knygų ten daugiau leisti kol kas neplanuoja: “Norėdamas tapti svarbus skaitytojams, turi nuolat toje šalyje gyventi. Antraip kam joje būsi reikalingas?”

Užsienyje įprasta, kad nekomercinės literatūros vertimus remia ir populiarina pačių autorių valstybės fondai, tačiau Lietuvos rašytojams sunku tokios paramos tikėtis.

Kas mūsų laukia

“Mane domina situacija, kai personažas, kuris iki tol gyveno tam tikrose ribose, mėgina jas peržengti, sulaužyti. Juk net namie, savoje erdvėje, dažnai neleidžiame sau elgtis pagal prigimtį, o tai neigiamai atsiliepia mūsų jausmams. Kalbu, aišku, apie poelgius, kurie nedaro tiesioginės žalos kitam. Na, kam kenkia mano herojus, mylėdamas paukštę? Nebent savo žmonai”, – pats ir atsako prozininkas.

Daugelyje “Kelio į rojų” kūrinių svarstoma šiuolaikinio žmogaus tapatybė, nes kūnas nustoja buvęs atpažinimo ženklu. Štai apsakyme “Mano Barabankinas” moteris, norėdama įtikti gauruotu raguočiu pasivertusiam mylimajam, pati užsiaugina tešmenį. Tačiau kitą kartą tas pats vyriškis jos akiratyje pasirodo jau virtęs sparnuotu angelu, ir vargšė karvutė jį regėdama krinta be žado.

“Dabar madinga keisti savo kūną. Savo herojams leidžiu jį keisti šiek tiek daugiau, tačiau tai nėra tuščios fantazijos – greitai jos gali tapti realybe. Prisiminkime, kad pasitelkus hormonus jau šiandien vyrą įmanoma paversti moterimi. Tad ragai ar uodega ilgainiui irgi nebus neįmanomi dalykai”, – tvirtina J.Melnikas.

Apysakoje “Kodėl aš nepavargstu gyventi” herojus ateina išsirinkti sau naujo kūno – jau devinto. Sulaukę eilinės senatvės, piliečiai J.Melniko ateities pasaulyje paprasčiausiai kreipiasi į Valstybinį antrojo gimimo centrą, kuriame auginami korpai – kūnai be smegenų. Nurodai patinkantį ir guliesi ant operacinio stalo: tavo smegenys persodinamos pasirinktam kūnui, o senąjį pabudęs galėsi vežtis į šeimos mauzoliejų.

Tačiau kas tuomet lieka iš šeimos santykių? Sūnus nebeatpažįsta motinos, po operacijos virtusios seksualia gražuole, vyras – savo žmonos iš buvusio gyvenimo. Ką jau kalbėti apie anūkus… Šeimos mauzoliejuje susitinka susvetimėję artimiausi žmonės. Ir nors jokie korpai klinikose dar neauginami, – ar per Vėlines lankydami giminių kapus kartais nesate pasijutę panašiai?

“Šimpanzėms jau dabar persodinamos smegenys. Kol kas tokios žmogbeždžionės ilgai neišgyvena, tačiau rytoj – ką gali žinoti”, – įžvalgiai primena J.Melnikas. Ir priduria, kad vokiečių skaitytojams apysaka “Kodėl aš nepavargstu gyventi”, išspausdinta ES literatūriniame žurnale “Transcript Literature Across Frontiers”, labai patiko.

Kutūra turi tapti prieinama

“Mano kūriniai kosmopolitiški, juose nebūna konkrečių Alytaus ar Šiaulių gyventojų kasdienybės detalių. Buitinė, regioninė realybė man apskritai neįdomi”, – tvirtina paskui mylimąją Lietuvon atvykęs J.Melnikas.
Savo grožinius ir filosofinius tekstus jis kuria ukrainiečių, rusų, lietuvių kalbomis. “O prancūziškai?” – teiraujuosi, įsiminusi kalboje pasikartojančias prancūziškas citatas. “Kalbėti yra viena, rašyti – visai kas kita”, – kukliai atsidūsta prozininkas.

Lietuvoje J.Melniko kūryba pasirodo literatūrinėje spaudoje, be to, autorius rašo straipsnius į žurnalus ir – dažnai pseudonimu – į interneto leidinius. “Kelias į rojų” – penktoji jo knyga, pasirodanti lietuvių kalba.
Kodėl po gerai metų knygos rinkimuose įvertinto romano “Tolima erdvė” grįžo prie apsakymų ir apysakų? “Nežinau. Pradėjęs kūrinį niekad negalvoju, ar iš jo išeis apsakymas, ar romanas. Tiesą sakant, man tai neatrodo svarbu”, – teigia Jaroslavas.

Kaip žmogus, kuriame kryžiuojasi Vakarų ir Rytų kultūros paradigmos, vertina kultūrinį gyvenimą Lietuvoje? “Lietuva būtų normali šalis, jei ne sunkai pakeliamas, beveik nekrofilinis jos psichologinis klimatas. Tą klimatą kuriame patys – tie, kurie čia esame, ir ypač tie, kurių Lietuvoje nebėra. Paskaitykite internete išeivių atsiliepimus: atrodys, kad gimtinėje belikę vien “lūzeriai” ir autsaideriai, visi protingi – jau užsienyje. Pamažu tuo pradedate tikėti, o be reikalo. Na, ir kas, kad Airijoje algos kelis kartus didesnės? Lietuvoje jos irgi kelis kartus didesnės negu Ukrainoje”, – sako rašytojas.

"Veido" archyvas

Lietuvai, jo manymu, labiausiai stinga visiems, nepriklausomai nuo piniginės storio, prieinamų kultūros renginių, kurie primintų žmogui aukštuosius jausmus ir kitokį, nematerialų gyvenimą. Miestuose dar įmanomas šioks toks kultūrinis pasirinkimas, bet provincijoje rinktis tiesiog nebėra iš ko: arba populiarioji kultūra, arba bažnyčia. Todėl sprendimas uždaryti radijo stotį “Klasika”, jo galva, yra trumparegiškas, nes daugybę žmonių, neturinčių galimybės lankytis teatruose ir koncertuose, atskyrė nuo klasikinės muzikos.
Dažnai keliaujantis Jaroslavas pastebi ir teigiamų poslinkių: “Kai vyko gatvės muzikos diena, bene pirmą kartą Vilniaus gatvėse pasijutau kaip Europoje”, – neslepia rašytojas kosmopolitas.