2015 Spalio 18

Lietuvis pritiko margatautei Reino operos trupei

veidas.lt

Dainuoti „Trubadūro“ spektakliuose Vilniuje tiesiai po „Meilės eliksyro“ premjeros Duisburge parskrenda baritonas Laimonas Pautienius.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

„Nesijaučiu į Diuseldorfą atsikraustęs visam gyvenimui. Man tai – tarpinė stotelė. Gal aš gausiu geresnį pasiūlymą ir užsinorėsiu persikelti, gal trupei pasirodysiu nereikalingas“, – abejodamas dėstė Laimonas Pautienius „Veidui“ 2009-ųjų rudenį, prieš išvykdamas dainuoti į Reino operą.

Dabar, pradėdamas šiame teatre septintą sezoną, 42-ejų metų solistas prisipažįsta, kad kitąmet pratęs sutartį dar trejiems metams, nes jau sulaukė tokio administracijos siūlymo.

Tai bus ketvirtoji jo darbo Reino operoje sutartis. O kito teatro ir dosnesnių sutarčių nė nebandė ieškoti, nes kūrybinė atmosfera, vyraujanti Reino operos trupėje, visiškai tenkina lietuvio lūkesčius. Tai sakydamas, solistas triskart simboliškai spjauna per kairį petį.

„Trupėje nėra ambicijų trinties tarp kolegų, nėra vidaus intrigų, kurių nepavyksta išvengti Lietuvoje. Kiekvienas turi savo vaidmenis ir daro savo darbą, kitiems nepavydėdamas. Tarpusavio santykiai šilti, ir tai padeda spektakliams“, – pasakoja L.Pautienius.

Reino operos trupė – margatautė, joje dainuoja iš įvairių šalių prisivilioti solistai. Ypač daug kolegų – iš dainingosios Rumunijos, visa dešimtis. Taip pat nemažai rusų ir ukrainiečių, o patys vokiečiai trupėje sudaro mažumą. Teatro chore dainuoja dar vienas lietuvis, tačiau daugiau mūsų tautiečių nėra.

Galbūt vokiečių teatro vadybininkai, taupydami lėšas, sąmoningai dairosi artistų Balkanuose ir Rytų Europoje?

„Nežinau, pinigai nėra tarpusavio pokalbių tema. Gali būti, kad sudarinėjant kontraktus atsižvelgiama ne tik į vokalinius duomenis, bet ir į tai, kiek dainininkas uždirbdavo savo tėvynėje. Bet kuriuo atveju už vieną spektaklį Vokietijoje gaunu daug kartų daugiau nei dainuodamas Lietuvoje. Tačiau mano krūvis Reino operoje nėra itin didelis (per sezoną dalyvavau 20-yje spektaklių), taigi turiu laiko ir kitiems pasirodymams“, – pasakojo ryškiausias nūdienos lietuvių baritonas, savaitgaliui parskridęs į Vilnių dainuoti savo gerbiamo mokytojo Virgilijaus Noreikos jubiliejiniame koncerte Nacionaliniame operos ir baleto teatre.

L.Pautienius mokytojui dėkingas už ne­p­rie­kaištingai suformuotą balsą: „Dar studijuodamas buvau keletą kartą nuvykęs į užsienio pedagogų vokalinio meistriškumo kursus, bet visur išgirsdavau, kad mano dainavimui jie neturi esminių pastabų. Todėl ir lioviausi į kursus važinėti.“

Ruošiasi „Don Karlui“

Šiandien L.Pautieniaus atstovaujama trupė – gerokai gausesnė nei teatro Vilniuje, joje – daugiau kaip pusšimtis solistų. Mat Reino opera spektaklius rodo dviejuose teatruose – Diuseldorfe ir Duisburge. Toks ekonomiškas valdymo modelis Vakarų Europoje dažnai taikomas tankiai gyvenamuose kraštuose, kur atstumai tarp operos teatrus turinčių kaimyninių miestų – palyginti nedideli.

Reino operos „aptarnaujamus“ Diu­seldorfo ir Duisburgo teatrus skiria vos 20 km. Tačiau nei vienas, nei kitas teatras neturi savo atskiro simfoninio orkestro: operos spektakliuose Diuseldorfe ir Duisburge groja šių miestų filharmonijų orkestrai. Užtat Reino operos choras, kaip ir solistai, dainuoja abiejuose teatruose.

Šį sezoną Reino opera ketina rengti sudėtingus pastatymus: jau šį savaitgalį Duisburge pradedamas rodyti Gaetano Donizetti „Meilės eliksyras“, kuriame L.Pautienius dainuos pasipūtusio seržanto Belkorės partiją, anksčiau atliktą Vilniuje, Kaune ir Čikagoje. O ypač sunkus darbas laukia žiemą, artėjant vasario mėnesį numatomai Giuseppe’s Verdi „Don Karlo“ premjerai, kurioje teks įkūnyti geriausią Don Karlo draugą Rodrigą. Apie šią partiją solistas seniai svajojo, tačiau Lietuvos teatruose „Don Karlas“ ilgokai nebuvo statomas.

Kasmet Reino operos trupė rengia aštuonias devynias operų ir operečių premjeras. Praėjusį sezoną L.Pautienius jose nebuvo užimtas, nes dainavo anksčiau sukurtus vaidmenis. Būsimą 2016–2017 m. sezoną Reino opera užsimojusi pastatyti visą nacionaliniu vokiečių pasididžiavimu laikomą Richardo Wagnerio tetralogiją „Nibelungų žiedas“, tačiau lietuvio paslaugų šiems spektakliams veikiausiai neprireiks: L.Pautienius nevadintų savęs R.Wagnerio operų atlikėju.

V.Noreikos klasės diplomantui, kaip ir jo mokytojui, mieliausia yra italų operos mokykla. Solistas džiaugiasi, kad Vokietijoje turėjo nemažai progų padirbėti su italų dirigentais, kurie savo reiklia ausimi nugludino smulkiausius jo atliekamų arijų itališkos tarties niuansus.

Per šešerius metus Vokietijoje L.Pau­tieniui beveik neprireikė mokytis naujų arijų: išskyrus keletą barokinių kūrinių, pakako iš Lietuvos atsivežto klasikinių vaidmenų bagažo. Tik „Don Karlas“ taps nauju solisto karjeroje klasikiniu veikalu. „Gal ir gerai, kad jo sulaukiau tik dabar, nes anksčiau turbūt nebūčiau Rodrigo partijos įveikęs“, – svarsto L.Pautienius.

V.Noreika jam baigiant studijas išpranašavo, kad Laimono balsas „bus po dešimties metų“. Atsitiktinumas ar ne, tačiau nuo akademijos baigimo prabėgus lygiai dešimtmečiui baritonas sulaukė kvietimo į Vokietijos teatrą.

Repeticijos vyksta angliškai

Šeimos su savimi L.Pautienius neišsivežė. Jo sūnus Kipras, baigęs gimnaziją, netgi atsisakė parankios progos studijuoti užsienyje ir pasirinko farmacijos mokslus Lietuvoje.

Bet nuo darbų ir paskaitų ištrūkę namiškiai kartais lanko solistą Diuseldorfe, ir tuomet visi kartu keliauja apžiūrėti netoliese esančių miestų. Vienas, be šeimos Laimonas daug turistauti nelinkęs: verčiau skuba į Lietuvos kryptimi sukantį lėktuvą. Juolab gimtojoje sodyboje Merkinėje darbų visuomet į valias.

Todėl solistas negalėtų pasigirti skersai išilgai išmaišęs visą Diuseldorfą. Nors jame gyvendamas spėjo pakeisti jau tris nuomojamus butus, labiausiai jį traukianti miesto vieta nepasikeitė – tai Reino krantinė, kurioje sėdėdamas gali stebėti pro šalį į uostą slenkančius laivus.

Kartą per mėnesį salėje prie bažnyčios, kurioje aukojamos lietuviškos mišios, renkasi Diuseldorfo apylinkėse gyvenantys lietuviai. Kartais tuos susibūrimus, jei spektaklių grafikas leidžia, aplanko ir Laimonas. Tautiečių ateina kelios dešimtys, prieš Kalėdas – ir daugiau. Sutinka ten nemažai Diuseldorfe besidarbuojančių lietuvių medikų, tačiau pasinaudoti šiomis pažintimis kol kas nebuvo progos. Tai sakydamas solistas dar kartą spjauna per petį.

O štai vokiškai laisvai šnekėti per Vokietijoje praleistus metus sako taip ir neišmokęs: „Suprantu tiek, kad šalia stovintys manęs nebegalėtų nebaudžiami apkalbėti. Pats galiu pasikeisti būtiniausiomis kasdienio bendravimo frazėmis, bet ne daugiau. Kodėl? Tiesiog nėra būtinybės. Kai trupėje tiek daug iš skirtingų kraštų suvažiavusių artistų, patogiau bendrauti angliškai. Spektaklių statytojai dažniausiai irgi būna nevietiniai, todėl repeticijos vyksta anglų kalba.“

Laimonas neslepia, kad didelėje Reino operos trupėje, kaip dažnai nutinka kultūriškai mišriuose kolektyvuose, galima stebėti natūraliai susiklostančias intensyviau tarpusavyje bendraujančių „rytiečių“ ir „vakariečių“ frakcijas: nuo mentaliteto juk nepabėgsi. Ne veltui patys vokiečiai, neseniai minėję Vokietijos suvienijimo 25-erių metų sukaktį, pripažino, kad per ketvirtį amžiaus jiems taip ir nepavyko įveikti rytietiško ir vakarietiško mentaliteto skirtumų.

Bilietai už 500 eurų

Iš karto po „Meilės eliksyro“ premjerinių spektaklių Vokietijoje L.Pautienius parskris į Lietuvą dainuoti Dalios Ibelhauptaitės režisuotoje G.Verdi operoje „Trubadūras“. Nors dėl galimybės dalyvauti šios režisierės vadovaujamos „Vilnius City Opera“ pastatymuose solistas pasiryžęs daug kam, tačiau „Don Karlo“ repeticijos neleis jam pasirodyti Claude‘o Debussy „Pelėjo ir Melizandos“ premjeroje gruodį. O štai ar atvyks dainuoti į Giacomo Puccini „Toskos“ spektaklį pavasarį – dar nėra galutinai apsisprendęs.

Tuo labiau nežino, ką veiktų po ketverių metų, jei Reino opera daugiau nebepratęstų su juo sutarties. „Taip toli neplanuoju. Žinau, kad dėstyti nenorėčiau, nors tokių pasiūlymų jau buvo, – prisipažįsta solistas. – Tiesiog neturiu pakankamai kantrybės, ne mano tai užsiėmimas.“

O jeigu kartais atsirastų L.Pautieniaus biografas, renkantis medžiagą apie solisto darbo Vokietijoje metus, jo lauktų nelengva užduotis, mat Reino opera neužsiima spektaklių įrašinėjimu ir akylai saugo, kad nepasklistų piratiniai jų įrašai. Nefilmuoja spektaklių ir televizijos. Artistams leidžiama įrašinėti tik savo repeticijų fragmentus ir tik asmeniniam naudojimui, o paskelbus bet kokius įrašus internete grėstų solidžios baudos.

Tokiais draudimais teatras stengiasi į sales Diuseldorfe ir Duisburge pritraukti kuo daugiau žiūrovų, mat salės anaiptol ne per visus spektaklius būna pilnos.

Teatro bilietai eilinį (ne premjerinį) vakarą ten kainuoja nuo 17 iki 70 eurų. Tačiau bilietai į vadinamuosius gala koncertus, skirtus rinktinei publikai, kišenę pakratytų įspūdingiau.

„Ypač populiarūs labdaringieji „AIDS gala“ koncertai, į kuriuos bilietai kainuoja iki 500 eurų. Visus juos išperka, nes kiekvieno vietos turtuolio garbės reikalas būti nufotografuotam tokiame renginyje. Tiesa, į solidžią bilieto kainą įeina dar ir prašmatni vakarienė: kol žiūrovai klausosi koncerto su kviestiniais solistais, teatro fojė būna dengiami stalai“, – pasakoja L.Pautienius.

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar jau esate apsisprendę, už kurią partiją ir politiką balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...