Veidas.lt Veidas.lt
Lietuviai įpratę išlaikyti net suaugusius savo vaikus
"Veido" archyvas

Kas penktas 18–29 metų lietuvis turi pradelstų skolų, kurias mokėti dažniausiai padeda tėvai. Finansų ekspertai pataria, kaip elgtis, kai bėdų dėl pinigų turi jau suaugę vaikai.

Inga Marčiukaitė – 27-erių diplomuota viešojo administravimo specialistė, bet vis dar išlaikoma savo į pensiją netrukus išeisiančių tėvų. Po studijų ji kelerius metus dirbo ir nuomojosi butą Klaipėdoje, bet per krizę darbo neteko ir grįžo atgal pas tėvus. “Man buvo gėda, nes jau buvau įpratusi gyventi savarankiškai. Tačiau tėvai priėmė su džiaugsmu – esu jų vienintelė duktė. Šiuo metu intensyviai ieškau darbo ir tikiuosi, kad greitai atsistosiu ant kojų. Nesinori apsunkinti tėvų, nes jų pajamos ir taip nedidelės”, – sako I.Marčiukaitė.

Tiek Lietuvoje, tiek Vakaruose dauguma suaugusių vaikų iki trisdešimties metų dar nėra visiškai finansiškai nepriklausomi nuo savo tėvų – tyrimai rodo, kad daugeliui tenka naudotis vienokia ar kitokia finansine gimdytojų parama. Sunkmečiu į tėvų namus grįžtantys suaugę vaikai tapo itin dažnu reiškiniu.

Tai nestebina, nes jaunimo nedarbas šalyje tebėra gana didelis ir siekia 7,7 proc. Darbo biržos duomenimis, gegužės 1 d. buvo įregistruota 35,9 tūkst. jaunų bedarbių, iš jų 7,1 tūkst. – absolventai. Profesinės kvalifikacijos neturi daugiau nei kas antras jaunas bedarbis (58 proc.), beveik pusė (46 proc.) jaunų bedarbių darbinę veiklą pradeda pirmą kartą.

Be to, kreditų biuro “Creditinfo” duomenimis, apie 20 proc. visų pradelstų skolų portfelio sudaro 18–29 metų gyventojų skolos. Šiuo metu gyventojų pradelstos skolos siekia iš viso 2,51 mlrd. Lt. Pasak asmeninės kredito istorijos sistemos “Manocreditinfo.lt” projekto vadovo Mariaus Zaikausko, 75 proc. visų pradelstų skolų tenka finansų sektoriaus įmonėms, o dar apie 20 proc. siekia skolos už telekomunikacijų paslaugas.

Mūsų pašnekovė I.Marčiukaitė į tėvų namus prieš gerą pusmetį grįžo nuleista galva, nors neturėjo nei paskolų, kurių nebeišgalėtų mokėti, nei kitokių finansinių įsipareigojimų, o juk dažnas į tėvų namus pasibeldžia jau turėdamas tokį “bagažą”. Apsidairę pamatytume daugybę atvejų, kai senstelėję tėvai priglaudžia ne tik sūnų, bet ir marčią su vaikais, nes šie nebepajėgia sukrapštyti būsto paskolos; arba moka už suaugusių vaikų šeimas paskolų įmokas, kad tik jie neprarastų skolinto būsto. Daugybė tėvų savo atžalas nuolat remia pinigais, kuriuos ilgai atidėliojo senatvei, nes ekonominė krizė parodė, kad vaikai nemoka tvarkytis su pinigais.

Ar mokėti už vaikus paskolas

Žinoma, vaikams padėti reikia, net jei jie seniai suaugę ir jau turėtų būti savarankiški, bet kaip tą padaryti, kad geranoriška pagalba nevirstų meškos paslauga? Finansų ekspertai pataria nepersistengti, nes tėvų parama greit pradedama piktnaudžiauti.

Štai gana dažna situacija: po studijų universitete sūnus ar dukra grįžta į tėvų namus, nes neturi darbo patirties ir nesugeba įsidarbinti, arba grįžta todėl, kad darbą prarado, kaip atsitiko mūsų pašnekovei I.Marčiukaitei. Ką daryti?

“Veido” kalbinti finansų patarėjai vieningai sutaria, kad priimti finansinių bėdų turinčius suaugusius vaikus namo yra nebrangi išeitis finansiniam stabilumui vėl įgyti. Tačiau kad ir koks didelis būtų noras padėti, patariama iš karto nustatyti tam tikras sąlygas: tarkime, sutarti, kad pirmus tris mėnesius sūnus ar dukra tėvų būste galės gyventi nemokamai ir tuo tarpu ieškotis darbo, o po to jau privalės prisidėti tam tikra suma prie šeimos ūkio. Na, o jei tokios galimybės dar neturės – galės “atsiskaityti” atlikdamas kokius nors darbus, pavyzdžiui, kaip sako “Swedbank” Asmeninių finansų instituto vadovė Odeta Bložienė, tvarkant namus, nupjaunant žolę sode ir pan. Kitaip tariant, pagalba vaikams bus efektyvi tik tuomet, jei nebus visiškai nemokama.

“Tėvai visiškai neturėtų gėdytis pasakyti atžalai, kad tavo išlaikymas, komunalinės paslaugos kainuoja tiek ir tiek, mes dabar tau tam tikra prasme skoliname, bet vėliau turėsi tuos pinigus grąžinti”, – sako bendrovės “Vilniaus finansiniai patarėjai” direktorė Rasa Mažrimienė.

Finansinio savarankiškumo mokyklos vadovas Žilvinas Jančoras papildo, kad padėti vaikams atsistoti ant kojų yra tėvų pareiga, bet pagalba bus veiksminga tik tuomet, jeigu ją gaunantieji dės pastangas susitvarkyti gyvenimą – išsikels tam tikrus tikslus ir jų sieks. “Jei to nėra, jei pradedama piktnaudžiauti tėvų išlaikymu, reikėtų susirūpinti ir pagalvoti, kaip sukurti tam tikrą diskomfortą – pavyzdžiui, duoti mažiau pinigų, nei vaikas prašo, arba visai nebeduoti, nes tai yra pagrindinis į priekį varantis variklis”, – teigia Ž.Jančoras.

Kita pastaruoju metu vis dažniau pasitaikanti situacija – vaikai nebeišgali mokėti būsto ar kitokių savo paskolų ir prašo laikinos tėvų pagalbos. Padėti patariama ir tokiu atveju, tačiau pinigai turi būti ne dovanojami, o skolinami – pasak Ž.Jančoro, net jeigu jūsų finansinė padėtis puiki, remti vaikus didelėmis pinigų sumomis nieko už tai nereikalaujant nėra geras dalykas. Be to, prieš tai reikėtų išsiaiškinti, ar šie sunkumai tikrai laikini, ar vis dėlto nepanašu, kad pinigų paskoloms greitu metu vėl atsiras. “Jei iš karto matyti, kad būsto paskola tapo nebepakeliama našta ir kad nebus kaip atiduoti skolų tėvams, reikėtų pagalvoti apie būsto keitimą pigesniu”, – pataria pašnekovas.

Jei suaugusi atžala turi ne vieną, o keletą smulkesnių finansinių įsipareigojimų, patariama neskubėti padengti juos visus iš karto. Tarkime, pritrūkstama lėšų studijų paskolos palūkanoms mokėti ir nebeišgalima atiduoti skolos draugui. Tokiu atveju geriau keletą mėnesių sumokėti studijų paskolos palūkanas, nes šių įsipareigojimų nevykdymas gresia rimtais nemalonumais – vėliau  kils sunkumų kreipiantis būsto paskolos ir pan., o susitvarkyti su draugo skola verčiau pasiūlyti patiems – tai taptų gera pamoka ateičiai. Taip pat patariama kiek įmanoma vengti apmokėti, pavyzdžiui, kreditinių kortelių skolas: tai skatina vaikus manyti, kad nors jie ir suaugę, vis tiek gali ir toliau jūsų sąskaita išlaidauti.

Kaip  užbėgti problemai už akių

Kaip teigia O.Bložienė, mūsų visuomenėje giliai šaknis įleidęs požiūris, kad tėvai privalo paremti ar net išlaikyti savo vaikus visą gyvenimą, net jei pastarųjų pajamos yra didesnės nei jų senstančių tėvų. Todėl tėvai, priimdami į savo namus pagyventi suaugusius vaikus, neretai vengia jų prašyti bent minimaliai prisidėti prie šeimos ūkio, nes mano, kad tai bus jų išnaudojimas. Na, o vaikai įsivaizduoja, kad tėvai turi juos ilgai išlaikyti ir visuomet besąlygiškai padėti. Tai negerai, nes nėra ugdomas finansinis savarankiškumas, gebėjimas taupyti ir išsiversti su tiek pinigų, kiek turi, užuot skolinusis. Tuo labiau kad iš tėvų atimama galimybė gyventi geriau.

“Neseniai susidūriau su keliais gyvais pavyzdžiais. Viena mama pasakojo, kad jos sūnus, netekęs darbo, sugrįžo į namus. Ji visą laiką rūpinasi ir šaldytuvo turiniu, ir visas sąskaitas apmoka, o kai paprašė sūnaus šiek tiek prisidėti prie šeimos ūkio išlaikymo, buvo nesuprasta. Vaikinas paprasčiausiai nemano, kad tai būtų normalus atsakomybės pasidalijimas. Mūsų šalyje daugelis tėvų verčiau sutiks nusivilkti paskutinius marškinius, nei atsakys pagalbą savo vaikams”, – tvirtino O.Bložienė.

Kaip tokių dalykų išvengti? Imtis prevencijos, t.y. daryti tai, kas Lietuvoje dar labai nepopuliaru: nuo mažens kalbėti su vaikais apie pinigus, kartu planuoti šeimos biudžetą bei spręsti kylančias finansines problemas.

“Nušalinti vaikus nuo šitų dalykų žalinga, – tvirtino R.Mažrimienė. – Vaikai turi žinoti pinigų vertę ir suprasti, kad šeimos ūkis yra visų bendras reikalas. Tai reiškia, kad sulaukęs savo pirmųjų pajamų jis jau turi prisidėti prie jo išlaikymo savo dalimi.” Ž.Jančoras priduria, kad kur kas pigiau ir naudingiau yra leisti suklysti ir prarasti kokį tūkstantį litų savo paaugliui sūnui, nei nieko nedarant vėliau stebėti, kaip jis patiria kelių šimtų tūkstančių litų nuostolį, sulaukęs trisdešimties. Per krizę išryškėjusios gyventojų finansinės klaidos kuo aiškiausiai parodė, kad ši sritis – finansinio savarankiškumo skatinimas, pajamų ir išlaidų planavimas – lietuvių šeimose visiškai nustumta į šalį.

Simbolines studijų paskolų palūkanas vėluoja mokėti kas dešimtas studentas

“DnB NORD” banko duomenimis, vidutinė valstybės remiamų studijų paskolų suma siekia 5,5 tūkst. Lt, o kas mėnesį mokamos palūkanos sudaro apie 17 Lt (pačią paskolą, kaip žinoma, galima grąžinti per 15 metų). Dauguma studentų palūkanas moka laiku, bet maždaug dešimtadalis vėluoja tai daryti, ypač – vasarą. Nors palūkanų dydis ir simbolinis, bankai pasigenda studentų supratimo, kad tai lygiai tokie pat kreditoriniai įsipareigojimai, kaip ir visi kiti, tuo labiau kad jų nevykdymas palieka juodą dėmę skolinimosi istorijoje – ateityje gali kilti sunkumų kreipiantis dėl kitų paskolų.

Valstybinio studijų fondo duomenimis, 2010–2011 m. valstybės remiama paskola studijoms ar gyvenimo išlaidoms suteikta daugiau nei šešiems tūkstančiams studentų. Bendra garantuojama šių paskolų suma siekė per 30 mln. Lt.

Daugiau šia tema:

Komentuokite