BFL

3 klausimai karybos ekspertui dr. Deividui Šlekiui

– Lietuva pirks 88 „Boxer“ pėstininkų kovos mašinas, pagamintas Vokietijoje. Kodėl jos būtinos šalies gynybai?

– Tai kovos mašinos, kuriomis kareivius būtų galima nugabenti iš taško A į tašką B, be to, jie galėtų atlikti ir kovinius veiksmus, nes turi tam pritaikytus pabūklus. Šiuo metu mūsų turimos mašinos yra pasenusios ir technologiškai, ir moraliai.

Ukrainos karo pamokos aiškiai parodė, kad reikia mobilių transporto priemonių, kurios turėtų dar ir labai tvirtą šarvą. Bent jau vieši dokumentai, pavyzdžiui, karinė doktrina, rodo, kad Lietuvoje būtų organizuojama vadinamoji aktyvioji teritorinė gynyba. Tai reiškia, kad reguliari Lietuvos kariuomenė turi būti pajėgi judėti erdvėje arba pasiekti tam tikras įtvirtintas pozicijas. Nusipirkome ir haubicų, kurios yra mobilios. Taigi galvojame apie tai, kaip judėtume mūšio erdvėje arba nukreiptume oponentą į tam tikras erdves, kur greičiausiai turėtume vadinamąjį taktinį mūšį. Tokiems veiksmams reikia manevravimo galimybių, todėl ir perkamos šarvuotos transporto priemonės, kurios būtų pajėgios atlaikyti oponento ugnies galią.

Pagal mūsų gynybos planus, 88 kovos mašinos yra protingas kiekis. Viena brigada bus apginkluota tokiomis transporto priemonėmis, kita bus labiau motorizuota, mobili, bet be šarvo. Tai atitinka mūsų poreikius.

– Kaip manote, kodėl kovos mašinas nuspręsta pirkti būtent iš Vokietijos?

– Paveikė kariuomenės vado argumentas, jog svarbiausia, kad mašinos būtų patikimos ir apsaugotos tvirtu šarvu. Kitas argumentas buvo greitas jų pristatymas. JAV siūlomas variantas taip pat buvo neblogas, bet patys amerikiečių atstovai sakė, kad 2017-aisiais dar vargiai galės pristatyti Lietuvai mašinų.

Vokietijos ginkluotės kokybė, be jokios abejonės, gera. Be to, šie pirkiniai – „Boxer“ ir haubicos – mus suartintų. Lietuvai palaikyti santykius su Vokietija europiniame kontekste yra gerai: ši šalis tampa rimta mūsų strategine part­nere karyboje, ne tik ekonomikoje ar politikoje.

– Dėl galutinio sprendimo buvo ilgai deramasi, kol pavyko susitarti. Kodėl?

– Manau, kad ir mūsų Rytų kaimynė šiek tiek pasistengė sujaukti diskusiją viešojoje erdvėje. Buvo ir verslo struktūrų, kurios tikėjosi, kad sprendimas bus priimtas pagal senąją praktiką: kažkas nuspręs uždarame rate, paskirstys pinigus, o kažkas iš to uždirbs.

Tačiau kai diskusija tapo vieša, suinteresuotos struktūros pamatė, kad nėra taip lengva prastumti vienas ar kitas įmones, jų interesus. Tai ir sukėlė informacinį triukšmą.

Viena vertus, triukšmas buvo pozityvus, nes ginkluotės klausimu susidomėjo visuomenė, o tokia praktika Lietuvoje yra visiškai nauja. Kita vertus, pasirodė tam tikros interesų grupės, kurios arba mąsto provincialiai, arba nemato nieko toliau savo pelno.