2015 Liepos 30

Lietuva be savų kapitalistų – tik kažkieno kolonija

Algimantas Šindeikis

 

Pasaulio turtingiausių žmonių dešimtukas valdo šimtus, Lenkijos – dešimtis, Lietuvos – poros  milijardų JAV dolerių siekiantį kapitalą. Mūsų turtingiausiųjų turtai atitinka mūsų valstybės dydį,  jos ekonominį pajėgumą. Nors pelningiausiuose versluose – bankininkystėje, draudimo ar investicinių fondų veikloje,  kituose finansų sričių versluose lietuviai net iš Lietuvos rinkos, matyt, jau negrįžtamai išstumti, mūsiškių kapitalistų gebėjimas per 28 metus, kai buvo leista privati veikla, sukaupti milijardinį kapitalą negali nestebinti. Juolab, kad lietuvio mentalitetas didžiąją  XX a. dalį  formavosi „Kalvio Ignoto teisybės“, „Parduotų vasarų“  ir  „Žemės maitintojos“ personažų ar arkliavagio Tado Blindos požiūrio į savininką.

Reikėtų didžiuotis, kad per ketvirtį mažiaus mūsų kapitalistų klasė nuo paprastų spekuliantų prakuto iki milijardierių.  Pirmasis kapitalo kaupimo etapas vyko skausmingai žengiant per socialistinės nuosavybės privatizavimo kančias, kai visus vienodai apdovanojus galimybėmis, vieniems teko susitaikyti su tuo, kad jie neturi jokių veikimo laisvojoje rinkoje sugebėjimų, kitiems – įžengti į kapitalistų klasę.

Lietuva gali didžiuotis savo kapitalistais

Lietuva turi savo kapitalistų klasę. Be jų neapsiėjo jokia rinkos ekonomikos ir liberalios demokratijos valstybė. Mūsų dažnas gėrėjimasis puikia mūsų geografine padėtimi, atliekant tilto tarp Rytų ir Vakarų funkciją, niekada nebuvo pelningas nei Lietuvos valstybei, nei jos  savininkų klasei.

Greičiau pragaištingas. Per mūsų valstybę ėjusios kariuomenės iš vakarų į rytus ir iš rytų į vakarus, mus nuolat apiplėšdavo, išsiveždavo mūsų kultūros ar kitokias vertybes, aristokratai, daugelį kartų valdę turtus, ne kartą turėjo bėgti tik su tuo, ką galėjo panešti rankomis ar susikrauti į arkliais tempiamą vežimą.

Atkūrus nepriklausomybę ir apsisprendus žengti rinkos ekonomikos ir liberalios demokratijos keliu,  teko tvarkytis su pusę šimto metų gyvenimo socialistinės nuosavybės laikotarpiu. Dėl per ilgos sovietų okupacijos nebegalint atkurti faktinės nuosavybės padėties iki 1940 m. teko atsisakyti ir nuosavybės grąžinimo inintegrum teisinės koncepcijos.

Lietuvos turtingųjų palikuonys, mūsų ikikarinės aristokratijos atžalos,  nenorėję susieti savo pilietybės su Lietuvos valstybe, nesvarbu ar jie lietuviai, lenkai ar žydai, iš jų atimto turto negalėjo susigrąžinti. Diskusija ar su jais buvo teisingai pasielgta, nebeturi ekonominės prasmės.

Vienas nuosekliausių ir giliausių Lietuvos ekonominio ir socialinio gyvenimo tyrinėtojas   sociologas prof. Zenonas Norkus, savo knygoje „Du nepriklausomybės dvidešimtmečiai“ griežtai nuvainikuoja mūsų greito praturtėjimo viltis: „Nepriklausomybės atkūrimo aušroje 1989–1990 m. Lietuvos žmonės kasdien buvo tikinami, kad, atkūrus nepriklausomybę bei teisingą ar normalią kapitalistinę ūkio santvarką, mūsų šalies ūkis greitai išaugs iki Vokietijos, Danijos ar Švedijos lygio. Per praėjusį dvidešimtmetį BVP vidutiniškai vienam gyventojui matuojamas Lietuvos atotrūkis nuo šių šalių sumažėjo nedaug. Šioje knygoje dėstomu požiūriu kur kas menkesnę nei tikėtasi Lietuvos turtėjimo pažangą lėmė mūsų šalies rinkos reformų metais ir per praėjusį laiką užimta struktūrinė padėtis pasaulyje kaip politinėje ekonominėje sistemoje, kurią nusako Kapitalistinės pasaulio sistemos periferijos ir pusiau periferijos sąvokos. Atsidūrusi trečioje lygoje, mūsų šalis ten ir tebežaidžia, turėdama tenkintis atitinkamo lygio sportininkams tepriklausančiais honorarais.“

Žlugdantis baudžiavos poveikis

Lietuvos ekonomikos ir verslo istorijai labiau įtaką darė Rytų, o ne Vakarų pavyzdžiai, ir ne tik XX amžiuje. Iki 1795 m. trečiojo Lenkijos – Lietuvos padalijimo buvo aiškiai fiksuojami energingi žingsniai baudžiavos, kaip nenašaus darbo organizavimo būdo panaikinimo bei Vakarų Europoje įsigalinčių darbo santykių kūrimo link.

Tačiau Lietuvoje pradėjus veikti Rusijos imperijos įstatymams baudžiavinė santvarka buvo dar ilgam išsaugota. Todėl sulėtojo Lietuvos įsitraukimas į Vakarų rinką buvo labiau epizodiniai. Tuo metu, kai Vakarų Europos pramonė intensyviai plėtojosi, Lietuvos ekonominė padėtis buvo priklausoma nuo Rusijos imperijos atsilikusios, paskendusios korupcijoje, bizantiškos politikos. Jekaterinos II laikais buvo formuojami „patikimų“ bajorų sluoksniai, o po sukilimų Lietuvos elitas pajuto ekonominę priespaudą – konfiskuoti dvarai buvo perleidžiami Rusijos dvarininkams.

Remiantis to paties prof. Z.Norkaus tyrimais, atkūrus Lietuvos valstybę 1918 metais, atsiskyrimas nuo Rusijos reiškė tiesioginį Lietuvos įsijungimą į tarptautinį darbo pasidalijimą tuo metu jau globalioje kapitalistinio pasaulio sistemoje.

 

Iš pusiau periferinio periferinio krašto Lietuva tapo periferine valstybe, taigi iš dvigubos periferijos ar periferijos kvadratu – tiesiog periferija. Kapitalizmas Lietuvoje nustojo būti kolonijinis periferinis ir tapo periferiniu kapitalizmu be papildomų priedėlių.

 

Dėl trumpos lietuviškojo kapitalizmo istorijos dauguma Lietuvos turtingiausių žmonių verslo įmonės yra šeimos verslai. Jų rizikingumas atskleistas dar K.Marxo suformuluoto kapitalo koncentracijos ir centralizacijos dėsnyje: kapitalistinio gamybos būdo sąlygomis stambios korporacinės įmonės nukonkuruoja ir išstumia smulkias šeimynines firmas.

„Tiesos valanda“ yra ekonominės krizės: kol ekonominė konjunktūra palanki, gali gyvuoti ir mažiau produktyvios įmonės, bet jai smukus, vyksta natūrali atranka: stambesnės įmonės, kurios produkcijos vienetą pagamina mažesnėmis sąnaudomis, išlieka, o smulkesnės žūva. Todėl tolesnis Lietuvos turtingųjų turtėjimas priklauso nuo to, ar šie šeimos verslai sugebės tapti stambiomis ir sėkmingomis, Lietuvos sienas peržengiančiomis korporacijomis.

Yra gerų žinių ir mūsų žemdirbiams, kurie sėkmingai pasinaudoję ES parama šiandien dar netapo Lietuvos verslo lyderiais, bet pamažu žengia į šalies verslo elitą.

Dirbama žemė vėl tampa vertybe

Nors jų beveik nėra turtingiausiųjų lietuvių sąraše, bet jų gausėja ir jų galimybės ateityje bus dar didesnės. Britų savaitraštis „The Economist“ praėjusią savaitę paskelbė savo tyrimo duomenis, kurie praneša žemės ūkio kraštus guodžiančią žinią. Per artimiausius 40  metų žmonijai reikės daugiau maisto nei per ankstesnius 10 000 metų kartu sudėjus.

Žemė yra unikali prekė. Jos nedaugėja.  Marko Twaino patarimas; „Pirkite žemę, nes jos daugiau nebus gaminama“, šiandien vėl vertingas kaip niekada.  Augantys miestai atima vis daugiau žemės iš žemės ūkio, o maisto pasiūla augs lėčiau nei paklausa. Vadinasi, maistas neišvengiamai brangs ir investavę į žemės pirkimus bei modernias žemės ūkio technologija yra užsitikrinę pelningą verslą.

Todėl „Veido“ kasmet skelbiamas Lietuvos turtingiausių žmonių dvidešimtukas turi ne turto ir galios propagandos ar noro pasimėgauti turtingųjų pasivaikščiojimu po viešosios erdvės bulvarą. Tai projektas, kuriuo norima parodyti įvairius ekonominės sėkmės pavyzdžius Lietuvoje.

Kita vertus, lieka neatsakyta į klausimą, ar dabartinių mūsų turtingiausių sąraše turime tokių asmenybių kaip Petras Vileišis, kurio darbai ir nuopelnai lyginami su Jono Basanavičiuas, Vinco Kudirkos, Jo Šliūpo ir kitų svarbiausių mūsų tautos žadintojų nuopelnams.

P.Vileišis savo nemenką, bet sunkiai inžinieriaus talentu ir darbštumu sukurtą turtą paskyrė Lietuvos valstybės kūrimui. Tokių XIX –XX a. sandūroje turtingų ir susipratusių turėjome nedaug.

Šiandien susiduriame su kitais iššūkiais. Jei Lietuvos valstybėje neturėsime talentingų, sugebančių kaupti kapitalą ir plėsti savo verslus žmonių, Lietuva liks tik užsienio kapitalo kolonija.

Prancūzijos ekonomikos žvaigždei T.Pikkety, neabejotinai didžiausiam mūsų laikų pajamų ir turto nelygybės ekspertui,  į visas pasaulio kalbas verčiamoje knygoje „XXI a. Kapitalas“  neginčijamai įrodžius, kad kapitalistų kapitalo augimas visada buvo ir bus didesnis nei pajamų iš darbo augimas, Lietuvai reiškia ir tai, kad, neturėdami savo kapitalistų ir jų kapitalo visada būsime pasmerkti kitų kapitalo kolonijiniam statusui, paliekant Lietuvoje tik su darbo santykiais susijusias pajamas, o didesnes – kapitalo prieaugio, išvežant už jos ribų.

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (2)

  1. Vytas Vytas rašo:

    Puikus straipsnis. bravo.

  2. Antanas Antanas rašo:

    Šis straipsnis leido suprasti, kad “Veidas” – kaip tik man.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar jau esate apsisprendę, už kurią partiją ir politiką balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...