2016 Birželio 16

Tolerancija

LGBT eitynės Bulgarijoje: iš ko Lietuva jau išaugo?

Veidas.lt

Bulgarijos LGBT bendruomenės aktyvistai Devas Georgiefas ir Glorija Filipova / V.Pupeikytės-Dzhumerovos nuotr.

Birželio 18-ąją vaivorykštinės LGBT (lesbiečių, gėjų, biseksualų ir transseksualų) bendruomenės eitynės vyks ne tik Vilniuje, bet ir Bulgarijos sostinėje Sofijoje. Abi šalys išlieka vienomis priešiškiausių seksualinėms mažumoms Europos Sąjungoje. Apie kylančius iššūkius, visuomenės reakcijas ir labai lėtus pokyčius Bulgarijoje pasakoja šios šalies LGBT bendruomenės aktyvistai Glorija Filipova ir Devas Georgiefas.

Virginija Pupeikytė-Dzhumerova, euroblogas.lt

Tolerancijos trūksta ir mums, ir bulgarams

Eurobarometro“ tyrimo duomenimis, tiek Lietuva, tiek Bulgarija išlieka vienos priešiškiausių seksualinėms mažumoms tarp Europos Sąjungos (ES) narių. 2015 metų apklausa rodo, kad dviejų tos pačios lyties asmenų intymiems santykiams visiškai nepritaria du trečdaliai respondentų Lietuvoje ir kiek mažiau Bulgarijoje (ES vidurkis – 27 proc.). Bemaž pusė lietuvių ir du iš penkių bulgarų jaustųsi itin nejaukiai, jei jų kolega darbovietėje būtų gėjus, lesbietė ar biseksualus asmuo (ES vidurkis – 13 proc.). Tokių asmenų aukščiausiame valstybės poste nenorėtų matyti po beveik 60 proc. respondentų abiejose šalyse (ES vidurkis – 21 proc.).

Sausus statistikos duomenis vaizdžiai iliustruoja ir lietuviams kiek tolerantiškesniems pasijusti leidžia keletas detalių.

Tokia apatija kelia retorinį klausimą, kas vis dėlto geriau – priešiškumas ar visiškas abejingumas ir aktualijų ignoravimas?

Antai jei į atlikėjo Ten Walls akibrokštą pernai prezidentė Dalia Grybauskaitė sureagavo kviesdama atviriau diskutuoti apie mūsų uždarumą ir homofobiškumą, Bulgarijos partijos GERB pirmininkas Bojko Borisovas prieš 2014-ųjų parlamento rinkimus pareiškė: „Pas mus visi normalūs. [Partijoje] nėra gėjų“ (bulg. Всички са нормални. Нямаме гейове). GERB rinkimuose gavo daugiausia balsų, o B.Borisovas tapo ministru pirmininku.

Bulgarijoje tėra vienas politikas – Viktoras Lilovas, viešai prisipažinęs esąs homoseksualus.

Politinės partijos Lietuvoje dalyvavimo „Baltic Pride“ eitynėse klausimą svarsto net prezidiumo posėdžiuose. Kai kurie politikai eitynėms nepritaria, tai viešai demonstruoja. Bulgarijoje „Sofia Pride“ nesulaukia jokio šalies politikų dėmesio. Tokia apatija kelia retorinį klausimą, kas vis dėlto geriau – priešiškumas ar visiškas abejingumas ir aktualijų ignoravimas?

„Kasmet nuo 2008 metų rengiamose eitynėse dalyvauja daugelio ES šalių ambasadų atstovai, sveikina susirinkusiuosius, sako kalbas. Bėda, kad apie renginį informuojanti žiniasklaida jų pasisakymus ignoruoja, vėliau reportažuose atrodo, lyg ten jų nė nebuvo, – apgailestauja Glorija ir Devas. – Ar dalyvauja Bulgarijos politikai? Ką jūs, aišku, kad ne.“

Anksčiau vyravo nuomonė, kad tokie renginiai skirti tik LGBT bendruomenės nariams, sunku buvo įsivaizduoti, kad dalyvautų ne jie. O dabar štai, žada dalyvauti žmonės, kurie yra tiesiog už žmogaus teises.

Anot jų, šiemet eitynėse dalyvaus nemažai tradicinės seksualinės orientacijos žmonių – artimųjų, kurie savo dalyvavimu nori parodyti visapusišką palaikymą ir supratimą. „Anksčiau vyravo nuomonė, kad tokie renginiai skirti tik LGBT bendruomenės nariams, sunku buvo įsivaizduoti, kad dalyvautų ne jie. O dabar štai, žada dalyvauti žmonės, kurie yra tiesiog už žmogaus teises“, – šypsosi Devas.

Net lesbietės abejoja dėl eitynių

Pernai „Sofia Pride“ sutraukė kiek daugiau nei pusantro tūkstančio dalyvių (Sofijoje gyvena maždaug 2 mln. žmonių). „Sunku pasakyti, koks buvo tikslus dalyvių skaičius. Prieš renginį turėjome 1500 apyrankių, jas visas išdalinome, dalis žmonių prisijungė vėliau ir apyrankių nebegavo. Šiemet dalyvių tikimės dar daugiau“, – skaičiuoja Glorija.

Susiformavo klaidinga nuomonė, esą jei niekas gatvėse LGBT bendruomenės narių atvirai nediskriminuoja, nemuša ir nevaiko, nėra jokio reikalo demonstruotis ir „lįsti į akis“.

Vis dėlto nei ji, nei Devas neslepia pačioje Bulgarijos LGBT bendruomenėje kylančių nesutarimų dėl eitynių reikalingumo. „Štai aną savaitę buvau susitikusi su lesbiečių pora, viena jų laukiasi dvynukų, o kita dėl to labai jaudinasi, išgyvena, nes vaikams gimus neturės į juos jokių teisių (Bulgarijoje tos pačios lyties asmenų šeimos teisiškai nepripažįstamos – aut. past.). Moterys pasakojo man apie savo rūpesčius ir problemas, kiek daug iššūkių joms kyla tokioje netolerantiškoje visuomenėje. Bet kalbai pasisukus apie „Sofia Pride“, viena pareiškė, kad eitynės visiškai nereikalingos, ir ji tokiai idėjai nepritarianti. Įdomus paradoksas – žmonės nori pokyčių, bet nenori juose dalyvauti, tikisi, kad jie kažkaip savaime atsiras, – stebisi pašnekovė. – Pokyčiai vyksta labai lėtai, nes visuomenėje esame nematomi. Žiniasklaida mumis visiškai nesidomi, daugiausia dėmesio sulaukiame tik prieš eitynes. Turime išnaudoti šį laiką, inicijuoti pokalbius apie mūsų bendruomenę ir jos problemas. Deja, daugybė žmonių to iki šiol nesupranta.“

Merginos teigimu, situacija per pastaruosius keletą metų pagerėjo – visuomenė nebėra aršiai nusiteikusi prieš renginį (2008-aisiais vykusių pirmų eitynių dalyvius agresyvios grupuotės apmėtė Molotovo kokteiliais, buvo sulaikyta 60 asmenų). Tačiau susiformavo klaidinga nuomonė, esą jei niekas gatvėse LGBT bendruomenės narių atvirai nediskriminuoja, nemuša ir nevaiko, nėra jokio reikalo demonstruotis ir „lįsti į akis“.

Mama bijo kaimynių reakcijos

Glorija ir Devas yra bendraamžiai – 24-erių. Paklausti, kaip situacija LGBT žmonių atžvilgiu Bulgarijoje pasikeitė per pastaruosius dešimt metų, abu ėmė juoktis.

Žalojausi ir nekenčiau savęs. Atrodė, kad esu vienintelė tokia visame pasaulyje. O dabar man negėda pasakyti, kad esu homoseksuali.

„Prieš dešimt metų man buvo keturiolika, tuo metu nepažinojau nė vieno homoseksualaus asmens ir pati vos pradėjau suvokti, kad man patinka merginos, – prisimena Glorija. – Gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis persikrausčius į Sofiją, kai pasikeitė aplinkinių ratas, atsirado naujų pažįstamų. Apskritai Bulgarijoje būti kitokiu įmanoma turbūt tik sostinėje. Esu iš Perniko, nedidelio miesto šalia Sofijos. Randai ant mano riešų iki šiol ryškūs. Žalojausi ir nekenčiau savęs. Atrodė, kad esu vienintelė tokia visame pasaulyje. O dabar man negėda pasakyti, kad esu homoseksuali. Štai sėdžiu prieš jus ir pasakoju apie eitynių organizavimą. Ryte dalyvavau radijo laidoje, kurioje kalbėjau apie feminizmą. Tiesa, dabar mama jaudinasi, ką reikės sakyti kaimynėms, jei šios atpažino mano balsą. Ji dirba kirpykloje, kur suplaukia visi miestelio gandai ir tikriausiai išgirs įvairiausių komentarų apie savo dukrą…“

Devas teigia, kad mokykloje buvo vienintelis, atvirai prisipažinęs, kad yra transseksualas: „Juokingiausia, kad baigus mokyklą daugybė žmonių prisipažino esantys ne tokie, kokiais visi manė juos esant. Aš to neslėpiau, bet geriausiai pasijutau po mokyklos išvažiavęs studijuoti į Ameriką. Ten sutikau daugybę į save panašių žmonių. Tiesa, dabar, bendraudamas su paaugliais, matau, kad jie žymiai atviresni, drąsesni.“

„Prie to turbūt labiausiai prisideda internetas. Žmonės gali laisvai bendrauti, dalintis savo istorijomis. Neseniai su draugais juokavome, kad Tumblr (socialinis tinklas, kurio vartotojai kuria mini dienoraščius – aut. past.) masiškai gelbėja gyvybes“, – šypsosi Glorija.

Organizatorių nuotr.

Pas kaimynus – dar blogiau

Paklausti, kaip LGBT bendruomenės situaciją Bulgarijoje įsivaizduoja po dar dešimties metų, pašnekovai kiek pasimetė.

„Nelengva net įsivaizduoti. Problemų yra tiek daug, o mes vis dar įstrigę diskusijose, ar mums reikia tų eitynių, tai ką kalbėti apie rimtesnius klausimus. Vis dėlto svarbu pripažinti, kad daugybę pokyčių atnešė Bulgarijos įstojimas į Europos Sąjungą (2007 m. sausio 1 d. – aut. past.). Pas mus situacija tikrai kur kas geresnė nei kaimyninėse Makedonijoje ar Serbijoje – tel dėl eitynių organizavimo kyla kone tikri karai. ES gali mus priversti, įpareigoti keistis bent jau teisinėje sistemoje. Deja, vis tiek užtruks, kol pasikeis ir žmonių mąstymas“, – teigia jaunuoliai.

Tai niekam nedaro įspūdžio, nes aplinkiniams atrodo visiškai normalu.

Kaip LGBT renginiai ir eitynės Lietuvoje ir Bulgarijoje galėtų atrodyti po keliasdešimties metų, galima pamatyti apsilankius… Izraelyje. Jo sostinė Tel Avivas tituluojamas ir pasaulio gėjų sostine. Lankiausi ten vykusiame „Tel Aviv Pride 2016“. Renginys nustebino ne dalyvių gausa (jų buvo per 100 tūkst.) ar sumania logistika, bet įvairiomis, regis, neesminėmis detalėmis.

Bene kiekvienas gatvės stulpas buvo papuoštas LGBT vėliavėlėmis. Didesnės ar mažesnės vėliavos su užrašu „LGBT friendly“ puošė daugybę kavinių, restoranų, barų ir parduotuvių. Jose nevaržomai linksminosi ar ramiai apsikabinę sėdėjo tos pačios lyties poros. Šalia gražių miesto atvirukų buvo siūloma įsigyti ir, pavyzdžiui, dviračiu važiuojančios gėjų poros atvaizdą. Tai niekam nedaro įspūdžio, nes aplinkiniams atrodo visiškai normalu.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...