2014 Sausio 11

Lėšos tekės naujomis kryptimis

veidas.lt

Pagal pakoreguotas gaires 2014-aisiais dirbsiantis vandentvarkos sektorius tikisi išvengti projektų finansavimo pauzių

Kalendorius verčia baigti tai, kas atrodė nepabaigiama: finišuoja Lietuvos vandentvarkos sektoriaus veikėjų – atsakingų ministerijų, vandens tiekimo įmonių ir savivaldybių – diskusijos dėl prioritetų, kuriais bus vadovaujamasi skirstant ateinančiam, 2014–2020 metų, laikotarpiui numatytą 1,4 mlrd. litų paramą iš Europos Sąjungos (ES) struktūrinių fondų.

Visa, kas aptarta, suskaičiuota, suderėta per daugybę suinteresuotų pusių diskusijų, šiandien baigia virsti galutiniu dokumentu – Vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo finansavimo sąlygų aprašu. Ir nors sausio 1-ąją visi antspaudai dar nebus sudėti, 2014-aisiais ir Aplinkos ministerijos (AM) Vandenų departamentas, ir AM ES lėšų administravimo departamentas pradės dirbti pagal naujas gaires. Naujienas žurnalui „Statyba ir architektūra“ pristatė AM Vandenų departamento direktorius Dalius Krinickas.

Atėjo mažųjų gyvenviečių eilė

Naujojo laikotarpio prioritetas – gyvenvietės, turinčios nuo 200 iki 2000 gyventojų. Per praėjusius septynerius metus mažos gyvenvietės turėjo nedaug galimybių gauti paramą vandens tiekimo ir nuotekų rinkimo tinklų plėtrai – tik laikotarpio pabaigoje, išsprendus didžiąją dalį didesniųjų miestų problemų, pradėta daryti nuolaidų iki 500 gyventojų turinčioms gyvenvietėms, išimtis buvo taikoma ir saugomose teritorijose esančioms iki 300 gyventojų gyvenvietėms.

Sulaukę seniai lauktos galimybės, mažesnių gyvenviečių vandens tiekėjai turi susitaikyti su pasikeitusiomis finansinėmis sąlygomis – 2014–2020 metais paramos intensyvumas plėtrai sieks tik 80 proc. skaičiuojant ir ES, ir valstybės indėlį, tad teks pridėti ir 20 proc. savų lėšų. Iki šiol Lietuvoje buvo teikiama 95 proc. parama: 85 proc. – ES lėšos, 10 proc. – valstybės, savų lėšų įmonės turėjo pridėti 5 proc.

„Žinia, kad mažesnėms gyvenvietėms bus suteikta parama plėtrai, reiškia, kad ES pinigų gaus ne tik didieji, bet ir mažesnieji vandens tiekėjai, kurie iki šiol šiuo aspektu buvo skriaudžiami. Dėl pasikeitusios paramos schemos reikia pasakyti, kad iki šiol siūlėme šiltnamio sąlygas, kurios skatino imti paramą ilgai negalvojant. Todėl šiandien pagrindinė mūsų problema yra iš paslaugos kainos išlaikyti už 3 mlrd. litų nuo 2000-ųjų sukurtą turtą, – komentavo D. Krinickas. – Keisdami finansavimo sąlygas siekiame, kad įmonės būtų labiau suinteresuotos ne šiaip pasiimti ES paramą, o daugiau planuoti, skaičiuoti investicijų įtaką kainai ir taip rinktis ekonomiškai naudingiausius, pigiausius projektus.“

Iki naujojo periodo spręsti vandentvarkos problemų nebaigę didesnieji, per 2000 gyventojų turintys, miesteliai gali pretenduoti gauti 50 proc. projekto vertės paramą. „Europos Komisijos (EK) vertinimu, didžiosiose Lietuvos gyvenvietėse jau nebeliko esminių vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo problemų – vasarą išleistoje ataskaitoje Lietuva ir dar trys ES valstybės pripažintos pažangiausiomis nuotekų tvarkymo srityje, – aiškino D. Krinickas. – Vilnius irgi išskirtas kaip 100 proc. atitinkantis direktyvų reikalavimus miestas – EK nemano, kad jis dar galėtų gauti ES paramą vandentvarkos reikmėms.“

Gera žinia – parama tinklų
renovacijai

Vandens ir nuotekų tinklų renovavimo reikmėms bus galima gauti 50 proc. paramą. Pasak AM Vandenų departamento vadovo, Lietuvos sprendimas ateinančius septynerius metus skirti prioritetą tinklų renovacijai atliepia EK raginimą visoms ES šalims rimtai susirūpinti vandens tiekimo ir nuotekų rinkimo sistemų efektyvumu, tad pirmaeilis rūpestis tai bus ne tik mūsų šaliai. Praradimų ir nuostolių mažinimo klausimas akcentuotas ir 2012 metų lapkritį paskelbtoje Europos ateities vandens strategijoje.

AM, pabrėžė D. Krinickas, tikisi ir rūpinsis, kad ir planuojant renovaciją būtų tiksliai apskaičiuojamas investicijų efektyvumas. Artimiausiu metu ketinama kreiptis į EK, kad būtų patikslintos rekomendacijos dėl paramos renovacijai teikimo atsižvelgiant į vandens praradimo ir nuostolių dydį. Pavyzdžiui, besivystančioms šalims Pasaulio bankas yra pateikęs rekomendaciją renovuoti tinklus, kai vandens praradimas viršija 15 proc. (Lietuvos vandentiekio tinkluose 2011 metais patirtas 27 proc. nuostolis, galutinių 2012 metų duomenų kol kas nėra).

50 proc. parama tinklų renovacijos projektams turėtų būti nemenka paspirtis, kai vykdant valstybės suplanuotą vandens tiekimo įmonių stambinimą didesnėms įmonėms teks prisijungti be šeimininkų likusius buvusių gamyklų ir pan. vandentiekio ūkius, teikiančius paslaugą keliems ar daugiau būstų.

Tiesa, Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos prezidento Broniaus Miežutavičiaus nuomone, darbus, kuriuos tenka atlikti perimant tą nugyventą ūkį, tiksliau būtų vadinti ne renovacija, o plėtra, nes neretai visą infrastruktūrą reikia ne renovuoti, o sukurti iš naujo. Vandens tiekimo įmonės tikėjosi įtikinti valdžią, kad šie darbai verti didesnės nei 50 proc. paramos. Bet čia nieko pakeisti, pasak D. Krinicko, neišeina, nes net jei teks iš naujo pakloti visą vamzdyną, to nebus galima vadinti plėtra, jei proceso pabaigoje nebus prijungta naujų vartotojų. Planuojamų prijungti vartotojų ar būstų skaičių Lietuva privalo pateikti atsiskaitydama EK.

Vis dėlto papildomų lėšų sudėtingesniems tinklų prijungimo projektams numatyta – atskira eilutė leis gauti paramą turto inventorizacijai. „Taip šeimininkas išsiaiškins visą reikalingą informaciją apie tinklų išdėstymą, jų vertę, be to, inventorizuotas turtas jau uždirbs ir pajamų“, – komentavo AM specialistas ir atkreipė dėmesį, kad iki šiol visas šias pareigas vandens tiekėjai turėjo vykdyti savo sąnaudomis.

D. Krinickas pripažino, kad AM sulaukė priekaištų dėl to, jog nusprendė neskirti 2014–2020 metais atkeliausiančių lėšų liūto dalies tinklų renovacijai: „Bet jei tai darytume, didžiąją dalį lėšų pasiimtų didieji tiekėjai, nes tik jie šiuo metu pajėgūs nuosavu indėliu pridėti 50 proc. sumos. O tai vėl didintų atskirtį tarp miesto ir kaimo vietovių, kur skirsis ne tik paslaugų kokybė, bet ir ūkio efektyvumas. Pastebėtina ir tai, kad šiandien Lietuvoje yra penkios efektyviai veikiančios įmonės. Ir jos nėra iš didžiųjų – jos vidutinės ir mažos.“

AM departamento vadovas komentavo, kad tinklų renovacijos projektų negalima vertinti kaip pagrindinio rodiklio – tai kovoje dėl finansavimo stengėsi įrodyti suinteresuotos pusės. „Pagrindinis dalykas, leidžiantis mažinti kainą, yra masto ekonomijos principo taikymas: daugiau vartotojų – mažesnė kaina. Ir tam būtų naudingas įmonių stambinimas“, – sakė D. Krinickas.

Investicijų susigrąžinimas –
privalomas

2014–2020 metais investicijas vandentvarkos srityje įmonės privalės planuoti vadovaudamosi EK reikalavimu, kad visos įdėtos lėšos, išskyrus ES paramą, būtų susigrąžintos iš paslaugos kainos. „Čia ir yra didžioji problema – kaip suderinti paramos teikimą, paskolas ir galutinę kainą“, – pripažino D. Krinickas.

Skaičiuoti, kaip įvykdyti šį reikalavimą, pirmiausia, žinoma, reikės patiems vandens tiekėjams. Vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainas, vadovaudamasi naujausiu Vyriausybės susitarimu, nustatys Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija. Klausimą, kaip sustabdyti pernelyg drastiškus kainos pokyčius, Vyriausybė svarstė gruodžio 4-ąją vykusiame posėdyje. Nuspręsta, kad kainos turi būti skaičiuojamos atsižvelgiant į faktines, o ne planuojamas išlaidas, įvestas
12 mėnesių kainų galiojimo terminas, taigi kaina turi būti perskaičiuojama kasmet, vandens tiekėjai įpareigoti vykdyti sąnaudų atskyrimą, taip užtikrinant pajamų iš vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo skaidrumą ir kad iš vandens tiekimo bei nuotekų tvarkymo veiklos gaunamomis pajamomis nebūtų finansuojamos kitos vandens tiekėjų vykdomos su vandens tiekimu ir nuotekų tvarkymu nesusijusios veiklos. Taip numatyti reikalavimai, susiję su investicijų pagrįstumu, jų vertinimu kainų augimui ir investicijų planavimui. Skaičiuojama, kad atskirais atvejais kaina gali didėti iki 80 proc. Standartiškai – 20–40 proc.

Anot D. Krinicko, įmonėms savo planus teks dėlioti įvertinant tris esminius dalykus: investicinių sąnaudų pagrįstumą, investicijų atsiperkamumą ir investicijų įtaką kainos augimui. O kainų komisija gali lemti ir patį kainos nustatymo procesą.

„Kaina nuo šiol bus skaičiuojama metams į priekį, ir ji negalės iškart stipriai pašokti, vadinasi, greitai investicijų susigrąžinti nepavyks, o tai turėtų priversti vandens tiekėjus susilaikyti nuo nepagrįstų išlaidų. Tikimės, kad tai paskatins vandens tiekėjus skaičiuoti ne tik tai, kiek reikia pinigų projektui įgyvendinti, bet ir kiek dėl jo padidės vandens kaina“, – kalbėjo AM Vandenų departamento vadovas.

Paskola su valstybės garantija

AM žada padėti spręsti daugeliui vandens tiekimo įmonių ir savivaldybių opią problemą – pagelbėti tais atvejais, kai dėl skolinimosi limito išnaudojimo joms bus keblu surinkti sumą, reikalingą pridėti į projekto investicijų katilą.

„Dalį pinigų, kuriuos gausime vandentvarkai, išimsime ir įdėsime į garantinį fondą. Taigi vandens tiekėjas, skolindamasis reikiamus pinigus, gaus valstybės garantiją. Tokie finansinės inžinerijos instrumentai kituose sektoriuose naudojami seniai ir gana gerai veikia, – sakė D. Krinickas. – Norime visomis priemonėmis vandens tiekimo sektorių priartinti prie modernių ūkių. Šiandien jis nuo šilumos ar dujų ūkių atsilieka apie
10 metų.“

Eliminuota privatizavimo
galimybė

Gruodžio 4 dieną vykusiame posėdyje Vyriausybė galutinai pritarė Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo pakeitimo projekte įrašytiems nuostatams, kuriais panaikinta vandens tiekimo įmonių privatizavimo galimybė. Artimiausiu metu įstatymo projektas bus pateiktas svarstyti Seimui.

Savivaldybėms suteikta teisė tarybos sprendimu, o ne konkurso būdu, kaip buvo numatyta ankstesnėje įstatymo redakcijoje, paskirti viešąjį vandens tiekėją. „Beveik visos savivaldybės ir šiandien turi vandens tiekėjus, kurie faktiškai atlieka viešojo vandens tiekėjo funkcijas. Tiesiog tos įmonės iki šiol neturėjo reikiamo statuso, nes savivaldybės neskelbė konkursų baimindamosi, kad privatūs asmenys, pasiūlę geresnes sąlygas, juos laimės, po to nežinia kiek pakels kainas“, – aiškino
D. Krinickas. Tokią vartotojams nepalankią įvykių seką yra patyrusi ne viena Europos valstybė.

Dėmesio sulauks paviršinių
nuotekų problemos

2014–2020 metų planuose įrašyta ir iki šiol atidėliota paviršinių nuotekų tvarkybos būtinybė, įvardyti ir tvarkytojai. Nelabai pageidautas įpareigojimas teko vandens tiekimo įmonėms, kurios primygtinai siūlė šią misiją patikėti tiems, kurie prižiūri gatves. Vis dėlto ES parama paviršinėms nuotekoms tvarkyti bus skiriama tik vandens tiekėjams, o dėl to, kokio dydžio ir kokiomis sąlygomis ji bus skiriama, bus sprendžiama atsižvelgus į šiuo metu ekspertų rengiamą studiją. AM jau yra atlikusi poreikio paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtrai ir renovacijai vertinimą, kuris parodė, kad investicijų visos Lietuvos reikmėms šioje srityje patenkinti reikia
2,3 mlrd. litų. Paviršinių nuotekų tvarkymo mokestis, kaip ir iki šiol, bus taikomas tik juridiniams asmenims – nuspręsta, kad tik nedaugelis fizinių asmenų šiuo metu pakeltų naują mokestį.

Darbai negali sustoti

Paskutiniai projektai pagal 2007–2013 metų finansavimo sąlygas turi būti baigti iki 2015-ųjų galo. Tuo pat metu vandentvarkos įmones jau turėtų pasiekti pirmosios ES injekcijos, skirtos pagal naująsias paramos schemas. „Bet su laikinuoju finansavimu – valstybės parama, kurią ši atsiims atkeliavus lėšoms iš struktūrinių fondų – startuoti bus galima jau nuo 2014 metų pradžios. Valstybė privalo ieškoti finansavimo galimybių tokiems periodams – būtų neracionalu daryti tarpus tarp projektų įgyvendinimo, prarasti įdirbį. Kai kurie vandens tiekėjai jau yra atlikę viešuosius pirkimus, žino projektų kainą, negalima leisti, kad tiekėjams tektų iš naujo skelbti konkursus“, – komentavo
D. Krinickas.

Lietuvos vandentvarkos ūkio vadovai turi kuo džiaugtis – gandai, kad vandentvarkai, kaip ir kitoms ūkio šakoms, 2014–2020 metais teks tenkintis gerokai mažesne parama, nepasitvirtino – šiai sričiai skirtas biudžetas sumažėjo tik dešimtadaliu (praėjusį laikotarpį siekė 1,5 mlrd. litų). Bet padalyti jį teks daugybei svarbių užduočių paremti: tinklų plėtrai, renovacijai, nuotekų valymo, vandens gerinimo, dumblo tvarkymo, paviršinių nuotekų rinkimo įrenginiams. Kol nėra gauta galutinio AM ir Vyriausybės patvirtinimo dėl vandentvarkai skirti numatytos sumos, nėra ir galutinio lėšų paskirstymo, atkreipė dėmesį D. Krinickas.

 

 

Bronius MIEŽUTAVIČIUS

Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos prezidentas

 

Neperdedant galima sakyti, kad dabar – finišo tiesioji, kai dar galime patys apsispręsti ir Europos Komisijai išaiškinti, kur ir kiek turėtume investuoti, kad mūsų paslaugos būtų pasiekiamos, atitiktų visus higienos, aplinkosaugos reikalavimus ir svarbiausia – kad pasibaigus finansavimo periodui būtų įperkamos klientams. Turime aiškiai įvardyti kertines vandentvarkos ūkio problemas ir nutarti, kaip panaudojant paramos lėšas šias problemas būtų galima spręsti efektyviausiai.

Manyčiau, pagrindinė užduotis šiuo metu – planuoti investicijas taip, kad jos mažintų teikiamų paslaugų savikainos augimą, tuo pačiu sudarytų sąlygas savivaldybėms, kaip turto savininkėms, stambinti bendroves ir kurtis regioninėms vandens tiekimo įmonėms.

Šiuo metu vienomis pagrindinių savikainos augimo priežasčių drąsiai galima vadinti nepakankamas investicijas eksploatuojamam turtui atstatyti ir technologijoms tobulinti. Dėl to didėja ne tik geriamojo vandens nuostoliai, bet ir avaringumas bei visos kitos eksploatavimo sąnaudos. Reikiamos lėšos turtui atstatyti atsakingai neįvertinamos ir dažnai net sąmoningai sumažinamos jau tvirtinant paslaugų kainas.

Kalbant apie šalies rajonų centrų, taip pat Klaipėdos miesto vandentvarkos įmonių paslaugų savikainos augimą, jai, be išvardytų priežasčių, labai reikšmingą įtaką daro ir tai, kad bendrovės eksploatuoja nugyventus kaimų vandentvarkos įrenginius, kurių vertė – minimali, o dažnai ir neįtraukta į buhalterijos balansą. Ir todėl tvirtinant paslaugų kainas šio turto atkūrimo sąnaudos išvis nenumatomos.

Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos duomenimis, šalyje yra 1781 gyvenvietė, kurioje geriamasis vanduo tiekiamas centralizuotai. Per pastaruosius 10 metų 1396 gyvenviečių nugyventas geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų valymo sistemas perėmė eksploatuoti vandentvarkos bendrovės. Iš viso šalyje yra tik 12 rajoninių miestų, kur vandentvarkos įmonės geriamojo vandens tiekimo paslaugas teikia visoje rajono teritorijoje. Tam, kad profesionalūs vandens tiekėjai įgyvendintų naujajame Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo projekte numatytą bendrovių stambinimo užduotį „vienas rajonas – viena vandentvarkos įmonė“, jiems reikės eksploatuoti mažiausiai 385 gyvenviečių vandens ūkį. Dėl to, be jokios abejonės, didės būtiniausios rajoninių vandens tiekimo bendrovių paslaugų sąnaudos, tuo pačiu ir kainos.

Mažai tikėtina, kad tai skatins rajonų savivaldybes, kaip įmonių savininkes, geranoriškai plėsti įmonių priežiūros ribas. Greičiau bus taip, kaip buvo iki šiol: kai sugedus gyvenvietės geriamojo vandens tiekimo įrenginiams sutriks vandens tiekimas, gyventojams prašant savivaldybė šį ūkį perduos vandens tiekimo profesionalams. Taip, norint iš dalies atstatyti ir eksploatuoti vandens tiekimo įrenginius, sudaromos realios prielaidos sąnaudoms augti. Šiam ūkiui sutvarkyti reikalingos didelės investicijos, o darant tai vien iš paslaugų kainos ar skolintų lėšų investicijų našta perkeliama miestų ir rajonų centrų gyventojams.

Jeigu bus pasirinktas būtent toks kelias, ilgainiui daugelyje rajonų geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugos taps labai brangios ir galbūt net 4 proc. viršys gyventojų vidutinių pajamų lygį, o tai ir Lietuvoje, ir visoje Europoje laikoma maksimalia kaina. Vienas veiksmingų būdų skatinti savivaldybes plėsti rajoninių vandentvarkos bendrovių priežiūros ribas ir mažinti įmonių, jau perėmusių vandentvarkos objektus, eksploatavimo sąnaudas – skirti tikslinę finansinę paramą.

Manome, kad didžioji 2014–2020 metų finansinės paramos dalis turi būti skirta šalies vandentvarkos ūkio renovacijai, parenkant aiškius paramos efektyvumo įvertinimo kriterijus. Diskutuoti reikėtų ir dėl paramos gavimo intensyvumo, t. y. kiek procentinių punktų prie bendros paramos sumos turėtų prisidėti vandentvarkos bendrovės ar savivaldybės. Akivaizdu, didžiųjų miestų vandentvarkos įmonės gali apmokėti 50 proc. investicijų tinklams ir kitai infrastruktūrai atstatyti. Bet to tikrai nepasakysi apie smulkiąsias vandentvarkos įmones. Teisingo paramos intensyvumo paskirstymo problema yra rimta ir diskutuotina. Tam, kad visų grupių vandentvarkos įmonės (vandentvarkos bendrovės pagal teikiamų paslaugų apimtis yra suskirstytos į
5 grupes) ekonomiškai pajėgtų gauti paramą, būtina atsižvelgti į atskirų vandentvarkos bendrovių ir savivaldybių galimybes prisidėti prie finansuojamų projektų, kitaip gali kilti keblumų dėl skirtų lėšų naudojimo.

Lietuvos vandentvarkos ūkiui skirtos 2014–2020 metų Europos paramos lėšos (atkreipiu dėmesį, kad šis periodas gali būti paskutinė galimybė gauti ES paramą), jų prieinamumas savivaldybėms ir vandentvarkos bendrovėms turėtų skatinti geriamojo vandens tiekimo, nuotekų valymo bei dumblo tvarkymo savikainos mažinimą vykdant visus geriamojo vandens kokybės ir aplinkosaugos reikalavimus.

Rusnė MARČĖNAITĖ,

“Statyba ir architektūra”

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (2)

  1. Tiesa Tiesa rašo:

    Labai liūdna, kad Kauno raj. Ringaudų km yra namų valda iki kurios ribų “Kauno vandenys” niekaip nepriveda geriamojo vandens trąsos. Šulinys išdžiūvo ir taip tenka žmonėms gyventi 2015 metais. “Kauno vandenys” sugeba tik parašyti atsakymą, kad trąsa yra kitame gatvės gale ir siūlo patiems gyventojams pravesti trąsą. Visi aplinkiniai (senieji) gyventojai vandentiekį prasivedę per savo sklypus ir plonais vamzdžiais ,todėl nuo jų pasijungti vandens nėra galimybės, o dėl vieno gyvenamojo namo “Kauno vandenys trąsos vesti NENORI.Tad tokia šių dienų realybė. Džiaugtis parama iš Europos Sąjungos (ES) struktūrinių fondų kol kas negalime :(

  2. Jonas Jonas rašo:

    Na, tikėkimės, kad ateityje su vandentiekiu, nuotekų valymu sitacija tik gerės. Reikia džiaugtis, kad Europinė parama “pakrutina” tokius darbus. Nes jei ne ji, tai nežinia kada darbai būtų pardėti. http://www.buiteka.lt


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...