2010 Gegužės 26

Nijolė JURĖNIENĖ

Kuriame tai, ką nešiojamės širdyje…

veidas.lt

Apie gyvenimo karpinius ir… molinį namą

“Niekada daugiau neverksiu…” – šiuos žodžius Nijolė Jurėnienė vieną dieną ištarė sau, išklausiusi būrėjos pranašystės, kad gyvenime jai dar teks daug verkti. Tąkart ji nutarė: užteks braukti ašaras… Kas iš jų? Paskui tik širdį ilgai gelia. Juk ji visada troško, kad džiaugsmu, meile ir laime švytėtų akys, kad viskas, prie ko prisiliečia, žavėtų kitus ir dvelktų šiluma.
Iš kur tas jos mokėjimas paprastą popieriaus lapą paversti gyvybės medžiu, kuriame ulba paukščiai, švyti žvaigždynai ir skleidžiasi nematyti žiedai? Iš kur tie šuoliuojantys šieno žirgeliai, iš šiaudų suverti sodai, visomis spalvomis sušvintančios akvarelės? “Ką nešiojuosi širdyje, tą ir kuriu”, – sako žinoma tautodailininkė, surengusi daugiau kaip 30 parodų, šimtus užkrėtusi karpinių ir margučių virusu. Ji įsitikinusi, kad lietuviai esame tol, kol iš kartos į kartą perduodame savo tradicijas ir puoselėjame savo tautodailę.

Niekada nebūna lengva

Klausydamasi šios šešiasdešimt septynerių metų sulaukusios moters pasakojimo apie tai, ką jai teko išgyventi, nepalioviau stebėtis jos gyvybingumu, energija, stiprybe ir kūrybingumu. Tas jos gyvenimas – kaip kalnas, nuo kurio toli matyti. Gal ir nereikia tuo stebėtis, nes ji iš tų moterų, apie kurias sakoma, kad ir pasibaidžiusį arklį sustabdys, ir į degantį namą, jeigu reikės, įeis, ir pro adatos skylutę išlįs… Bet ji tik mosteli ranka – esą Lietuvoje tokių moterų daug. Iš kur visa tai? Iš tų namų, kuriuose užaugo. Pagal tokias gyvenimo nuostatas gyveno jos mama ir tėvas – visą laiką dirbdami, ieškodami išeities, vienas kitą palaikydami. Todėl ir ji tuščiai leisti laiko neišmoko.

Tai dabar mes dažnai skundžiamės, kad visokie rūpesčiai rūpestėliai ramybės neduoda… Ponia Nijolė patikina, kad žmogui niekada nebuvo lengva. Jos tėvas Juozas Biveinis, dar prieš karą Panevėžyje garsėjęs dailiais mediniais žaislais, gyvenime ne kartą buvo priverstas viską pradėti iš naujo. Ir kiekvieną sykį jį gelbėjo nepaprastas darbštumas, atsakomybė už šeimą ir kūrybingumas. Būdamas devynerių metų jis jau talkino broliui, turėjusiam kepyklą. Dirbo kaip sau. “Iš pradžių vandenį ir malkas nešiojo, o paskui išmoko ir duoną kepti. Triūsė kepykloje nuo ryto iki vakaro. Ir taip dešimtį metų. Bet broliui mirus taip ir nesulaukė brolio žmonos žadėtosios už darbą dalies. Laimei, vos ne verkiantį vaikinuką pakalbino vienas žydas. Išgirdęs, kas jam nutiko, pasiūlė darbą savo kepykloje. Naujasis darbdavys iškart nupirko jam batus ir dailią eilutę, o kitais metais ir dviratį padovanojo”, – pasakojo Nijolė.

Sausainiais kvepiantys žaislai, tėčio lizdas eglėje ir…

Susipažinęs su būsima žmona ir nusprendęs tuoktis, tėvas galėjo leisti sau įsigyti vieno kambario butą Panevėžyje, kuriame ir dukters Nijolės susilaukė. Sukūręs šeimą ėmėsi nelabai įprasto verslo – įsigijo stakles ir pradėjo gaminti medinius žaislus, kurių užsisakydavo turtingi žmonės. Nepaprasti tai buvo žaislai, iš seno vokiško katalogo, kiekvienas turėjo net savo numerį, ir dažė jis juos specialiais dažais, kurie kvepėjo sausainiais.

Sudėjusi rankų nesėdėjo ir mama. Laukdamasi dukters ji pradėjo piešti. Tėvas pertvarkė siuvimo mašiną taip, kad ja buvo galima daryti kelias piešinių kopijas. Tam piešiniui ji parinkdavo siūlus, užrašydavo, ką kokiomis spalvomis siuvinėti, ir parduodavo susukusi drobę į ritinėlį, dar įdėdama žibalo, mėlynų dažų ir vatos tamponėlį, kad ant audinio būtų galima atspausti visą piešinį (žibalas ir dažai labai lengvai išsiplaudavo).

Bet idilija niekada ilgai netrunka. Nijolės brolis gimė krintant bomboms. “Pasaulį jis išvydo bombos išraustoje duobėje. Mama nutarė, kad tai saugiausia vieta, nes buvo girdėjusi, jog antrą kartą į tą pačią vietą jos nekrinta. Gimė jis vos poros kilogramų, tėvai manė, kad neišgyvens. Išgyveno, ir didelis kaip ąžuolas išaugo”, – šypsodamasi pasakoja Nijolė.

Kad tėvo nepaimtų į karą, jis buvo priverstas slapstytis. “Nukirto eglės viršūnę, pasidarė joje lizdą ir gyveno ten, – pasakoja moteris. – Į namus grįždavo labai retai. Mama slapčia nunešdavo jam į mišką maisto, o kad kas nesusektų, pėdsakus sniege šluota užšluodavo… ”

Takelis į karpinių pasaulį

Tačiau viskas gyvenime praeina. “Po karo apsigyvenome Aukštadvaryje, tėvas pastatė namą. Iki šiol prisimenu, kad kol jo neturėjome, miegodavau tvarte ant šieno su uniforma”, – prisimena tautodailininkė. Tame name jos mama, dar prieš karą Lietuvoje atidariusi ne vieną marginių parduotuvę, įsirengė nedidelę krautuvėlę, kurioje tilpo maisto produktai, vinys, žaislai ir kaspinai. Tėvas padarė lentynas, o kad jos dailiau atrodytų, Nijolė turėjo iškirpti karpinių juosteles.

Iš tiesų karpiniais ji susidomėjo daug vėliau, kai kartą su keturmečiu sūnumi Valdu apsilankė tautodailininkų parodoje. Žiūrėdama į karpinius iš pradžių pamaniusi, kad tai labai kruopščiai tušu užtušuotos įvairios figūros. Bet sūnus gerai įsižiūrėjęs išsiaiškino, kad tai iškarpytas popierius. Ta paroda Nijolę paskatino prisiminti tai, ką buvo primiršusi. Taip prasidėjo jos takelis į mįslingąjį karpinių pasaulį.

Tiesą sakant, ji moka bemaž viską. Kurti nepakartojamus karpinius, lieti akvareles, marginti margučius ir įkvėpti gyvasties džiovintiems žolynams. Beje, kai pirmą kartą ėjau su ja susitikti, maniau, kad bendrauti teks su moterimi, kuri nuo ryto iki vėlyvo vakaro vien tik čiksi žirklėmis. Bet paaiškėjo, kad jos pačios gyvenimas – kaip tie karpiniai… Jame būta ir meilės, ir nuoskaudų, ieškojimų ir nusivylimų. Pagal specialybę ji muzikos mokytoja. Prisipažįsta, kad įstojo mokytis net natų skaityti nemokėdama ir muzikos mokyklos nelankiusi. Bet mokytoja nė dienos nedirbo – pavergė žirklės ir popieriaus rėžtukas.

Kiekvienas jos gyvybės medis – kaip žmogaus portretas, kuriame kaip delne tiek visko galima išskaityti. Beje, N.Jurėnienės karpinių yra įsigiję užsienio šalių muziejai bei kolekcininkai. Dvidešimt septynerius metus ji iš karpinių valgė duoną. Paskui atėjo kitos mados… Buvo laikas, kai jai netgi ėmė atrodyti, kad tai, ką ji kuria, mažai kam reikalinga, todėl jautėsi sutrikusi. Bet taip jau būna, tikrų dalykų žmonės ilgam nepamiršta. Tautodailininkės karpiniai pastaruoju metu vėl sulaukia susidomėjimo.

Namas iš molio… Kodėl gi ne?

Kai daug kas aplinkui skundžiasi, kad neturi kuo užsiimti, ponia Nijolė vos spėja suktis. Juolab kad pastaruoju metu ėmėsi gan ekstravagantiško užmojo – netoli Paberžės nutarė pastatyti molinį namą. Nors aplinkiniai kraipo galvą ir gūžčioja pečiais išgirdę, kad ji, gyvendama Vilniuje, nusprendė susiręsti molinuką, pati Nijolė tuo neabejoja. Akmeniniai pamatai jau stovi, su talkininkais ten plušėjusi ne vieną savaitę, neilgai trukus žada ir sienas iš molio krėsti. Ne bet koks tai turėtų būti namas, o apskritas. Kol išsiaiškino, kaip tokius namus statyti, ne vieną dieną tuo domėjosi, rinko medžiagą ir dabar net pačiam didžiausiam skeptikui gali šį norą įkvėpti.

Pasak Nijolės, molinis namas turi gausybę privalumų. Jis pigus, šiltas ir… ilgaamžis. Pastaruoju teiginiu suabejojus, Nijolė pažeria gausybę faktų, kad tokie namai stovi šimtmečius. Negana to, pasak jos, jeigu kalkėmis nudažysi ir porą metų apsaugosi nuo drėgmės, jų daugiau nereikės dažyti, mat ilgainiui kalkės virsta baltu akmeniu.

Beje, kuriasi ji plyname lauke. Vietą namui išsirinko ant kalniuko, senoje sodybvietėje. Pradėjusi kasti pamatus, žemėje aptiko pypkės kandiklį. Pasidomėjus paaiškėjo, kad tai šešioliktąjį amžių siekiantis radinys. Entuziazmą šiek tiek slopina tai, kad gražus vyro padarytas suoliukas buvo sulaužytas, o paliktas kibiras garuote išgaravo… Ar ji nebijo, kad koks piktavalis ims ir sugriaus jos molinį namelį? “Gali nutikti ir taip, bet rankų nuleisti nežadu. Tegul tai slėgs to žmogaus sąžinę”, – atsidūsta tautodailininkė.

Svarbiausia, kad pelkės nebūtų žmogaus viduje

Nijolė neslepia, kad vyras jos statybų nepalaiko. Jam, užaugusiam kaime, labiau patinka gyventi mieste, o ji Vilniuje visą laiką jautėsi tarsi svetima. Ten, kur miškai, kur laukų erdvės ir kalneliai, sako besijaučianti kaip namie. Jai visai nė motais, kad aplinkui pelkynai, – jai tos pelkės gražios. Svarbiausia, kad jų nebūtų žmogaus viduje. Moters ryžto neatšaldė ir nesenas nuotykis, kai nuvažiavus prie statybvietės automobilis į žemę per liūtį iki ašių įklimpo.

Prie statybos darbų ji įpratusi. Prieš metus per kelis mėnesius ėmėsi dukters Ramunės, gyvenančios Vokietijoje, namo remonto. Beje, Nijolės ir jos ir dukters dėka vietos vokiečiai itin susidomėjo ir karpiniais. Tautodailininkei tuo stebintis, dukra tik smagiai šypsojosi: juk ji kaimynams kursus apie karpinius veda.

Priesakas vaikams ir anūkams

Kai pasiteirauju, ką atsakytų savo vaikams ir anūkams, jeigu jie paklaustų, kas gyvenime, jos manymu, yra svarbiausia, Nijolė atsako, kad nors jie to ir neklausia, ji dažnai jiems kartojanti: “Vaikai, nebūkite vergai. Neturėkite ant savo galvos viršininkų. Turite nagus, daug ką mokate ir dirbkite sau”.

Tas patarimas ne iš piršto laužtas. Nijolė remiasi savo patirtimi. To paties ji linkėtų ir kitiems, nes kai dirbi sau, atrandi savyje daugybę naujų dalykų, išsaugai kūrybos ugnelę, ir niekas iš tavęs virvių neveja. Tiesa, kartu save atiduodi kitiems. Atiduodi tokį, kokį esi sukūręs…

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...