2015 Rugsėjo 04

Aleksandras RADCZENKA

Kur slypi LLRA stiprybė?

veidas.lt

Nelengva politologams ir politikams su Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA). Šią partiją sunkoka klasifikuoti (kraštutiniai tautininkai, kurie dažniausiai sudarinėja valdančiąsias koalicijas su kairiaisiais), o dar sudėtingiau suprasti jos didėjančio populiarumo fenomeną.

LLRA lyg ir valdo Šalčininkų ir Vilniaus rajonus jau 20 metų, ir nors jokių socialinių ar ekonominių proveržių nepadarė, o sprendžiant lenkų problemas nacionaliniu lygiu apskritai vien nesėkmės ją telydi, bet jos rinkimų rezultatai tik gerėja.

Šį fenomeną bandoma aiškinti lenkų bendruomenės uždarumu, juodosiomis rinkimų technologijomis ir emocinėmis manipuliacijomis, užsienio parama, alternatyvos nebuvimu.

Dar dažniau LLRA populiarumo priežasčių ieškoma Vilniaus krašto ekonominiame ir socialiniame atsilikime. Neva tik nedarbas ir neišprusimas stumia lenkus į Valdemaro Tomaševskio glėbį. Ekonominių ir socialinių problemų Pietryčių Lietuvoje netrūksta. Tačiau klysta tie, kurie mano, kad ekonominė plėtra automatiškai sunaikins LLRA.

Taip, pragyvenimo ar išsilavinimo lygio kėlimas dalį Lietuvos lenkų privers kritiškai įvertinti LLRA politiką. Antai Vilniuje LLRA surenka tik 40–50 proc. lenkų balsų, o Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose – arti 90 proc. Tačiau dauguma lenkų už V.Tomaševskį balsuoja ne dėl ekonominių, bet dėl emocinių priežasčių. Jis yra „savas“, o nacionalinės („lietuviškos“) partijos – ne. Per 25 metus nacionalinės partijos padarė nedaug, kad tokį rinkėjų lenkų nusistatymą pakeistų.

Lenkų rinkėjas balsuoja už LLRA ne todėl, kad tiki, jog ši partija bus pajėgi įgyvendinti savo pažadus. Jis taip keršija Lietuvos elitui, kuris nenori matyti lenkų poreikių. Daug kartų buvo bandoma sukurti lenkišką alternatyvą LLRA, net alternatyvių lenkų partijų būta. Visos jos siekė kompromiso su Lietuva ir visos liko neišgirstos. Lietuvos elitui pritrūko drąsos ištiesti lenkams ranką, padaryti bent vieną kitą gestą, išspręsti bent vieną kitą problemą ir integruoti juos į politinį šalies gyvenimą.

Lietuvos isteblišmentas padarė viską, kad rusai ir lenkai nelaikytų nacionalinių partijų „savomis“. Joks rimtesnis lenkų veikėjas jau nesivels į bendradarbiavimą su nacionalinėmis partijomis, kol nebus užtikrintas, kad lenkus Lietuvos politikai vertina rimtai ir yra pasirengę spręsti lenkų bendruomenės problemas.

Vos prieš 15 metų didžiąją dalį tautinių mažumų balsų gaudavo nacionalinės partijos. Pirmiausia kairiosios – socialdemokratai, „darbiečiai“, „tvarkiečiai“, liaudininkai. LLRA Seimo rinkimuose surinkdavo mažiau nei 2 proc. balsų. Viskas pasikeitė, kai tautinės mažumos suprato, kad jų specifinės problemos (kultūros, švietimo, kalbos vartojimo viešajame gyvenime, pavardžių rašymo, žemės grąžinimo) beveik niekam nacionalinėse partijose neįdomios.

Nacionalinių partijų politikai ne tik nustojo šiems rinkėjams ką nors žadėti, ką jau kalbėti apie pažadų tesėjimą, bet ir pradėjo vykdyti reformas (pvz., švietimo) neatsižvelgdami nei į daugiatūkstantinius protestus, nei į elementarią logiką.

Teoriškai vardan geresnės integracijos padarytas lietuvių kalbos egzamino lietuvių ir tautinių mažumų mokyklų mokiniams suvienodinimas buvo prastumtas buldozeriu, be būtino pereinamojo laikotarpio programų skirtumams išlyginti.

Skirtumas tarp lietuvių ir tautinių mažumų mokyklų programų 2011 m. sudarė apie 800 valandų. Nebuvo ir diskusijos su visomis suinteresuotomis šalimis. Šiemet suvienodintą egzaminą lietuvių mokyklose įveikė 90,11 proc. abiturientų, tautinių mažumų mokyklose – vos 83,84 proc. Mokyklose, kuriose mokoma lietuvių kalba, šimtą balų gavo 1,1 proc. abiturientų, tautinių mažumų mokyklose tokių tebuvo 0,18 proc.

Pernai skaičiai buvo panašūs. Jei mokyklos pasiruošusios egzaminų suvienodinimui, tai iš kur tokie milžiniški rezultatų skirtumai? Reformos sumanytojai teigė, kad ji padės tautinių mažumų jaunimui siekti aukštojo išsilavinimo, karjeros ir geresnių darbo vietų, bet net 16-ai proc. tautinių mažumų mokyklų abiturientų užkirstas kelias studijuoti Lietuvoje. Vienintelis „teigiamas rezultatas“ – įspūdingi LLRA laimėjimai, pasiekti 2012 m. Seimo rinkimuose, kai V.Tomaševskio partijai pirmą kartą pavyko perkopti 5 proc. barjerą.

Kitąmet LLRA turi šansų tai pakartoti. Vienas aukštas šios partijos veikėjas man tiesiai pareiškė: „Po tos lenkų ir rusų mokyklų pertvarkos, kurią įvykdė Vilniuje liberalai su konservatoriais, mes jau galim praktiškai nieko nedaryti iki kitų metų Seimo rinkimų, nes ir taip gausime per 8 proc. balsų.“

Žinoma, jis perdeda, bet, priešingai negu visos simbolinės vardų ir pavardžių rašymo ar dvikalbių gatvių lentelių problemos, nes jos neturi įtakos realiam gyvenimui, nors tai, be abejo, nereiškia, kad neturėtų būti sprendžiamos, švietimo problemos yra realios ir mobilizuoja rinkėjus.

Savo vardą ar pavardę nori pakeisti geriausiu atveju pora šimtų, na, gal pora tūkstančių Lietuvos lenkų, o į lenkų mokyklas kiekvieną dieną eina dešimtys tūkstančių jaunų piliečių lenkų. Tėvams ir seneliams rūpi, į kokią mokyklą eina jų vaikai ir anūkai, kokia mokyklos istorija, tradicijos, mokymo kokybė ir kaip arti nuo namų ji yra.

Vilniaus tarybos daugumos noras kuo greičiau užbaigti mokyklų tinklo pertvarką visiškai suprantamas. 2011 m. priimta Švietimo įstatymo redakcija nustatė, kad iki 2015 m. rugsėjo vidurinės mokyklos turi būti reorganizuotos į gimnazijas, progimnazijas ar pagrindines mokyklas.

Pastaruosius ketverius metus švietimą Vilniaus mieste kuravo LLRA atstovai, kurie turėjo visus svertus sutvarkyti mokyklų tinklą taip, kad jis atitiktų ir šio įstatymo reikalavimus, ir miesto finansines galimybes, ir tautinių mažumų lūkesčius. Bet tai nebuvo padaryta, sprendimai buvo atidėliojami iki paskutinio momento stebuklo.

Vis dėlto ankstesnės valdžios klaidos nepateisina naujosios miesto valdžios politikos, kai mokyklų bendruomenių atstovus Vilniaus vicemeras išprašo iš savo kabineto lauk, net nebandydamas užmegzti diskusijos, nors Seimas paskutinę pavasario sesijos dieną priėmė Švietimo įstatymo pataisas, pagal kurias šiemet turėjusi būti baigta vidurinių mokyklų pertvarka atidedama dar dvejiems metams, suteikiant laiko kompromiso paieškai.

LLRA stiprybės pamatai – ne tik lenkų bendruomenės uždarumas ir alternatyvos nebuvimas, bet visų pirma nacionalinių partijų dėmesio specifiniams tautinių bendrijų poreikiams stoka.

Siekiant išspręsti LLRA klausimą reikėtų atsakyti sau, ar Lietuva nori tikros tautinių mažumų integracijos (tokiu atveju reikėtų ieškoti ne etnocentristinių, o multikultūrinių integracijos būdų bei mechanizmų, ypač turint galvoje, kad jie pravers ir integruojant imigrantus iš trečiojo pasaulio šalių). Tada tikėtina, kad LLRA pamažu virs tik marginalia dešiniųjų demagogų partija. Ar vis dėlto norima tautines mažumas asimiliuoti ir uždaryti jas savanoriškuose getuose, o jų poreikius ir problemas – ignoruoti? Tada teks susitaikyti su tuo, kad LLRA gyvuos dar labai ilgai.

 

Daugiau šia tema:
Kiti straipsniai, kuriuos parašė Aleksandras RADCZENKA:
Skelbimas

Komentarai (2)

  1. Jodas Jodas rašo:

    Taigi nedidėja tas LLRA populiarumas ;) Juk ne iš gero gyvenimo antrus rinkimus rusakalbių balsus “skolinasi”. Akivaizdus paskutinis pasispardymas šitos partijos. Dėl to ir skubinasi kai kurie veikėjai neva LLRA smerkdami jos reikalavimus visuomenėje skleisti ir kitų rankomis siekti įgyvendinti.

  2. Ergo Ergo rašo:

    labai skystai ir labai demagogiškai.Bet tikriausiai labai simptomatiška, kad Veidas įsileidžia tomaševskio talkininkus. Faktas, kad akcininkai turėjo pereiti ne 5, o 7 proc. rinkimų barjerą (turėtų būti žinomas ir Veidui), todėl str yra tiesiog niekinis


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...