2015 Vasario 25

Užburtas skurdo ratas

veidas.lt

 

Spauda. Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondui paskelbus apie kultūros ir meno leidiniams skiriamą finansavimą, bene kasmet pasigirsta kalbos apie kultūrinės spaudos skurdinimą ir niūrias jos perspektyvas. Ar iš tiesų šiems leidiniams išmušė paskutinioji?

Paskelbus kultūros ir meno leidinių finansavimo 2015 m. rezultatus, penkių kultūros leidinių redaktoriai pasirašė kreipimąsi į aukščiausius šalies vadovus bei kultūros politikos vykdytojus, prašydami atkreipti dėmesį į vis prastėjančią kultūrinės spaudos padėtį ir ieškoti būdų, kaip ją pagerinti. „Kultūrininkų ašaros tampa kasdienybe, kaip žiemos be sniego. Ir valstybė bei jos institucijos atkakliai nenori matyti, kad tos ašaros byra dėl sistemingai žlugdomo kultūros žmonių orumo ir savivertės. Valstybė džiaugiasi ir didžiuojasi, kad jos ekonomika kasmet auga, netgi lenkia daugelį Europos šalių, tačiau kultūros leidiniai vis labiau skursta, verčiami balansuoti ant išlikimo ribos, jų finansavimas – prieš bet kokią ekonomikos logiką – mažėja“, – rašoma žiniasklaidoje išplatintame kreipimesi.

Kultūrinės spaudos leidėjai atkreipia dėmesį, kad yra verčiami dirbti iš entuziazmo, autoriniai darbai nėra atlyginami, todėl vis sunkiau sulaukti profesionaliai bei kokybiškai parašytų straipsnių, ir apskritai kyla abejonių dėl šių leidinių reikalingumo ir ateities perspektyvų. Pasak savaitraščio „Literatūra ir menas“ vyriausiojo redaktoriaus Gyčio Norvilo, valstybės finansavimas mažėja, o galimybių užsidirbti iš kitų sričių nėra, nes pardavimo ir prenumeratos skaičiai nėra dideli. Nesulaukiama pajamų ir iš reklamos.

„Kultūrinė spauda yra prie išlikimo ribos. Tie pinigai, kuriuos gauname iš Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo (SRTRF), yra mūsų veiklos pamatas. Vėliau galima teikti įvairius atskirus projektus Kultūros tarybai ir šiek tiek prisidurti, bet čia tik menka pagalba, pamatas yra būtent šie pinigai“, – sako G.Norvilas.

„Literatūra ir menas“ šiemet iš fondo per pirmąjį finansavimo etapą sulaukė 59,1 tūkst. eurų (204 tūkst. Lt) paramos spaudai – 6,7 tūkst. eurų (23 tūkst. Lt) mažiau nei pernai (skaičiuojant kartu su parama interneto svetainei).

1996 m. įkurtas SRTRF kasmet įvairiems projektams iš viso išdalija per 2,5 mln. eurų biudžeto lėšų. Šie pinigai atitenka kultūros ir meno leidiniams (23 proc.), šviečiamiesiems projektams (12 proc.), regioninėms visuomenės informavimo priemonėms (37 proc.), radijui ir televizijai (5 proc.), internetinei žiniasklaidai (10 proc.) ir vaikams bei jaunimui skirtiems projektams (8 proc.). Leidiniai ir organizacijos fondui teikia įvairius projektus, kuriuos vėliau vertina ekspertai ir pateikia savo išvadas.

Pasak SRTRF tarybos pirmininko Gintaro Aleknonio, pirmajame konkurso etape šiemet iš viso pateikta paraiškų maždaug šešiems milijonams eurų, o fondas paskirstė tik nepilnus du, taigi poreikis ir galimybės neatitinka bent tris kartus, todėl nenuostabu, kad visada bus nepatenkintų rezultatais. Kita vertus, kultūros ir meno leidinių konkurse iš viso prašyta 830 tūkst. eurų, o paskirstyta 450 tūkstančių, taigi finansavimo sulaukė gerokai didesnė dalis projektų nei kitose konkurso programose.

„Visi mes sutariame vienu klausimu, kad kultūros ir meno leidiniai iš tikrųjų sunkiai verčiasi ir padėtis yra sudėtinga, tačiau reikėtų nepamiršti, kad Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas būtent yra rėmimo, o ne išlaikymo fondas. Ši situacija truputį primena bet kokias sporto varžybas: kai krepšinio komanda pralaimi, kalti irgi būna teisėjai“, – teigia G.Aleknonis.

Valstybės paramą spaudai riboja ir Europos Sąjungos ~de minimis~ pagalbos reglamentas, kuriame nurodoma, kad periodikai ir žurnalams suteiktas finansavimas per einamuosius ir praėjusius dvejus metus negali viršyti 200 tūkst. eurų. Kai kurie šalies kultūros leidiniai jau yra priartėję prie šios ribos, todėl negali tikėtis daugiau lėšų. Kultūros ministro Šarūno Biručio nuomone, šis rinkos ekonomikos dėsniais paremtas finansavimo būdas Lietuvai netinka, todėl ketinama su Europos Komisija derinti atskirą schemą ir prašyti išimties. Tačiau kol kas nėra aišku, kada tai galėtų įvykti.

„Kažkur Briuselyje sumąstomas toks dalykas, visiškai neįsigilinus į mažų valstybių situaciją. Tokių valstybių, iš kurių yra emigruojama, kurios dar visai neseniai prisijungė prie ES ir patiria įvairių pereinamojo laikotarpio problemų. Vakarų valstybėse yra ir daugiau gyventojų, ir senesnės dalyvavimo kultūros gyvenime tradicijos. Visose srityse ten tirščiau žmonių. Žinoma, ir finansiniai pajėgumai visai kitokie. O tokia Lietuva, Latvija ar Estija turi mažai gyventojų, ir jų dar mažėja. Galėtume atiduoti viską rinkos dėsniams ir pažiūrėti, kas bus, bet visiškai aišku, kas bus iš tiesų“, – esamą padėtį komentuoja savaitraščio „7 meno dienos“ redaktorė Agnė Narušytė.

Leidėjų nepasitenkinimą kelia ir sudėtinga biurokratinė projektų teikimo bei vertinimo tvarka. Esą trūksta viešumo, nėra iki galo aišku, kodėl priimamas vienoks ar kitoks sprendimas. Be to, teigiama, kad periodiniai leidiniai suplakami su laikraščių priedais arba kartą per metus leidžiamais almanachais, kurie savo funkcija labiau primena knygas. Kultūrinės spaudos leidėjams kasmet būtina sumanyti naują ir patrauklią projekto temą, ją detaliai aprašyti ir suplanuoti, išsikelti tikslus, uždavinius ir pan. Tarp septyniolikos šiemet po pirmojo etapo finansuotų projektų galima atrasti itin abstrakčių pavadinimų, kaip „Kultūros akiratis“, „Bendrieji kultūros tyrimai“, „Lietuvos ir Europos kultūrų dialogas: kūryba, procesas, analizė“ ir pan. Papildomas funkcijas reikia sumanyti ir interneto portalui, nes prašyti lėšų tiesiog jo išlaikymui taip pat nepakanka.

A.Narušytės teigimu, toks projektų finansavimas yra suprantamas ir logiškas Kultūros taryboje, kur galima realizuoti konkrečią ir įdomią idėją, tačiau tikrai neturėtų būti taikomas SRTRF, nes mažos apimties kultūros leidiniams neįmanoma numatyti, kas ir kaip per metus tiksliai bus parašyta.

„Su projektine veikla yra perlenkta, nes kasmet turime sugalvoti kažką ypatingo ir naujo. Tai truputi absurdiška. Yra projektas „Kultūros barai“ ar „Literatūra ir menas“ – čia ir yra projektas. Ką mes dar daugiau galime sugalvoti ir išradinėti iš naujo – tikslus, uždavinius… Jie juk nesikeičia. Projekto formą, žinoma, galima išlaikyti, kad finansavimas nebūtų skiriamas aklai, bet kiekvienais metais vis kažką naujo sugalvoti yra sudėtinga“, – antrina leidinio „Naujoji Romuva“ redaktorius Andrius Konickis.

Vis dėlto alternatyvų tokiai finansavimo sistemai praktiškai nėra, nes tiesiogiai finansuoti pačius leidinius iš valstybės biudžeto lėšų draudžia Europos Sąjungos teisės aktai.

„Kartais kyla įspūdis, kad tie kultūros leidiniai įsivaizduoja esantys labai  reikšmingi ir juos žmogiškai žeidžia, jog reikia rašyti kažkokius projektus. Bet mane dažnai stebina regioninių kultūros leidinių parengtos paraiškos, kurios yra visa galva aukštesnio lygio nei tų, kurie dabar garsiausiai šaukia“, – pabrėžia G.Aleknonis.

SRTRF iš biudžeto skiriamos lėšos jau kurį laiką iš esmės nesikeičia, tačiau kuriasi nauji leidiniai, todėl esamiems iš valstybės kasmet atitenka vis mažiau lėšų. „Literatūra ir menas“ šiemet vieno numerio autorių honorarams iš viso galės skirti vos 190 eurų (apie 650 Lt), tad kyla klausimas, ar gali net ir jauni, perspektyvūs autoriai už keliolikos eurų atlygį pateikti kokybišką straipsnį?

O štai fondo paramos antrus metus negavęs keturis kartus per metus leidžiamas žurnalas „Naujoji Romuva“ organizuoja įvairias labdaros akcijas, koncertus leidybai finansuoti, savo kūrinių parduoti paaukoja ir menininkai.

Tad ar įmanoma ištrūkti iš šio tarsi užburto rato, ar iš tikrųjų kultūrinė spauda pasmerkta lėtai stagnacijai ir išnykimui? Realiausias problemos sprendimo būdas galėtų būti visiškas jų persikėlimas į interneto erdvę, atsisakant didžiąją dalį lėšų suvalgančių ir pigiau už savikainą pardavinėjamų popierinių leidinių. Tačiau visi „Veido“ kalbinti kultūros leidinių redaktoriai tokią galimybę kategoriškai atmetė.

„Internetas tarnauja kaip sklaidos priemonė, bet perspektyva persikelti vien į virtualią erdvę nėra gera. Vis dėlto mūsų publikuojamos medžiagos nėra trumpalaikės, kad po savaitės jas tiesiog būtų galima išmesti, jos turi išliekamąją vertę – tai ir analitika, ir grožinė literatūra. Todėl popierinę alternatyvą būtina palikti. Geriausia yra balansas tarp interneto ir popierinės leidybos“, – tvirtina G.Norvilas.

Jo redaguojamas žurnalas „Literatūra ir menas“ šiuo metu yra leidžiamas beveik 1,3 tūkst. tiražu per savaitę, o nemokamą žurnalo interneto svetainę kas mėnesį aplanko 10–13 tūkst. unikalių vartotojų.

A.Narušytė pasakoja, kad tiek „7 meno dienų“ autoriai, tiek ir žmonės, kurie yra aprašomi, nori popierinio leidinio, nes jis išlieka istorijai ir keliauja į archyvus. O vienas rimtas serverio gedimas internete sunaikintų ilgametį ir didelę išliekamąją vertę turintį darbą. Vis dėlto redaktorė pripažįsta, kad jau dabar dauguma skaitytojų renkasi internetinę nemokamą žurnalo versiją – portalas per mėnesį surenka per 10  tūkst. unikalių vartotojų.

Kultūrininkų nevilioja ir leidinių jungimosi galimybė. Pasak A.Narušytės, kultūrinės spaudos Lietuvoje tikrai nėra per daug ir ji privalo būti įvairi, nes kiekvienas leidinys vienija skirtingas bendruomenes, atskleidžia kitokį žmonių požiūrį ir pasaulėžiūrą, pasižymi išskirtiniu stiliumi. O jeigu galų gale liktų tik vienas ar keletas tokio pobūdžio leidinių, jie atstovautų tik vieninteliam požiūriui be alternatyvų. Šalies kultūrinis gyvenimas tokiu atveju labai nusmuktų, nes ilgą laiką nepastebėti ir neaprašyti kūrėjai prarastų motyvaciją tobulėti ir žengti į priekį. Be to, nelikus kultūrinės spaudos būtų padaryta neatitaisoma žala ir lietuvių kalbai.

„Pastebiu jaunimo tendencijas – jie tikrai nesismulkina ir renkasi, kas jiems įdomu. Jeigu nebus įdomios kultūrinės spaudos lietuvių kalba, kultūra besidomintis jaunimas skaitys ir rašys internete angliškai. Jau dabar yra daug įvairių interneto portalų, ten niekas nesirūpina lietuvių kalba, o mes turime kalbos redaktorius, labai daug prie to dirbame. Jeigu viso to neliktų, netektume svarbaus kalbos bastiono. Masiniuose leidiniuose kalba irgi prižiūrima, bet čia ji skurdesnė, paprastesnė, mažiau intelektuali. Šis lygmuo išnyktų iš viešosios erdvės“ – įsitikinusi „7 meno dienų“ redaktorė.

Neabejotina, kad kultūros ir meno leidiniai yra reikšmingas viešojo diskurso ir kultūrinio gyvenimo elementas. Tą suvokė ir kaimynai latviai. Latvijoje po Tarptautinio valiutos fondo paskolos ir griežtų taupymo priemonių kurį laiką buvo nelikę nė vieno tokio pobūdžio leidinio, tačiau krizei pasibaigus šiuo metu vienintelis šalies kultūros leidinys vėl žengia pirmuosius žingsnius. Lietuvoje, priešingai, gyvuoja keliolika tokio pobūdžio spaudos leidinių.

„Jų skaičiaus administracinėmis priemonėmis reguliuoti negalima. Jeigu leidiniai gali išgyventi, turi savo auditoriją, vadinasi, jų yra tiek, kiek reikia. Leidinys turi atsirasti, kai jo reikia, turi gyventi ir turi mokėti numirti. Esu prieš eutanaziją – tai turi vykti natūraliai“, – perspektyvas vertina G.Aleknonis.

Dažnai kultūrinė spauda kritikuojama kaip nišinė, tik siaurai bendruomenei reikalinga žiniasklaidos dalis. Europoje tokius leidinius dažniausiai remia privatūs mecenatai, tačiau Lietuvoje panašios tradicijos dar tik pradeda rastis. O kol ši sritis yra tik valstybės rūpestis, kultūrinė žiniasklaida, norėdama išlikti, privalės atrasti naujų veiklos ir prisitaikymo modelių.

Dovaidas Pabiržis

 

 

 

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar jau esate apsisprendę, už kurią partiją ir politiką balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...