Po ilgų politinių debatų priimtas Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymas ir baigiami rengti jo įgyvendinamieji teisės aktai. Nors jie užpildo žaliosios energetikos teisinio reguliavimo spragą ir įtvirtina jos plėtros gaires iki 2020 m., kritika nerimsta.

Toliau eskaluojamas įstatymo netobulumas ir tariamos grėsmės atsinaujinančių išteklių energetikos plėtrai, o tai klaidina visuomenę ir potencialius investuotojus, nors dabar skaidrumo ir aiškumo čia reikia labiausiai. Bene daugiausiai kritikos sulaukia įstatyme numatyta elektrinių įrengtoji galia, iki kurios valstybė skatins atsinaujinančių energijos išteklių panaudojimą. Pavyzdžiui, vėjo energijai tokia skatinimo apimtis siekia 500 MW. Įvertinus šiandien veikiančių vėjo elektrinių bendrąją įrengtą galią – apie 170 MW, nustatyta skatinimo apimtis nėra maža. Tačiau subliūškus pirminiams neribotų skatinimo apimčių siekiams, bet kokia apibrėžta apimtis kritikams atrodys nepakankama ir ribota.
Valstybės skatinimas atsinaujinančių išteklių energetikai reiškia garantuojamą didesnę kainą už parduotą elektros energiją ir kitas lengvatas. Visos jos tampa vartotojų mokamos elektros energijos kainos dalimi. Dažnai nurodoma, kad vidutinėje elektros energijos kainoje, kuri šiais metais lygi 44,33 ct/kWh, žaliosios elektros energijos dalis yra vos 0,86 ct. Tačiau pridėjus balansavimo sąnaudas, prijungimo prie elektros tinklų nuolaidas, sistemos rezervui palaikyti skiriamas subsidijas, ši dalis išauga bent trigubai. Todėl neišvengiamai vienu esminių aspektų planuojant atsinaujinančių išteklių energetikos plėtrą yra jos poveikis elektros energijos kainai.
Šiuo metu Lietuvoje taikomi skatinimo tarifai, pavyzdžiui, 30 ct/kWh vėjo energijai ar nuo 1,51 iki 1,63 Lt/kWh saulės energijai, yra ekonomiškai itin patrauklūs, palyginti su elektros energijos rinkos kaina – 15,5 ct/kWh. Tad investuotojams būtų paranku naudotis nesibaigiančiais valstybės, o tiksliau – vartotojų teikiamo skatinimo resursais. Tačiau vien dabartiniais mastais planuojama, kad iki 2020 m. skatinamos elektros energijos, pagamintos naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, kiekis išaugs daugiau kaip penkis kartus. Todėl vienintelis realus būdas valdyti elektros kainos didėjimą yra reguliuojamos atsinaujinančių išteklių energetikos skatinimo apimtys – tą ir įtvirtinto naujasis įstatymas.
Taip pat nuogąstaujama, kad įstatyme įtvirtintas galios aukcionų ir „rinkos plius“ modelis neva atbaidys visus paskutinius investuotojus į atsinaujinančių išteklių energetikos sektorių. Vis dėlto tiek teismų praktikoje, tiek Konkurencijos tarybos išaiškinimuose formuluojama pozicija, kad ribotas visuomenės gėris turi būti paskirstomas vadovaujantis proporcingumo ir nediskriminavimo principais – taip, kad nė vienam iš rinkos dalyvių nebūtų suteiktas nepagrįstas pranašumas. Dėl objektyvių ekonominių priežasčių Lietuvoje nėra galimybės užtikrinti visos žaliosios energetikos skatinimo, o ir tinklų pralaidumas nėra begalinis. Todėl vienintelė objektyvi galimybė užtikrinti skaidrų ir proporcingą skatinimo apimčių paskirstymą yra būtent viešasis konkursas arba aukcionas.
Įstatyme įtvirtintas „rinkos plius“ modelis reiškia, kad bus atsisakoma iki dabar galiojusių fiksuotų tarifų ir gamintojams bus mokamas priedas prie rinkos kainos, nurodytas aukciono laimėtojo. Būtent priedo prie rinkos kainos dydžiu ir konkuruos potencialūs investuotojai. Iš to tikimasi laimėti elektros energijos kainos flange, pritraukti naujų investuotojų, gebančių projektus įgyvendinti efektyviau. „Rinkos plius“ modelis sudaro galimybę galios aukcionus laimėti tiems investuotojams, kurie gali pasiūlyti efektyvesnes arba pigesnes technologijas. Taigi taip tikimasi įdiegti šiek tiek ūkiškumo taupant vartotojų pinigus.
Įstatymas nėra tobulas, tačiau suteikia vilties šiame sektoriuje pamatyti daugiau skaidrumo, konkurencijos, daugiau rinkos sąlygomis veikiančių dalyvių. Ar tai pasiteisins, išaiškės per artimiausius metus. Svarbiausia, kad žaidimo taisyklės investuotojams į žaliąją energetiką bus aiškios, rinkoje galimybių yra, tad belieka jomis pasinaudoti.