2015 Gegužės 15

Kodėl žudosi sėkmės lydimi žmonės?

veidas.lt

ELTA

 

Savižudybės. Kas turi atsitikti, kad išoriškai sėkmės lydimi žmonės, daug pasiekę profesinėje veikloje, šeimoje, užimantys solidžią socialinę padėtį, savo noru pasitraukia iš gyvenimo?

„Veidas“ jau ne pirmą kartą bando atsakyti į šiuos klausimus, kad mes suprastume priežastis, galbūt išmoktume jų pateiktas skaudžias pamokas ir negyventume susitaikę su savo pažįstamų, artimųjų, draugų, kaimynų savižudybėmis, tarsi tai būtų neatsiejama mūsų kasdienybės dalis.

Paveikslą teko dėlioti iš nuotrupų, nes skausmo palaužti artimieji kategoriškai atsisako bendrauti. Kalbėtis apie šias mūsų visuomenės problemas atsisakė ir vienas garsus Lietuvos psichologas, motyvuodamas tuo, kad viešai analizuodami garsių žmonių savižudybes ir jų priežastis tik dar labiau giliname problemą ir skatiname savižudybes, siūlydami parengtus jų scenarijus visuomenei.

Tačiau „Veidas“ įsitikinęs, kad šiuo atveju tyla nėra gera byla. Reikia kalbėtis, suprasti ir keisti situaciją.

Patenkintas senelis su anūku ant rankų. „Mažajam greitai sukaks metai, laukiame jo Lietuvoje atvykstant iš Londono“, – likus maždaug dviem savaitėms iki savižudybės savo feisbuko puslapyje šalia nuotraukos rašė žinomas žurnalistas Virginijus Martišauskas. 68-erių žurnalistas, buvęs Seimo narys, šių metų balandžio 29 dieną rastas negyvas Vilniuje, viešbučio „Green Hotel“ kambaryje.

V.Martišauskas beveik 30 metų dirbo žurnalistu ir buvo tikra sovietinių laikų žurnalistikos žvaigždė. Iš pradžių jis vedė radijo laidą „Sankryža“, vėliau – išskirtinio populiarumo sulaukusias televizijos laidas „Keliai. Mašinos. Žmonės“, „01. 02. 03“, leido žurnalą apie automobilius „Keturi ratai“.

Populiarus ir žinomas žurnalistas pasuko į politiką. 1996–2004 m. jis buvo Lietuvos Respublikos Seimo narys, tačiau dėl įtarimų paėmus kyšį 2004-ųjų rudenį, baigiantis tuometei Seimo kadencijai, atsisakė parlamentaro mandato ir 2005 m. dėl kyšio reikalavimo buvo nuteistas lygtine laisvės atėmimo bausme.

Pats V.Martišauskas savo kaltės niekuomet nepripažino ir yra sakęs, kad jo byla – pavyzdys, kaip išmesti žmogų iš politikos. Dar 2004-ųjų rudenį Liberalų ir centro sąjungos kandidatų sąraše daugiamandatėje rinkimų apygardoje kandidatavo į Seimą, bet į jį nepateko.

Šie likimo smūgiai žmogaus nesužlugdė – bent jau taip atrodė. Aktyvų ir energingą vyrą tuomet jau buvo apėmusi kita aistra: jis ketino imtis naujo verslo, apie kurį noriai pasakojo žurnalistams.

Dar būdamas Seimo nariu, pardavęs prabangų butą sostinės M.K.Čiurlionio gatvėje, kartu su žmona Virginija persikėlė į Klišabalės kaimą šalia Kernavės Širvintų rajone. Čia įsigijusi seną sodybą su įspūdingu obelų sodu, šeima pasistatė jaukų medinį namą, kieme įrengė tvenkinį. Į netoliese įsigytą sklypą V.Martišauskas iš Švenčionių rajono perkėlė seną autentišką trobą, joje ketino įkurti pakelės smuklę, kuri primintų lietuvišką ir lenkišką kultūrinį paveldą, pasienio buitį. Mat čia ėjo demarkacijos linija, prieškariu skyrusi Lenkijos valdomą Vilniaus kraštą nuo Lietuvos.

„Ne, smuklės neįrengė. Pardavė tą trobą, žmonės dabar joje gyvena. Kaip ir savo sodybą pardavė ir išsikėlė į Musninkų miestelį“, – nurodo tolesnę paieškų kryptį  Kernavės seniūnas Stanislovas Gaidakauskas.

Jo manymu, į Musninkus šeima išsikėlė maždaug prieš penkerius ar šešerius metus – įsigijo ten apgriuvusią pieninę ir jos vietoje pasistatė įspūdingą namą. Seniūno teigimu, likus maždaug porai savaičių iki savižudybės V.Martišauskas jam skambino, kalbėjo žvaliai ir neatrodė prislėgtas.

Musninkų seniūnė Birutė Jankauskienė taip pat gyrė Martišauskų šeimos namą, kuris iškilo vietoj visiška griuvena virtusios miestelio pieninės. „Labai gražų namą su baseinu pasistatė, kiemą įsirengė ir gyveno labai gražiai. Tačiau maždaug prieš dvejus metus namą pardavė ir išvažiavo. O kur – nežinau“, – sakė moteris.

Nieko konkretaus apie V.Martišausko pastarąjį gyvenimo etapą negali pasakyti ir buvę jo kolegos iš Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos.

Vienu artimiausių jo bendražygių laikytas žurnalistas ir buvęs Seimo narys Vytautas Kvietkauskas, šiuo metu radijuje vėl vedantis laidą apie saugų eismą, sako matęs Virginijų senokai ir buvęs priblokštas jo savižudybės. „Neįsivaizduoju, kodėl jis pasirinko mirtį. Kai prieš kurį laiką buvome susitikę, jis turėjo įvairiausių planų, buvo žvalus ir gerai nusiteikęs, pasakojo apie savo ketinimus rašyti knygą, rengti televizijos laidų ciklą ar kurti dokumentinį filmą. Šiuos savo projektus kaip tik ir siūlė televizijai. Kaip visuomet turėjo daug įdomių idėjų, bendradarbiavo su kažkokiais verslininkais iš Izraelio“, – taip paskutinį savo susitikimą su kolega Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos koridoriuose prisimena V.Kvietkauskas.

Savo mokytoju V.Martišauską vadina televizijos žurnalistas Valdas Vilūnas, šiuo metu LRT televizijoje vedantis laidą „Keliai. Mašinos. Žmonės“. Būtent į šią V.Martišausko vedamą laidą dar būdamas studentas jis atėjo padirbėti. „Tuomet jis buvo didelis autoritetas, be galo populiarus, tikra televizijos žvaigždė. Mane visuomet stebino neišsenkantis Virginijaus kūrybiškumas, optimizmas, talentas“, – tvirtina V.Vilūnas.

Tačiau tapęs Seimo nariu V.Martišauskas su buvusiais kolegomis beveik nebendravo. Gal jautėsi labai iškilęs? Vėliau, po skandalo dėl kyšio ir teismo nuosprendžio, dar labiau nutolo. „Man atrodo, jis labai kompleksavo dėl teismo sprendimo, užsisklendė tame savo kaime“, –  spėlioja V.Vilūnas.

Ilgametis televizijos žurnalistas Skirmantas Pabedinskas tikina, kad žinia apie V.Martišausko savižudybę jam sunkiai suvokiama, tačiau pripažįsta, jog paskutinis jųdviejų susitikimas prieš trejetą metų Vilniuje, Gedimino prospekte, paliko slogų įspūdį. „Jo žodžiuose jautėsi tarsi kažkoks nusivylimas. Sunku pasakyti, kas konkrečiai, tačiau iš užuominų buvo galima suprasti, kad tarsi nėra darbo, pinigų, kažkas nesiseka. Sako, matau – tu dirbi, o kam? Reikia pailsėti“, – sunkiai dėlioja žodžius kalbėdamas apie buvusį bendradarbį S.Pabedinskas.

Jo kolega Henrikas Vaitiekūnas, šiandien taip pat vis dar besidarbuojantis televizijoje ir kartą per savaitę LRT vedantis laidą „Laba diena, Lietuva“, apie V.Martišausko savižudybės priežastis turi savo versiją. „Suprantat, tokiems labai veikliems žmonėms vieną gražią dieną pasako, kad ačiū, nebereikia, tu mums neberašyk, nekurk, turim jaunesnių, esi mums per brangus. Tuomet žmogus, nors turi viską – namų, dvarų, pinigų, jaučiasi atstumtas ir labai vienišas. Aš apie tai kalbėjausi su savo draugais ir mes priėjome išvadą, kad ta vienatvė labai veiklius žmones, o žurnalistai tokie ir yra, tiesiog papjauna“, – svarsto trejais metais už V.Martišauską jaunesnis H.Vaitiekūnas.

Pats jis, nors jau pensininkas, be laidos televizijoje, dėsto laisvai pasirenkamą žurnalistikos kursą Teisės ir verslo kolegijoje bei Vilniaus Gedimino technikos universitete, nes „nenori gulėti ant krosnies“ Kai nedirba, jam pradeda skaudėti kojas, nugarą, rankas, o kai dirba, ypač kai bendrauja su jaunimu, jaučiasi pakylėtas.

„Kadangi esu panašaus amžiaus kaip Virgis, galiu spręsti pagal save: dabar turiu gal tik du draugus, o anksčiau jų buvo dešimtys ar šimtai. Vieni šovė labai aukštai, tapo labai turtingi ar svarbūs, kiti prasigėrė. Nei su vienais, nei su kitais neliko nieko bendro. Moterys tokiame amžiuje jau nebedomina. Paprastam žmogui stimulas gyventi yra rūpestis išmaitinti šeimą. O jeigu tau tie dalykai nebeaktualūs, kas tuomet lieka? Nebėra už ko užsikabinti“, – svarsto žurnalistas.

H.Vaitiekūno nuomone, V.Martišauskui pinigų tikrai netrūko, nes jis pirko namus, dvarus, sodybas, turėjo ne vieną butą. Tačiau sklido kalbos, kad ne visada atsiskaitydavo su kartu dirbančiais žmonėmis. „Operatorius jam nufilmuoja, jis pažada pinigų ir nesumoka. Bet ne todėl, kad jų neturėtų. Žinote, kalbos apie tokius dalykus labai greitai sklinda“, – buvusio kolegos nelinkęs idealizuoti H.Vaitiekūnas.

Jo teigimu, V.Martišauskas visuomet turėjo kelis verslus, vos vienas sužlugdavo – griebdavosi kito. Žmogus buvo be galo kūrybingas ir verslus: kadangi jį domino Lietuvos istorija, šia tematika norėjo kurti filmą, statyti kažkokį paminklą Širvintų krašte. Tačiau pastaruoju metu, pasak H.Vaitiekūno, didžioji dalis jo idėjų, atsimušusios į aplinkinių abejingumo sieną, taip ir likdavo neįgyvendintos.

Lygiai taip pat entuziastingai prieš keletą metų jis ėmėsi vadovauti Širvintų rajono laikraščiui ir to paties pavadinimo portalui „Krašto naujienos“, kurio prekės ženklą V.Martišausko viešoji įstaiga „Lietuva ant delno“ išsinuomojo iš bendrovės „Underhill Baltic“ vadovo ir buvusio Širvintų rajono mero Kęstučio Pakalnio.

Kaip pasakoja dabartinė portalo redaktorė Vilma Valiukevičienė, V. Martišausko užmojai buvo tikrai dideli. Jis žadėjo parūpinti leidiniui finansavimą, rajoninį laikraštį padaryti žinomą ir populiarų.

„Tačiau viskas susiklostė atvirkščiai. Per metus jis sugebėjo prisidaryti skolų, žmonės kalbėjo, kad gavęs finansavimą iš Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo nevykdė projekto, o pinigus pasisavino. Nežinau, kaip ten buvo iš tikrųjų, tačiau kai 2012 m. perėmiau leidybą, nuolat skambino ir elektroninius laiškus rašė kreditoriai, kuriems VšĮ „Lietuva ant delno“ liko skolinga. Tokių laiškų vis dar gaunu ir dabar, kai Virginijaus jau nebėra“, – liudija V.Valiukevičienė

Jos teigimu, V.Martišauskas ją kvietė kartu dirbti įgyvendinant kelis leidybos projektus, tačiau ji kartu nedirbusi nė penkių minučių, nes vyras neatrodė patikimas. „Įrodymų aš neturiu, tačiau sklido kalbos, kad tuos projektams skirtus pinigus jis naudoja savo reikmėms. Jis rašė įvairiausius projektus, statė namus, ėmė paskolas – tikrai nenorėjau į tai veltis. Manau, jis buvo apdovanotas talentu, turėjo gerų minčių, įžvalgumo ir ryšių – atrodytų, visko, ko reikia stipriam ir skaitomam rajoniniam laikraščiui ir portalui sukurti, bet rezultato nebuvo“, – neslepia „Krašto naujienų“ redaktorė.

V.Valiukevičienės nuomone, V.Martišauskui gyventi nebuvo lengva, nes, viena vertus, jis buvo jautrios sielos žmogus, talentingas žurnalistas, norintis daryti didelius ir prasmingus darbus, kita vertus, idealistas jo viduje visuomet kovojo su apsukriu verslininku. „Dėl tų ES pinigų jis sukiršino dvi Musninkų bendruomenes, tačiau projekto taip ir neįvykdė. Gerai pagalvojusi galėčiau išvardyti kokius 25 jo nedraugus – sunkiau būtų aplinkui rasti palankiai jo atžvilgiu nusiteikusių žmonių“, – neslepia moteris, mananti, kad mirtį žurnalistas pasirinko dėl jį slėgusių skolų, kurias paliko bankrutavusi jo įmonė „Lietuva ant delno“.

Tačiau iš tiesų šios įmonės skolos kreditoriams tikrai nėra tokios, dėl kurių reikėtų žudytis. Kaip sakė bankrotą administravusios bendrovės „MaxContract“ administratorė Aušra Gudaitienė, V.Martišausko VšĮ „Lietuva ant delno“ bankrotas buvo paskelbtas praėjusių metų vasarį, o įmonė likviduota tų pačių metų lapkričio mėnesį. Įmonė liko skolinga apie 5 tūkst. eurų: daugiau kaip 2 tūkst. eurų „Sodrai“, 548 eurus – Valstybinei mokesčių inspekcijai, 2402 eurus – bendrovei „Vakarų spaustuvė“ ir 159 eurus – bendrovei „Reikalavimas LT“.

Pasak A.Gudaitienės, įmonėje buvo turto – kompiuteris, automobilis „Volvo“, į kuriuos būtų nukreipti išieškojimai. Tiesa, automobilis šių metų sausio 13 dieną buvo sudaužytas, kai jį vairuodamas V.Martišauskas Vilniaus rajone rėžėsi į didžiulius riedulius. Nors šis įvykis kai kuriems specialistams sukėlė įtarimų dėl tyčinės avarijos, oficialių duomenų apie tai bankroto administratorė sakė neturinti, kaip ir duomenų apie tyčinį VšĮ „Lietuva ant delno“ bankrotą.

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo programų vadovė Reda Sopranaitė taip pat paneigė sklandančius gandus, neva V.Martišauskas ne pagal paskirtį naudojo fondo skirtas lėšas. V.Martišausko įmonės parengtam projektui „Vilniaus kraštas: nuo susvetimėjimo – darnos ir pažangos link“ 2012 m. skirta 48 tūkst. Lt.

Projektas buvo skirtas laikraščio tiražui padidinti ir daliai jo platinti lenkų kalba, siekiant sukurti alternatyvą vienai politinei jėgai ir ideologijai atstovaujančios lenkiškos žiniasklaidos įsigalėjimui šiame regione, taip pat pasitikėjimui ir supratimui tarp įvairiakalbių bei skirtingo socialinio sluoksnio visuomenės grupių didinti. Ketinta laikraštį platinti ir daugiakalbiuose Švenčionių bei Šalčininkų rajonuose, pasitelkti solidžius autorius – regione gyvenančius gerai žinomus lietuviškos ir kitatautės bendruomenės atstovus.

R.Sopranaitė nedetalizavo, ar sėkmingai pavyko įgyvendinti šiuos tikslus, bet patikino, kad projektas buvo įvykdytas, darbai atlikti ir ataskaita fondui pateikta. Tiesa, kitais metais, nors VšĮ „Lietuva ant delno“ ir dalyvavo konkurse, projekto finansavimo laimėti nepavyko.

Kitas V.Martišausko projektas, kuris kai kam kėlė įtarimų dėl skaidrumo ir neva sukiršino dvi Musninkų miestelio bendruomenes, susijęs jau su ES lėšomis. V.Martišausko vadovaujama kultūros puoselėtojų bendruomenė „Spindulys“ gavo daugiau kaip 72 tūkst. Lt paramos lėšų projektui „Sugrįžkime Barboros takais“. Pasak Vitos Janavičienės, Širvintų vietos veiklos grupės „Leader“ pirmininkės, dalis pinigų buvo panaudota 2011 m. rengiant Musninkų miestelio 450-ies metų jubiliejų, o už likusius pinigus bendruomenė įsigijo įvairios technikos renginiams: muzikos instrumentų, apšvietimo įrangos. Jokių priekaištų V.Martišauskui dėl projekto įgyvendinimo moteris sakė neturinti.

Verslininkas K.Pakalnis, iš kurio „Krašto naujienas“ nuomojosi V.Martišauskas, šiek tiek anksčiau buvo laidavęs už vieną jo asmeniniams reikalams paimtų kreditų, todėl buvo nemaloniai nustebintas sulaukęs pranešimo iš kredito unijos apie pradelstą mokėjimą. Tuomet V.Martišauskas pardavinėjo namą Musninkuose ir, atrodo, turėjo kažkokių rimtų keblumų. K.Pakalnio teigimu, V.Martišauskas buvo iš tiesų sutrikęs, užsiminė apie problemas šeimoje.

„Turėdamas verslo reikalų su Virginijumi jokių nuostolių nepatyriau, tačiau mane labiausiai nustebino jo kalbų, veiksmų chaotiškumas, nesugebėjimas laikytis žodžio. Žmogus turi žinoti, ko nori, – daryti verslą ar dalyvauti politikoje, o jis blaškėsi ir tarp partijų, ir tarp verslų“, – prisimena buvęs Širvintų rajono meras.

Vienas gerai buvusį žurnalistą pažinojęs, tačiau nenorėjęs būti įvardytas jo kolega taip pat mano, kad po sėkmingos karjeros televizijoje, vėliau aukšto Seimo nario statuso V.Martišauskas tiesiog nebesurado vietos gyvenime, ir sunku pasakyti, ar tai lėmė nesėkmingai susiklosčiusios gyvenimo aplinkybės, ar jo būdas, elgesys.

Advokatų nuosprendžiai sau

Šį balandį šalies advokatų bendruomenė vieną po kito patyrė du skaudžius praradimus. Vilnietis Arūnas Paukštė iš gyvenimo pasitraukė savo noru. Į klausimą, kokia yra kauniečio Alvido Tamulionio mirties priežastis, kol kas bando atsakyti prokurorai. Tarp tiriamų versijų – ir savižudybė. Tragiškai pasibaigę sėkmės lydimų teisininkų gyvenimai supurtė ne tik jų kolegas, bet ir visuomenę. Viso labo sutapimas, kad šias dvi mirtis skiria vos keliolika dienų, tačiau ieškoma bendro vardiklio, bandoma įvardyti sunkumus, kurie, būnant advokatu, gali tapti nepakeliami. Tai nauja, nes visuomenėje advokato profesija dažniausiai tapatinama su žinomumu, įtaka, dideliais pinigais ir kitais sėkmės atributais.

42 metų A.Paukštės gyvenimas nutrūko ankstų balandžio 10-osios, penktadienio, rytą. Ketvirtadienį namie jo nesulaukę artimieji paryčiais kreipėsi į pareigūnus. Pradėjus paiešką vyro kūnas rastas daugiabučio namo sostinės Senamiestyje, kuriame jis gyveno, palėpėje. Greta – ir legaliai turėtas medžioklinis šautuvas. Manoma, kad advokatas nusišovė. Tragiškos atomazgos vietoje dirbę policijos pareigūnai teigia neradę priešmirtinio laiško.

A.Paukštė advokatų bendruomenę papildė prieš metus, tačiau ir per trumpą laiką spėjo tapti ryškiu advokatūros atstovu, buvo atpažįstamas ne tik savo profesinėje aplinkoje, bet ir visuomenėje. Žinomumą jam garantavo dalyvavimas rezonansinėse bylose. Prieš keletą mėnesių jis gynė garsų televizijos laidų vedėją Joną Radzevičių. Šis itin akylai stebėtas procesas baigėsi advokato ir jo ginamojo pergale. Dėl tragiško eismo įvykio, per kurį žuvo žmogus, teisiamam J.Radzevičiui skirta laisvės atėmimo bausmė, bet jos vykdymas atidėtas.

Kita garsi istorija, kurioje A.Paukštei teko gynėjo vaidmuo, – buvusio Kauno technologijos universiteto gimnazijos direktoriaus Bronislovo Burgio byla. Jos vilnietis advokatas ėmėsi pasiūlius kolegai Elijui Burgiui, kaltinamojo sūnui. Juodu dirbo toje pačioje advokatų kontoroje „Raidla Lejins & Norcous“.

Prieš apsivilkdamas advokato mantiją A.Paukštė buvo spėjęs nuveikti svarbių darbų valstybinėse tarnybose. Teisininko karjerą jis pradėjo Kaišiadorių prokuratūroje dirbdamas vyriausiuoju prokuroru, vėliau – Valstybės saugumo departamento (VSD) valdybos viršininku. Karjera jam sekėsi ir šioje tarnyboje. Jis labai prisidėjo prie buvusio Seimo nario Algirdo Petruškevičiaus, kaltinto neteisėtu ginklų, šaudmenų ir sprogmenų laikymu, veiklos tyrimo. O vadovaudamas VSD Kovos su terorizmu valdybai jis nuolat buvo minimas terorizmu kaltintos Eglės Kusaitės byloje, paliko joje svarų įdirbį. Iš šio biografijos etapo – ir valstybiniai įvertinimai. A.Paukštė buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžiumi bei Prezidento atminimo ženklu.

Kodėl stipri asmenybė staiga palūžo? Vyras, kurio profesinis kelias klostėsi kaip sėkmės istorija, o asmeninis gyvenimas kėlė jį pažinojusiųjų susižavėjimą?

A.Paukštės šeima – su žmona jis užaugino dvi dukteris – sugyveno draugiškai, laisvą laiką leisdavo kartu. Atsisveikindami su sava valia gyvenimą nutraukusiu kolega teisininkai bandė suprasti priežastis, galbūt – išmokti jo pateiktą skaudžią pamoką. „Esame priblokšti. Jis buvo geras, puikus kolega, dirbo labai entuziastingai ir sėkmingai. Nebuvo jokio įvykio, jokių akivaizdžių aplinkybių, kurios būtų galėjusios pastūmėti to link“, – sunkiai rinkdamas žodžius kalbėjo advokatų kontoros „Raidla Lejins & Norcous“ partneris advokatas E.Burgis.

Kad išėjęs iš Valstybės saugumo departamento ir pasukęs į advokatūrą A.Paukštė kelia sau ambicingus tikslus, neleido abejoti vien tai, kad jis pasirinko stipriausią šalyje advokatų kontorą. „Raidla Lejins & Norcous“ ką tik pripažinta ir geriausia Baltijos šalyse. Galbūt jam sunku buvo susidoroti su naujais iššūkiais, kitokiais nei ankstesnės tarnybos darbo krūviais?

E.Burgio teigimu, darbo intensyvumas ir profesinė įtampa šioje srityje yra įprasta ir normalu, tačiau neleidžia manyti, kad kiekvienas advokatas patenka į rizikos grupę. „Kai Arūnas pradėjo pas mus dirbti, negalėjau patikėti, kad jis iš valstybinio sektoriaus. Buvau nustebintas, kad ten yra tokių entuziastingų ir norinčių dirbti žmonių. Turiu su kuo palyginti – ne jis pirmas iš ten pas mus atėjo. Sakyčiau, Arūnas dirbo net daugiau nei mūsų kontoros vidurkis, jis degė entuziazmu, žiūrėjo į priekį. Čia tikrai ne tas atvejis, kad jam kažkas netiko ar jis nepritapo. Tas labiausiai mus ir pribloškė, nes viskas atrodė labai gerai“, – teigia E.Burgis.

Kad advokato darbas reikalauja kur kas daugiau jėgų ir laiko, pasakodavo ir pats A.Paukštė. „Čia tai ne VSD dirbti“, – šiuos žodžius iš bičiulio lūpų teigia ne kartą girdėjęs Vilniaus policijos Migracijos valdybos viršininkas Gintaras Bagužis. Jis pažinojo A.Paukštę nuo tų laikų, kai abu dėstė Tarptautinėje teisės ir verslo aukštojoje mokykloje, vėliau susidurdavo konferencijose, įvairiuose teisininkų renginiuose ir vis žadėjo nueiti kartu išgerti alaus…

„Arūnas laisvai mokėjo kelias užsienio kalbas, buvo mokslų daktaras. Ir labai gerai suprato, kad jeigu pavaldinys protingesnis už viršininką – tai jau problema. Nenustebau, kad jis priėmė ryžtingą sprendimą palikti VSD. Pasukdamas į advokatų kontorą – privatų verslą, jis puikiai įsivaizdavo, kad ten darbo ritmas bus kitoks nei valstybinėje įstaigoje. Bet, įtariu, naujieji darbo krūviai buvo tokie dideli, kokių jis net nesitikėjo. Iš valdiškos struktūros į privačią atėjęs žmogus ne visada gali priprasti prie gerokai didesnių reikalavimų“, – priežasčių, privedusių prie savižudybės, bando ieškoti G.Bagužis.

Vis dėlto paskutiniai jųdviejų susitikimai nebuvę slogūs. Nors A.Paukštė pasakojo apie didelius krūvius ir sudėtingą jam tekusią bylą, tai neskambėjo kaip nusiskundimas. Karčių žodžių jis negailėjo tik buvusiai tarnybai, apgailestavo, kad VSD ir panašiose struktūrose mąstantys žmonės nereikalingi, jie žlugdomi, nes yra protingesni, laisvesni nei viršininkai, kuriems reikia lojalaus pavaldinio, o ne galimo konkurento. G.Bagužis prisimena, kad bičiulis išgyveno dėl visų tų stipresnių už jį aplinkybių, privertusių rinktis karjerą kitoje srityje.

O štai Bronislovas Burgis pažinojo A.Paukštę jau tik kaip advokatą. Nuo praėjusių metų rudens buvęs Kauno technologijos universiteto gimnazijos vadovas mina teismų slenksčius, pagal pareikštus kaltinimus dėl sistemingo nepilnametės bauginimo panaudojant psichinę prievartą jam gresia laisvės atėmimas iki ketverių metų. A.Paukštė jo advokatu tapu, kaip minėta, rekomenduotas jo sūnaus Elijaus – abu teisininkai atstovavo tai pačiai „Raidla Lejins & Norcous“ kontorai.

„Vos sutikęs Arūną pamačiau, kad jis yra gyvenimo džiaugsmo kupinas žmogus. Nė už ką nebūčiau net prielaidos padaręs, kad jį gali kankinti depresija ar panašiai. Bendravome nuoširdžiai, linksmai, jis keliais žodžiais apibūdino, ką turiu kalbėti, ko ne. Mane sužavėjo jo profesinis sumanumas. Pirmoji apklausa teismo posėdyje vyko tris valandas, ir advokatas neparodė jokio susinervinimo, jokio dirglumo. Pajutau, kad jis mato pasaulį šviesiomis, gero žmogaus akimis, jaučiausi už jo kaip už mūro“, – prisimena buvęs prestižinės gimnazijos direktorius.

Po kurio laiko B.Burgiui pranešta, kad jam atstovaus jau nebe A.Paukštė, o kitas „Raidla Lejins & Norcous“ advokatas – Mindaugas Bliuvas. Tai jam pasirodė keista, bet į priežastis nesigilino, pasitikėdamas savo sūnumi. Tačiau žinia apie A.Paukštės savižudybę sukėlė minčių, kad advokatas padarė klaidą ir to neatlaikė.

„Advokatas A.Paukštė mano vardu pasirašė vadinamąją taikos sutartį. Joje parašyta, kad kaltintojai atsiima visus kaltinimus, bet byla tęsiama toliau. Manau, tas garbingas žmogus suprato, kad jį, profesionalų advokatą, apgavo, kad jis padarė didelę žalą mums visiems. Jį galėjo prislėgti vien mintis, kad tokie dalykai gali vykti valstybėje, – pasiimami pinigai, bet kaltinimai neatsiimami“, – svarstydamas apie tebesitęsiančią bylą, savo prielaidas dėsto B.Burgis.

Progos išgirsti tai iš paties advokato lūpų jis neturėjo – daugiau jie nebuvo susitikę. Buvęs gimnazijos direktorius liko dėkingas A.Paukštei, kad 100 tūkst. Lt sumą, kurios taikos sutartimi reikalavo gimnazistės tėvai, jam pavyko sumažinti iki 30 tūkst. Lt.

Su advokatu Alvidu Tamulioniu balandžio pabaigoje atsisveikinę kolegos kauniečiai laukia žinių iš prokuratūros. Netrukus turėtų galutinai paaiškėti 59 metų teisininko mirties aplinkybės. Naktį iš balandžio 28-osios į 29-ąją žinomo teisininko kūnas rastas Raudondvario plente, prie namo, kurio antrame aukšte jis gyveno kartu su savo šeima.

„Kaip įtariama, jis iškrito pro trečio aukšto langą. Tiriamos dvi mirties versijos – savižudybė arba nelaimingas atsitikimas“, – „Veidui“ patvirtino Kauno apygardos prokuroras Vytautas Gataveckas.

Netekties skausmo prislėgti A.Tamulionio artimieji netiki, kad jis galėjo prieš save pakelti ranką. Jo žmona Neringa, taip pat dirbanti Kauno teisėtvarkos sistemoje, įsitikinusi, kad vyrą pražudė nelaimingas atsitikimas. Moteris netektį išgyvena atsiribojusi nuo viešumos, tačiau prisipažino, kad iškelta savižudybės versija ją labai žeidžia: visi, kas pažinojo jos vyrą, matė, kaip jis mylėjo gyvenimą, kaip jam rūpėjo šeimos gerovė. A.Tamulionis paliko tris vaikus, vienas jų – nepilnametis.

Vis dėlto artimiau su advokatu bendravę kauniečiai nujautė, kad jo gyvenime ne viskas klojasi gerai. Praėjusiais metais garsiai nuskambėjęs incidentas tai tik patvirtino. 2014-ųjų vasarį A.Tamulionis netoli savo namų sukėlė masinę avariją. Prie savo visureigio vairo teisininkas sėdo stipriai apgirtęs. Po sulaikymo jis net nepajėgė papūsti į alkoholio matuoklį, vėliau buvo nustatytas maždaug trijų promilių girtumas. Pareigūnų nuvežtas į Priklausomybės ligų centrą A.Tamulionis savo elgesiu stebino medikus – nesusigaudė aplinkoje, šokinėjo, bėgiojo.

Kaune privačia advokato praktika besiverčiantis Ričardas Girdziušas pažinojo A.Tamulionį dar nuo tų laikų, kai šis buvo Kauno Panemunės bei Santakos policijos komisariatų vadovas. Vėliau abu teisininkus siejo bendra advokato veikla. A.Tamulionis juo tapo 2000-aisiais, pasirinkdamas baudžiamąją teisę. Teisėtvarkos sistemos atstovai žino, kad ši sritis reikalauja ypatingo dvasinio tvirtumo ir psichologinio atsparumo. Civilinė teisė sudėtingesnė, joje daug įvairių teisinių santykių, kurie reikalauja daugybės įstatymų įgyvendinamųjų aktų išmanymo. Baudžiamoji teisė sudėtinga dėl kitų aspektų.

„Baudžiamasis kodeksas gerokai mažesnės apimties nei Civilinis. Bet dalyviai čia daug sudėtingesni – tenka bendrauti su žmonėmis, kurie pažeidė įstatymą, nusižengė visuomenės nustatytoms taisyklėms. Didžioji dalis jų mano, kad nėra padarę nieko blogo. O tokį žmogų ginantis advokatas, matantis, kad jis galbūt nėra teisus, turi eiti prieš savo sąžinę. Advokato etikos taisyklės neleidžia konfliktuoti su savo klientu – šis visada teisus. Žinoma, galima atsisakyti vienos, kitos, trečios bylos, bet tada kils klausimas – o kaip gyventi“, – apie sudėtingas profesines dilemas, kylančias dirbant su baudžiamosiomis bylomis, pasakoja R.Girdziušas.

Ne kiekvienam advokatui pavyksta atlaikyti šią naštą. Ypač sunku tiems, kurie įsijaučia į savo vaidmenį, išgyvena dėl ginamųjų. Kita vertus, kiekvienas advokatas, įstojęs į baudžiamąjį procesą, atsiduria tarsi lenktynių trasoje. Jis nežino, laimės ar ne, bet viską daro, kad laimėtų. Bylos baigtis priklauso nuo daugelio aplinkybių, ne vien nuo advokato išmanumo, sugebėjimų. Yra aplinkybių, kurių jis negali nei atspėti, nei pakeisti.

„Visą laiką patiriame konfliktinę situaciją. Klientui norėtųsi, kad advokatas dėl jo kryžiumi gultų, o priešingai pusei – nukentėjusiajam – atrodo, kad jį nuskriaudusį žmogų ginantis advokatas yra priešas. Ir daugeliui prokurorų atrodo, kad advokatas be reikalo kaišioja pagalius į teisingumo ratus. Mes visą laiką esame sudėtingoje aplinkoje, jaučiame įtampą. Tai veikia“, – prisipažįsta advokatas, pats dirbantis su baudžiamosiomis bylomis ir puikiai žinantis, kokie profesiniai sunkumai slėgė kolegą A.Tamulionį.

R.Girdziušas abejoja, ar daug jo srityje dirbančių kolegų moka taip organizuoti savo veiklą, kad poilsio valandų netemdytų mintys apie darbinius reikalus. Jam pačiam tai nepavyksta. Mintys nuolat sukasi apie bylas ne tik dėl kasdien ar bent kas antrą dieną vykstančių posėdžių, bet ir tikintis, kad pagaliau šaus į galvą išganingas sprendimas, suteiksiantis postūmį byloje. „Atsipalaiduoti niekaip neišeina. Nebent pradėtum gerti ar vartoti kokias nors psichotropines medžiagas, – prasitaria R.Girdziušas.

Vis dėlto jis pripažįsta, kad destrukciniai atsipalaidavimo būdai nėra advokatų kasdienybė. Šiandien jiems tenka išsilaikyti dar ir konkurencinėje kovoje: kai profesijos brolių – tūkstančiai, negali sau leisti švaistytis klientais. Bet daug yra ir tokių, kurie stresą malšina degtine, kiti turi hobių. Alvidas buvęs tarp tų, kurie atsipalaiduodavo abiem būdais.

„Nesakyčiau, kad alkoholis jam buvo tapęs problema, nes tokių atvejų, kad jis nebūtų atvykęs į teismo procesą, nebuvo. Žinoma, kiekvienas mes galėtume vartoti saikingiau…“, – pripažįsta R.Girdziušas.

A.Tamulionis buvo aistringas medžiotojas. Keliolika metų jis buvo medžiotojų klubo „Alsa“, vienijančio žinomus Kauno medikus, teisininkus, politikus, prezidentas. Lydėdami jį į paskutinę kelionę klubo nariai prisiminė daug kartu praleistų akimirkų, kalbėjo apie savo prezidento gebėjimą organizuoti, suburti žmones. „Alsai“ priklausantis parlamentaras Antanas Nesteckis „Veidui“ pasakojo, kad A.Tamulionis buvo iš tų žmonių, kurie mažiausiai rūpinasi savimi, – jis skubėdavo padėti kitiems spręsti jų problemas. Jo netektis klubui – didelis praradimas.

Su medžiotojo šautuvu A.Tamulionis keliavo ir po užsienio šalis – medžiodavo Rusijoje, Uzbekijoje, Tadžikijoje. Šis nepigus pomėgis rodo, kad finansinės problemos jo neturėjo slėgti. R.Girdziušas pabrėžia, kad kolega buvo geras advokatas, nesiskųsdavo klientų stygiumi, be to, kaip aukštas pareigas pareigas ėjęs policijos pareigūnas, gaudavo neblogą pensiją.

„Tai, kas atsitiko su Alvidu, man buvo labai netikėta. Prieš kelias dienas kartu buvome viename procese, nemačiau jokių ženklų, kad kažkas gali nutikti. Jis planavo ateitį, žinau, kad vasarą ketino vėl keliauti į užsienį medžioti. Nemanau, kad profesiniai dalykai jam staiga pasidarė per sunkūs, juk ne pirmą dieną dirbo advokatu. Grasinimai? Tikrai ne – tokių priešų jis neturėjo. Alvidas buvo labai korektiškas, ramus žmogus“, – kelia daug klausimų R.Girdziušas, bet atsakymo, kas atsitiko daug metų pažinotam kolegai, neranda.

Jis kategoriškai atmeta mintį apie galimybę kreiptis pagalbos į specialistus, manydamas, kad tokio amžiaus vyrai kaip A.Tamulionis ar jis pats savo problemas linkę spręsti patys, užuot pasidaliję jomis su psichologais. „Manau, ir Alvidas buvo tos nuomonės, kad savo gyvenimą turi nugyventi pats, be kitų pagalbos. Kreipimasis į specialistus susijęs su atsivėrimo problema, nesinori, kad kažkas žinotų, kas mane slegia. Mes vienas kitam padejuodavome, bet tai kaip išpažinties institutas – išsipasakoji, atrodo, kad palengvėja, tačiau problema lieka. Problemos – tik mūsų pačių kryžius, mūsų našta“, – daro išvadą pašnekovas.

Vis dėlto gydytojas psichiatras, psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis sako, kad labai nemažą dalį savižudybių lemia depresija. Ji dažnai būna besišypsanti, kai žmogus atrodo pakankamai produktyvus, gerai nusiteikęs, o iš tiesų viduje – visiški griuvėsiai. Tačiau po kauke sunku įžvelgti šias problemas. Tą galėtų pastebėti artimi žmonės, iš arti matantys žmogų kasdieniame gyvenime.

„Labai svarbu žmogui sugebėti pripažinti, kad jis serga depresija ir kad jam reikia pagalbos. Deja, psichikos sutrikimų stigma Lietuvoje yra akivaizdi, o depresija daugeliui lietuvių atrodo tiesiog tinginystė. Ypač sunku psichikos ligą, problemas pripažinti vyrams, nes lietuviškoje kultūroje vyrai yra mūrai ąžuolai, kurie ima ir vieną dieną neatlaikę tiesiog nulūžta“, – savižudybių priežastis mini E.Laurinaitis.

Emocinės paramos tarnybos „Jaunimo linija“ vadovas Paulius Skruibis pabrėžia, jog ieškant atsakymo, kodėl žudosi sėkmės lydimi žmonės, reikia suprasti, kad dažnai matoma būna tik išorinė pusė, o kas darosi žmogaus viduje – ne visada žinoma. Kad ir kaip sėkmingai viskas klostytųsi, žmogus susiduria su gyvenimo, emociniais sunkumais, taip pat gali susirgti psichikos liga, turėti priklausomybių. Ir tai labai didina savižudybių riziką.

„Niekada nebūna vienos savižudybės priežasties. Susideda daug priežasčių, ir atskirai jas paėmus, pavyzdžiui, šeimoje kilo problemų arba verslas nesiseka, atrodo neįtikėtina, kad dėl to žmogus galėtų žudytis. Bet tai ir yra savižudybės esmė, kad vienos problemos, kuri būtų pati savaime viską apimanti, nėra. Kai iš skirtingų problemų susidaro sudėtingas darinys, įvyksta lemtingas lūžis“, – aiškina P.Skruibis.

Visuomenės spaudimas, sėkmės kultas daugiau ar mažiau veikia visus. Bet yra žmonių, kuriems tie išorinės sėkmės standartai tampa itin svarbūs. Ypač didelė dalis vyrų savivertės dažnai priklauso nuo išorinių pasiekimų. Ir jei kažkas atsitinka ne pagal tą sėkmės scenarijų, žmonės puola į depresiją, o tai jau didina savižudybės riziką. Tokie žmonės paprastai nelinkę ieškoti pagalbos, nes tai yra tarsi dar didesnis pažeminimas.

Vyrai mažiau linkę kalbėti apie savo sunkumus ir kreiptis pagalbos tuomet, kai ji būtina. Įsitikinimas, kad visuomet turiu būti stiprus, lydimas sėkmės ir jokiu būdu bei jokiomis aplinkybėmis negaliu parodyti kitiems, jog sunku, ne vieną vyrą įstumia į aklavietę.

Detaliau analizuodamas V.Martišausko savižudybę E.Laurinaitis sako, kad dažnai tuomet, kai žmogus gyvenime ima ristis žemyn, jis stengiasi neigti šį procesą, o optimizmas, entuziazmas gali būti nesąmoninga gynyba nuo išgyvenamo streso, nusivylimo, bejėgiškumo jausmo. Psichologai tai kartais vadina maniakine gynyba, kai žmogus vaizduoja, kad viskas yra gerai, bet iš tiesų nėra gerai nei jo viduje, nei aplink jį.

„V.Martišausko atveju tą galima įžvelgti jo pastarosiose gyvenimo nesėkmėse. Jo išorinis entuziazmas nepasiteisino, nes reikėjo ramaus, logiško krizinių situacijų valdymo ir kitokių psichologinių resursų, norint gyventi gana sudėtingą gyvenimą sudėtingoje rinkoje. O entuziazmas žmogų paviršiuje laiko kurį laiką, tačiau, jam nepasiteisinus, žmogus gali palūžti“, – teigia E.Laurinaitis.

Pasak jo, ankstesni V.Martišausko pasiekimai ir aukštumos, kai buvusi respublikinio lygio žvaigždė, politikas kelia provincijos laikraštėlį, ir tą patį nesėkmingai, galėjo būti ypač stiprus impulsas.

Papildomas stimulas galėjo būti apkalbos, patyčios, sklindančios iš aplinkos. Mūsų kultūroje tai prasideda nuo darželio ir mokyklos, kai vaikai tyčiojasi vieni iš kitų. Ir tai visuomenėje egzistuoja kaip absoliučiai normalus elgesio stilius, būdingas netgi brandiems žmonėms.

„Noras pasityčioti paaiškinamas labai paprastai: kiekvienas norime būti truputį didesnis už kitą, o tapti didesniam galima tik užaugus pačiam arba užlipus kitam ant galvos. Kadangi užaugti pačiam nėra paprasta ir kainuoja daug, paprasčiau yra užlipti. Tai lietuviškoje kasdienybėje, deja, labai įprasta“, – konstatuoja psichiatras.

Pasak E.Laurinaičio, palyginti su kitomis tautomis, esame kitokie, nes nemokame džiaugtis tuo, ką turime. Nemokame pasidžiaugti kitu žmogumi. Užuot tai darę, mes dažnai ieškome džiaugsmo sau, suteikdami liūdesio kitam. Užtenka blogo žodžio, kuris turi didžiulę galią.

„Manau, kad nesugebėjimas pasidžiaugti pačiam neleidžia džiaugtis kitam, ir visi vieni kitiems kišam kiaulę. Todėl manau, jog lietuvių savižudybių statistikos rodiklis, bylojantis, kad jau 30 metų esame savižudybių lyderiai pasaulyje, apie mūsų gyvenimą sako labai daug: nemokame vienas kito vertinti, palaikyti, pagirti. Seniai įrodyta, kad gebėjimas žmogų pagirti už jo rezultatus, tegul ir neišskirtinius, pasidžiaugti jais, didina laimės jausmą ir pojūtį, kad gyvenimas yra vertingas. V.Martišauskas tą vertę buvo susikūręs savo darbu, talentu, paskui tai subyrėjo, ir niekas nepadėjo jam rasti gyvenimo prasmės kitur. O tragiškų, lemtingų žmogaus sprendimų motyvai kartai gali būti labai ilgalaikiai, ateinantys iš labai toli“, – aiškina E.Laurinaitis.

Kaip keisti situaciją, mažinti visuomenės susvetimėjimą ir abejingumą vieni kitiems? E.Laurinaičio patarimai labai paprasti: išmokime sakyti vienas kitam gerus žodžius, padėkoti ir pasidžiaugti paprastais kitų žmonių daromais dalykais, nusišypsoti vienas kitam. Deja, nesugebame atskirti smulkmenų nuo svarbių dalykų ir iš giliausios senovės esame atsinešę gyvenimo, kaip kovos ar kančios, idealą, bet neturime gyvenimo, kaip žaidimo, suvokimo. Žmogus bankrutavo – tragedija, patyrė nesėkmę darbe – pasaulio pabaiga. O juk žmonės visame pasaulyje bankrutuoja dešimtis kartų, bet nelaiko tai jokia tragedija. Atvirkščiai – bandymu, pamoka, patirtimi.

Paspirti ir pasmerkti tą, kuris paslydo, suklydo, pargriuvo, – mūsų visuomenėje taip pat įprasta ir normalu. Baudžiama už kiekvieną klaidą. Žmogus dar nenuteistas, o jau būna nurašytas ir tampa atstumtuoju.

Psichologas sako, kad visuomenėje įsigalėjęs sėkmės kultas ir įsivaizdavimas, jog žmogaus kilimas turi būti nuolatinis, yra vienas iš labai klaidingų gyvenimo supratimų. „Visų mūsų gyvenime būna krizių, nesėkmių ruožų, ir tai, kaip mes galime ir mokame per tas nesėkmes pereiti, ir yra stiprybė – gebėjimas atlaikyti gyvenimo smūgius ir eiti toliau. Tą stiprybę reikia įgyti labai anksti, dar vaikystėje aiškiai suformuojant supratimą, kad dėl to, jog mums nepasisekė, gyvenimas pats savaime nepraranda nei spalvų, nei vertės. Kai aš galvoju, per kiek laiko galėtų pasikeisti Lietuva, prisimenu Mozę, vedžiojusį žydus po dykumą 40 metų. Jis laukė, kol pasikeis dvi kartos ir iš vergų išaugs laisvi žmonės. O mes ar mokome savo vaikus išmokti mylėti kitą žmogų už tai, kad jis tiesiog yra?“ – retoriškai klausia E.Laurinaitis.

Vis dėlto ledai po truputį laužomi. „Jaunimo linijos“ vadovas P.Skruibis sako, kad Lietuvoje vis labiau juntamas susirūpinimas savižudybių prevencija ir bandoma kalbėti bei geriau suprasti, kodėl taip atsitinka. Pasaulio sveikatos organizacija pabrėžia, kad norint kovoti su savižudybių problema visų pirma būtina mažinti stigmą, susijusią su savižudybėmis. Būtina skatinti žmones atsiverti, nevengti apie tai kalbėti, analizuoti.

Pasak P.Skruibio, šį penktadienį konferencijoje Seime bus pristatytas šalies psichologų parengtas alternatyvus psichikos sveikatos strategijos ir savižudybių prevencijos veiksmų planas, kuriame, sprendžiant savižudybių problemą, išskiriami trys svarbiausi prioritetai: Lietuvoje būtina sukurti pagalbos sistemą mėginusiems nusižudyti žmonėms, taip pat apmokyti seniūnijų darbuotojus, kaip atpažinti savižudybių riziką, ir didinti emocinės paramos tarnybų (telefoninių linijų) sistemos pasiekiamumą.

Aušra Pocienė, Jūratė Kiliulienė

Komentaras

Advokatų tarybos pirmininkas prof. dr. Ignas Vėgėlė

 

Profesijų, kurių atstovai patiria stresą darbe, nemaža: tai ir mokytojai, ir gydytojai, ir netgi žurnalistai. Toje grupėje yra ir visos teisinės profesijos: prokurorai, teisėjai, advokatai, taip pat, manau, ir antstoliai, teisėsaugos pareigūnai – visi jie susiduria su didele įtampa savo profesinėje veikloje. Susiduria dėl kelių priežasčių. Pirmiausia dėl pačios profesinės veiklos specifiškumo – visų šių profesijų darbe yra rungtyniavimo elementų: žurnalistas turi aplenkti laiką ir naujieną paskelbti pirmas, gynėjas turi aplenkti prokurorą ir įtikinti teisėją priimti sprendimą, palankų jo klientui, gydytojas turi aplenkti ligą ir pan. Tokios lenktynės pripratina prie didesnio streso, išmoko per trumpesnį laiką padaryti daugiau, tačiau kartu ir sudaro sąlygas neadekvačiam savęs vertinimui formuotis, kai patirti laimėjimai gali lemti savęs pervertinimą, o patirtos nesėkmės – sumenkinimą ir mažinti socialinį aktyvumą.

Dėl to, kad tenka dirbti su žmonių bėdomis, nelaimėmis, sugerti emocijas ir paversti jas teisiniais argumentais, mano minėtų profesijų atstovai patiria didesnę įtampą. Tai pirma priežastis. Antroji – stresas kyla dėl visuomenės spaudimo atitikti sėkmės lydimo žmogaus etaloną: 24 valandas per parą turi būti pasitempęs, sveikas, iškalbingas ir pan. Negana to, dalis šių profesijų atstovų tampa viešais žmonėmis, jiems tenka gyventi stebimiems vaizdo kamerų, prižiūrimiems visuomenės sargų ir nuolat galvoti apie įvaizdį, kurį kuria savo veikla.

Advokatas, be to, yra individualią veiklą vykdantis asmuo, todėl jo darbe žinios, išmanymas ir gebėjimai, kurių norėdamas įgyti advokatas turi rasti laiko teisės aktų ir mokslinių knygų analizei, turi derėti su verslumu. Šalia to, žinoma, dar reikia atrasti laiko ir asmeniniam gyvenimui – šeimai, pomėgiams, bičiuliams.

Kalbėdamas apie šių profesinių grupių dvasinę būklę noriu atkreipti dėmesį, kad teisininkams, taip pat ir advokatams, yra privalomas sveikatos patikrinimas – tai vienas iš reikalavimų, siekiant gauti teisę verstis advokato praktika. Būtinas ir tolesnis periodinis sveikatos tikrinimas jau praktikuojant. Vis dėlto egzistuojanti tvarka neapsaugo nuo problemos – išlieka aktualus klausimas dėl „sėkmės profesijų“, jei galima taip pavadinti, gelminių įtampų, dvasinių problemų latentiškumo šiose bendruomenėse.

Pastarojo meto aktualijos, kai iš gyvenimo pasitraukė buvęs žurnalistas ir Seimo narys, nelaimės ištiko kelių advokatų šeimas, leidžia klausti, ar Lietuvoje turime sistemą, kaip padėti, ir ar norime padėti. Ar visuomenė pasirengusi padėti, ar pasirengusi nesmerkti tų, kurie, dirbdami tos pačios visuomenės, teisingumo sistemos, viešojo intereso labui, pavargsta, persitempia?

Yra tekę skaityti psichologų atliktų tyrimų, vienas jų – apie urbanizacijos įtaką apsisprendimui padėti. Eksperimento dalyviai pagalbos prašė priemiesčiuose ir miesto centre esančiuose verslo kvartaluose. Dažniau pagalba suteikta asmeninėse gyvenamosiose, o ne darbo vietose. Mokslininkų išvada buvo griežta: jie aiškino taip, kad miesto žmogus yra perkrautas informacija ir priverstas atsirinkti, kas yra svarbiausia jam. Galime teigti, kad individualumą sureikšminančiose bendruomenėse savųjų interesų tenkinimas slopina altruizmą.

Be to, pasak mokslininkų, motyvacija padėti kritiniu momentu priklauso ir nuo stebėtojų skaičiaus. Jeigu kritinę situaciją stebi tik vienas žmogus, tai jam ir tenka visa atsakomybė už pagalbos suteikimą. Kuo daugiau žmonių stebi kritinę situaciją, tuo daugiau žmonių tą atsakomybę ir „pasidalija“. Galiausiai atsakomybė lyg ir ištirpsta, sumažėja. Antai kitas eksperimentas parodė, kad jei gaisro dūmus pamato vienas patalpoje esantis asmuo, jis per dvi minutes kviečia pagalbą. Jei dūmus eksperimento dalyviai stebėjo po tris, iš visų 24 dalyvavusiųjų apie gaisro pavojų informavo tik vienas žmogus.

Tuo neretai galime paaiškinti mūsų visuomenėje glūdinčias streso ir emocinio pervargimo pasekmių šalinimo problemas: esame užsisklendę kiekvienas savo problemų rate, o atsakomybę dėl kito itin rimtų bėdų pasidalijame gausioje bendruomenėje taip, kad neretai laiku nesureaguojame ir, žinoma, nesuteikiame realios pagalbos.

Išanalizavę teisės aktus pastebėjome, kad pati psichinės sveikatos ir priklausomybės ligų patikros sistema, taikoma daugumai specialybių, įskaitant ir asmenis, ketinančius įsigyti ar laikyti šaunamąjį ginklą, yra ydinga. Visų pirma ši sistema neparodo realios asmens sveikatos būklės. Lietuvoje nėra sukurta bendro psichikos ir priklausomybės ligomis sergančių asmenų registro. Todėl nėra jokios galimybės patikrinti, ar nesigydoma privačiai arba anonimiškai. Be to, taisyklės atsakomybę už savo sveikatos būklę perkelia pačiam dėl sveikatos patikrinimo besikreipiančiam asmeniui. Ši aplinkybė leidžia abejoti šiuo metu galiojančios sveikatos patikrinimo tvarkos efektyvumu ir apskritai tikslingumu.

Atkreipsiu dėmesį, kad asmens sveikata (jos būklė, diagnozė, prognozė, gydymas ir kt.) yra ypatingi asmens duomenys, kurių tvarkymui ir apsaugai turi būti skiriamas ypatingas dėmesys. Todėl bet kokia duomenų bazė, kurioje šie duomenys būtų kaupiami, taip pat ir šių duomenų pateikimas, rinkimas ir t.t. turi būti detaliai reglamentuoti duomenų apsaugos sumetimais. Lygiai taip prieš priimant sprendimą kurti šį registrą reikia atsižvelgti ir į tai, ar jo buvimas nesukels priešingo efekto – asmuo vengs gydytis, sieks nuslėpti ligą.

Psichinės sveikatos ir priklausomybės ligų patikros sistema ydinga dar ir tuo, kad praktikoje psichiatrai dažniausiai tikrina asmens buvimą ar nebuvimą psichiatro įskaitoje tik tame psichikos sveikatos priežiūros centre, kuriame registruota pastaroji besikreipiančio asmens gyvenamoji vieta. Nors gydytojas privalėtų tikrinti ir pagal ankstesnes asmens gyvenamąsias vietas, tai padaryti labai sunku.

Esant šiem trims aspektams vertinu, kad reikalavimas tikrintis sveikatos būklę ne rečiau kaip kas penkerius metus vertintinas kaip perteklinis, formalus, biurokratinio pobūdžio, ką jau kalbėti apie tai, kad tai žymios papildomos išlaidos valstybės biudžetui.

Taip pat atkreipsiu dėmesį, kad šiuo metu galiojantis teisinis reglamentavimas, numatantis besąlyginį asmens, kurio sveikatos būklė neatitinka reikalavimų, teisės užimti tam tikras pareigas ar verstis tam tikra veikla praradimą, neskatina asmens pripažinti ligos ir jos gydyti. Mes lyg kratomės susirgusiųjų ir nesiekiame jiems padėti – skatinti gydytis ir pasveikus leisti sugrįžti į visuomenę. Pavyzdžiui, sužinojusi apie advokato psichinę ar priklausomybės ligą, Advokatų taryba neturi jokio kito įstatyminio pasirinkimo – tik išbraukti asmenį iš advokatų sąrašo, į kurį norėdamas sugrįžti jis vėl turės laikyti kvalifikacinį egzaminą, atitikti kitus reikalavimus. Kitaip tariant, toks asmuo turės stoti į advokatūrą iš naujo, į tai, kad jis metų metus vykdė advokato veiklą, iš esmės nebus atsižvelgta.

Manau, kad tokia pasekmė susirgusiajam nėra teisinga. Neturėtų būti naikinamas advokato statusas, jo teisė teikti advokato paslaugas galėtų būti ribojama laikinai – tol, kol sveikatos būklė vėl atitiks nustatytus reikalavimus.

Lietuvos advokatūra siekia inicijuoti teisinio reglamentavimo pakeitimus – neseniai kreipėmės į sveikatos apsaugos ir teisingumo ministrus prašydami sudaryti tarpinstitucinę darbo grupę, kuri galėtų įvertinti poreikį keisti dar 2004 m. sukurtą, kaip matome, formalią tvarką bei pasiūlyti racionalesnį valstybės asignavimų ligonių kasoms paskirstymą. Sveikatos patikros reikalavimo neketiname siūlyti atsisakyti asmenims, kurie siekia būti įrašyti į advokatų sąrašą, tačiau periodinis sveikatos tikrinimas, kuris akivaizdžiai neefektyvus, tikrai nereikalingas. Vertėtų pagalvoti apie sveikatos patikrinimą tik tam tikrais būtinais atvejais, taip pat svarstyti galimybę sustabdyti veiklos vykdymą gydymosi laikotarpiu.

 

 

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...