2011 Lapkričio 05

Kodėl politikai bijo referendumų

Algimantas Šindeikis

 

 

 

Didžiųjų Europos valstybių vadovų kategoriška ir neigiama reakcija į Graikijos planuotą rengti referendumą atskleidė didžiųjų valstybių požiūrį į naujosios Europos imperijos pakraščius: jei sprendimą rado ir kažką sutarė Prancūzija ir Vokietija, imperijos pakraščių likimas laikomas nulemtu. Visi nepritarimai ar bandymai apeliuoti į valstybės suverenitetą laikomi netoleruotinais išsišokimais. Didieji moka pinigus ir mano turintys įgaliojimus valdyti mažuosius. Yra rimto pagrindo teigti, kad tokį požiūrį į suverenias ir demokratines valstybes gimdo dažnas partinių interesų iškėlimas aukščiau valstybės ir jos piliečių interesų.

Toks ES didžiųjų požiūris verčia susimąstyti apie galimą Lietuvos likimą entuziastingai įsisavinant ES paramą, prie kurios realizavimo reikia pridėti ir nemažą dalį savo lėšų.

Referendumas Graikijoje būtų sukėlęs intensyvius ir visai Europai būtinus debatus apie dvi alternatyvas: brutalus viešojo sektoriaus mažinimas ir ekonominis euro reabilitavimas arba drachmos grąžinimas.

Yra bent trys priežastys, kodėl referendumo reikalaujantis Graikijos ministras pirmininkas yra teisus. Pirma, premjero George’o Papandreou veiksmams reikia leigitimizacijos. Jis išrinktas prieš pagalbos Graikijai mechanizmo paskelbimą. Ir jam teko priimti ekstremalius sprendimus, kuriems politinės legitimizacijos neturi. Tokių drastiškų biudžeto mažinimo žingsnių nėra tekę išgyventi jokiai išsivysčiusiai valstybei.

Politikui visuomet yra sąžininga ir protinga galvoti apie tai, turi jis ar neturi teisę priimti politinį sprendimą, net jei tam jis turi formalią teisę. Antra, Graikijos parlamento opozicinės partijos veikia primityviai ir tik blokuoja valdančiosios daugumos sprendimus, bet nesiūlo jokio racionalaus plano. Trečia, Graikija spirale jau smarkiai leidžiasi žemyn. Daug piliečių praranda darbą ir eina protestuoti kartu su tais, kurie darbą dar turi. Taigi nedirba nei vieni, nei kiti. Ekonomika nuo to kenčia dar labiau. Smigimas žemyn tęsiasi. Kartu ir biudžeto surinkimas.

Jokio plano, kaip išbristi iš šio rato, neturi nei Graikija, nei ES. ES didžiųjų valstybių lyderiai pirmiausia sprendžia savo, o ne Graikijos problemas. ES pagalbos pinigai daugiausia mokami Vokietijos ir Prancūzijos bankams, neatsakingai ir už dideles palūkanas daug metų skolinusiems Graikijai.

Neigiama reakcija į galimą referendumą Graikijoje ES senbuviai parodė, kad jie norėtų atimti iš Graikijos teisę spręsti, kaip jų šalis turi toliau judėti į priekį. Ši istoriškai išdidi šalis beveik pusę metų jau buvo valdoma Europos Komisijos, Europos centrinio banko ir Tarptautinio valiutos fondo. Nacionaliniam parlamentui buvo palikta tik teisė ratifikuoti šios „troikos“ priimtus sprendimus. Taigi šalis buvo jau be suvereniteto. Jei Graikija būtų neklausiusi, ji jau būtų bankrutavusi. Jos bankrotas sukeltų sunkių pasekmių visai Europai. Pirmiausia Vokietijai ir Prancūzijai, kurios bankai Graikijai skolino dosniausiai.

Akivaizdu, kad tiek politiniu, tiek finansiniu požiūriu prieitas liepto galas. Tokia ekonomiškai silpna ir administraciškai bei politiškai prastai tvarkoma valstybė, kaip Graikija, susikūrė socialinį modelį, kuris yra daug dosnesnis nei Vokietijos ar Švedijos.

Beje, panaši situacija ir Lietuvoje. Nuo graikų mes skiriamės tik klimatu. Nors mūsų gamta nuostabi, bet saulės mažoka, ir šildymas kainuoja gerokai daugiau nei Graikijoje, ir žeminiai drabužiai daug brangesni, ir padangų reikia turėti du komplektus. Visa tai kainuoja. Tad mes atkakliai lendame į skolas. Tie patys bankai, kurie išpūtė nekilnojamojo turto burbulus ir piliečius įklampino į dideles skolas, toliau prognozuoja spartų mūsų ekonomikos augimą, nes tokio tikėjimo reikia tiek bankams, tiek nerealiais planais žmones mulkinančioms politinėms partijoms.

Priminsime, kad taupymo priemonės jau sunaikino vyriausybes Portugalijoje ir Airijoje, bet naujai išrinktos ir jas pakeitusios įvedė dar griežtesnes taupymo priemones nei ankstesnės. Taupymas neišvengiamas. Pokario Europos socialinis modelis žlunga, nes dėl globalizacijos darbo vietos, kurios ir buvo Europos socialinio modelio įgyvendinimo pagrindas, iškeliavo į kitus regionus.

Tai, kas nutiko Graikijoje, yra neatsakingos partinės politikos pasekmė. Ir Lietuvoje netrūksta rėkaujančių, kad nėra kitos demokratinės sistemos, galinčios pakeisti partijų funkciją demokratinėje valstybėje atstovauti skirtingoms interesų grupėms. Gal ir nėra galinčių pakeisti, gal ir nereikia pakeisti. Bet tikrai yra galimybių riboti partijų įtaką valstybės gyvenimui. Susikompromitavusios ir žmonių pasitikėjimo neturinčios politinės partijos gali būti verčiamos į šalies politinį gyvenimą įsileisti ir privačių asmenų. Tokie pozityvūs partijų įtakos ribojimai jau buvo įgyvendinti LR Konstituciniam Teismui atvėrus galimybę savivaldos rinkimuose dalyvauti ne tik partiniams kandidatams. Kitas toks pozityvus partijų įtakos ribojimas galėtų būti draudimas partijoms kelti savo kandidatus vienmandatėse apygardose, paliekant šią rinkimų galimybę tik nepartiniams privatiems kandidatams.

Būtų naivu tikėtis, kad pačios politinės partijos Seime priims tokius įstatymus, kurie ribotų jų pačių savivalę. Puikus partinės politikos cinizmo pavyzdys yra Seime skandinamas prezidentės Dalios Grybauskaitės pasiūlytas Politinių partijų finansavimo įstatymo pakeitimas, pagal kurį partijas būtų draudžiama finansuoti juridiniams asmenims, o privačių asmenų parama būtų sumažinta dvigubai. Partijoms siūloma didesnė parama mokesčių mokėtojų pinigais. Toks sprendimas akivaizdžiai padidintų partijų nepriklausomumą nuo nesąžiningo verslo bei įpareigotų partijas susitvarkyti savo partijos narių gretas ir susirinkti lėšų veiklai iš savo partijos narių mokesčių. Tai atlikus tikėtina, kad padidėtų ir politinių partijų autoritetas visuomenėje, partijoms stengiantis į savo veiklą įtraukti daugiau piliečių.

Šiandien Lietuvos politinės partijos neturi jokio Lietuvos ateities plano. Opozicinės partijos, priešindamosi daugumos sprendimams, nepateikia jokio plano, kaip jos įsivaizduoja vieną ar kitą konkretų politinį sprendimą. Dažnai opozicinių parlamentinių partijų veikla būna destruktyvi, nekurianti nei kokybiškų diskusijų, nei naujų sprendimų.

Tai gal tada piliečiai turi teisę patys prisiimti atsakomybę ir taip ugdytis savo prarastus savarankiškumo instinktus? Netrūksta manančių, kad piliečiai yra kvailiai ir priims sprendimus, kurie bus neteisingi ir kenks patiems piliečiams. Gal ir taip. Tačiau klydę, bet savo instinktus išsiugdę piliečiai nebūtų tokie patiklūs ir infantilūs, kokiais dabar juos yra pavertusi partinė politika. Savarankiški ir atsakingi piliečiai politinėms partijoms nenaudingi.

 

 

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. RVV RVV rašo:

    ačiū, paskaičiau ir nusprendžiau atnaujinti prenumeratą.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...