2014 Balandžio 14

Kodėl Lietuvos abiturientai nelinkę pasitikėti savo jėgomis

veidas.lt

Neapsisprendimu, apatiškumu, o kartais tiesiog plaukimu pasroviui mokytojų ir tėvų kaltinami dvyliktokai patiria daug streso ir neigiamų emocijų. Daugelis jų dar nemoka sutikti gyvenimo nesėkmių, todėl nežino, kad praradus pasitikėjimą savimi siekti tikslų nepalyginti sunkiau.

„Dvyliktoje klasėje labiau nei bet kada anksčiau supranti, kaip svarbu nešvaistyti laiko veltui“, – pabrėžia Kauno Juozo Urbšio katalikiškos vidurinės mokyklos moksleivė Eglė Drungilaitė.
Kasdien po pamokų mergina skuba į piešimo studiją, o prie namų darbų sako prisėdanti jau su tamsa. Architektūrą arba medijų menus po mokyklos baigimo studijuoti ketinanti kaunietė būgštauja, kad neišlaikius egzaminų jos planai žlugtų. „Mintis, kad galiu neišlaikyti egzaminų pakankamai gerai arba netiksliai perskaityti egzaminų užduotis, mane baugina. Atrodytų, smulkmenos, bet jos gali radikaliai pakeisti mano gyvenimą“, – neslepia jau nuo aštuntos klasės tvirtai apsisprendusi, ką gyvenime veiks, mergina.
Iš tiesų, vertinant mokinių pasiekimų rezultatus tarptautiniu lygiu matyti, kad Lietuvos mokinių pasitikėjimas savimi nepalyginti mažesnis nei Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) šalių vidurkis.
„Nepaisant to, kad daugelis jų iš išorės gana drąsūs, pasitikėjimo savimi stokoja“, – sutinka Švietimo ir mokslo ministerijos Strateginių programų biuro vedėjo pavaduotoja dr. Rita Dukynaitė.

Iš kur mūsų kultūroje tiek nepasitikėjimo? Kas jį sėja?
R.Dukynaitė svarsto, kad kitose šalyse nėra tiek daug nepasitikėjimo mokslo, tyrimų išvadomis, todėl greičiau diegiamos mokslininkų pristatytos naujovės, sparčiau vyksta pokyčiai. Kaip pavyzdį pašnekovė mini Azijos vaikų laimėjimus. Ten vyrauja didžiulė konkurencija ir kultūriniai skirtumai. Daugelis tėvų Azijos šalyse linkę savo vaikus auklėti griežtai ir versti juos daug mokytis, nes tik taip mano galintys padėti jiems susikurti užtikrintą ateitį. O mūsų kultūroje esama pačių įvairiausių eksperimentų, tik norimų rezultatų jie duoda ne visuomet.
Kitas dalykas – nemaža dalis mūsų visuomenės neturi jokio poreikio dalyvauti visuomeniniame gyvenime, o siekiant sustiprinti socialinius ryšius ir pasitikėjimą savimi tai yra viena iš būtinų sąlygų.
Taip pat tarptautiniai tyrimai rodo, kad esame gana nelaiminga, į individualizmą linkusi bei komandoje sunkiau nei individualiai dirbanti tauta. Taigi kyla klausimas, kaip šią situaciją sušvelninti ir išspręsti, juolab kad pasitikėjimo savimi ir įgytų žinių abiturientams prireiks jau gegužę.

Kas kaltas?
Nacionalinio egzaminų centro direktorė Saulė Vingelienė dėl pernelyg didelio mokinių nepasitikėjimo savimi linkusi kaltinti visuomenės spaudimą: „Jei mokytojai, tėvai ir patys mokiniai mažiau gąsdintųsi, nepalyginti sėkmingiau įveiktų ir valstybinius egzaminus. Stresinės aplinkos sudarymas ir nuolatinės kalbos, kad bent trečdalis mokinių šių užduočių neįveikia, silpnesnių nervų asmenims pasitikėjimo savimi tikrai neprideda.“
Direktorė neabejoja, kad nesėkmės per egzaminus dažniausiai pakerta tuos abiturientus, kurie nuosekliai nesimokė ir paskutinėmis naktimis atliko eksperimentus: kartojo visų metų kursą, nepailsėjo, o lemiamu momentu neįsiskaitė, ko iš jų prašoma, arba pasidavė stresinei būsenai.
Mokinius būsimos karjeros klausimais konsultuojanti Dalia Gaidamavičiūtė linkusi manyti, jog tokių problemų kyla todėl, kad mokymosi procesas Lietuvoje orientuotas tik į pažymį. Taigi kas pasikeistų, jei bent kiek daugiau dėmesio būtų skirta pačiam procesui, o aplinka nebūtų tokia dirgli?
Iš tiesų, kaip pasikeistų gyvenimo kokybė, jei šiek tiek sumažintume savo lūkesčius dėl vaikų ir labiau atsipalaiduotume?
„Atsipalaidavę mūsų vaikai kur kas lengviau įsisąmonintų ir prisimintų vieną ar kitą informaciją, o per egzaminus ta informacija būtų kur kas lengviau pasiekiama. Dabar vaikai nemokomi bendrųjų gyvenimiškų kompetencijų. Kitas dalykas – formalus bendravimas. Daugelį savo mokinių mokytojai pažįsta tik iš pažymio, kurio, jų manymu, tas mokinys ir vertas. O kur dar kartkartėmis pasigirstantys jų gąsdinimai, kas bus, jei mokysiesi nepakankamai gerai“, – dėmesį atkreipia pati du sūnus auginanti karjeros specialistė.
Ne visose Lietuvos mokyklose padėtis būtent tokia. Kaip teigiamą ir sektiną pavyzdį galima paminėti Panevėžio „Vyturio“ progimnaziją, kurioje vaikai identifikuojami pagal savo talentus ir ypatingus gebėjimus. Išeitų, kad netalentingų vaikų šioje progimnazijoje tiesiog nėra, o kiekvienas tobulina tai, ką turi geriausio.
„Nepaisant to, kad šiandien mokytojas gali rinktis pačius įvairiausius mokymo metodus, pasitelkti naujausias ir įdomiausias priemones, padedančias atskleisti vaikų kūrybiškumą, perėjimas nuo mokymo prie mokymosi proceso Lietuvos mokyklose vyksta gana vangiai“, – konstatuota Švietimo ir mokslo ministerijos Strateginių programų biuro vedėjas Ričardas Ališauskas.
Ekspertai neabejoja, kad būtent tai ir yra priežastis, dėl kurios tarptautiniame kontekste vis prasčiau vertinami Lietuvos mokinių gebėjimai, palyginti su kur kas geresnius rezultatus demonstruojančiais suomiais, estais, japonais ir pan.
Pasak R.Dukynaitės, Lietuvos mokiniai stipresni tik žemesniųjų gebėjimų reikalaujančiose srityse, tai yra kai reikia rasti informaciją ar daryti tiesiogines išvadas. Deja, jie pasižymi kur kas prastesniais aukštesniųjų gebėjimų – interpretavimo ar įvertinimo rezultatais. Viena priežasčių, kodėl susiklostė tokia padėtis, – nepakankamas gimtosios kalbos pamokų skaičius.
Kaip atskleidžia tarptautiniai tyrimai, tai būdinga ne tik Lietuvai, bet ir visoms posovietinio bloko šalims. Kaip pavyzdį galima pateikti skaičius: Lietuvoje per metus gimtajai kalbai skiriamos 679 valandos, o Indonezijoje – 1295, Singapūre – nuo 931 iki 1060 valandų. Pamėginus išsiaiškinti, kodėl tokie ženklūs šie skirtumai, atsakymas atrodo absurdiškas: Lietuvos vaikams mokytis vasarą mokyklose per karšta.

Neapsisprendusi karta
„Šiandienos mokinių gyvenime nerimo ganėtinai daug, tačiau nemažai priklauso ir nuo jų vertybinių nuostatų, nuo to, kaip jie pasiruošę pasitikti gyvenimo nesėkmes. Daugelis jų gali pasiekti labai daug, jei tik užsidega noru mokytis“, – tikina Kauno Juozo Urbšio katalikiškos vidurinės mokyklos direktorius Paulius Martinaitis.
Vis dėlto reikėtų pripažinti, kad kiekviena mokinių karta yra veikiama  jos laikmečio ypatybių ir problemų. Tarkime, šiandieninei abiturientų kartai būdingas neapsisprendimas, apatiškumas, o kartais tiesiog plaukimas pasroviui.
„Dalis moksleivių nuogąstauja, kad neturės pakankamai pinigų, taigi, užuot studijavus, teks blizginti Anglijos grindis, kiti leidžia sau svajoti ir apie Kembridžą ar Oksfordą. O vienas mūsų uždavinių yra supažindinti juos su tuo, kad ir Lietuvos aukštojo mokslo programos siaubingai nevienodos: vienos – pasaulinio lygio, kitos aukštosios mokyklos – viso labo diplomų kioskai“, – Lietuvos švietimo sistemos neidealizuoja P.Martinaitis.
Jam pritaria ir anglų kalbos mokytoja daugiau kaip 15 metų dirbanti trijų vaikų mama bei dainininkė Julija Ritčik. Privačioje sostinės mokykloje anglų kalbos mokanti edukologė apgailestauja, kad Lietuvos švietimo sistemoje nematyti jokios pastovios ir nuoseklios politikos: „Nuolat kažkas keičiama, ieškoma vis idealesnio modelio, o nuo tokių eksperimentų kenčia ir mokytojai, ir abiturientai. Prieš pradėdama darbą su dvyliktokais visuomet stengiuosi nupasakoti, kaip atrodys jų egzaminas, kokia bus jo struktūra. Visa tai tam, kad vaikai turėtų kuo daugiau galimybių pasiruošti, bet pastaraisiais metais egzaminuose – nesibaigiantys pokyčiai.“
J.Ritčik piktinasi, kad toks Lietuvos politikų mėtymasis šalies švietimui tikrai nieko gero neduos, tik dar daugiau nesaugumo ir neužtikrintumo į abiturientų kasdienybę šliūkštelės. Paklausta, ką patartų šiandienos abiturientams, anglų kalbos mokytoja užsimena apie gana ankstyvą profesinį apsisprendimą. Tačiau, kaip mini ne vienas kalbintas „Veido“ ekspertas, Lietuvoje tokių mokinių vyresnėse klasėse – vos 30 proc., didžioji dalis dėl savo pasirinkimo dvejoja iki pat egzaminų. Kaip pavyzdį pašnekovė mini savo pačios sūnų iš pirmosios santuokos Ivaną, kuris mokslus baigė ir šiuo metu gyvena Vokietijoje. Sportine gimnastika užsiimantis J.Ritčik sūnus – iki pat šiol neapsisprendęs, ką studijuos toliau, todėl bent artimiausius metus žada skirti sportui, per tą laiką ir išsigrynins tolesnę gyvenimo kryptį.
„Aš tokiai jo pozicijai labai pritariu, pati jį tokiam žingsniui paskatinau, kai matėmės pastarąjį kartą“, – šypteli Lietuvoje gerai žinoma dainininkė.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...