2016 Lapkričio 22

Knygų lentynoje – Paulo Coelho romanas „Šnipė“

veidas.lt

Gruodžio pradžioje visuose Lietuvos knygynuose pasirodys naujausias garsaus brazilų kilmės rašytojo Paulo Coelho romanas „Šnipė“, kuriame pasakojama neįtikėtina legendinės šokėjos Matos Hari gyvenimo istorija.

Kai Mata Hari atvyko į Paryžių, jos kišenėse švilpė vėjai. Netrukus ji išgarsėjo kaip elegantiškiausia moteris mieste, gluminusi ir žavėjusi minias. Tačiau karo stichijai užvaldžius Europą, ant Matos Hari dėl jos gyvenimo būdo krito įtarimų šešėlis ir 1917 m. ji buvo apkaltinta šnipinėjimu. Išdrįsusi sulaužyti savo laikmečio papročius Mata Hari skaudžiai už tai sumokėjo, nors vienintelis jos nusikaltimas buvo – noras būti laisva moterimi.

Paulo Coelho knygų pasaulyje parduota daugiau nei 210 milijonų; jos išverstos į 81 kalbą; rašytojas turi gausiausią sekėjų būrį socialiniuose tinkluose ir yra pripažintas daugiausiai verčiamu gyvu autoriumi pasaulyje. Romanas „Šnipė“ – jau 17-asis autoriaus kūrinys, kurį lietuvių kalba išleidžia leidykla VAGA.

Pirmoji dalis

Gerbiamasis dr. Kliunė,

Nežinau, kas nutiks šios savaitės pabaigoje. Visada buvau moteris optimistė, bet šiuo metu darausi pikta, vieniša ir liūdna.

Jei viskas vyks, kaip tikiuosi, Jūs šio laiško niekada negausite. Man bus atleista. Šiaip ar taip, mano gyvenimas prabėgo palaikant draugystę su įtakingais draugais. Aš jį išsaugosiu, kad kada nors mano vienturtė dukra jį turėtų ir galėtų sužinoti, kas buvo jos motina.

Bet jei klystu, turiu nedaug vilties, kad šie puslapiai, išeikvoję mano paskutinę gyvenimo Žemėje savaitę, būtų išsaugoti. Visada buvau moteris realistė ir žinau: kai byla išnagrinėjama, advokatas eina prie kitos, nesidairydamas atgal.

Įsivaizduoju, kas vyks dabar; Jūs, pone, esate labai užsiėmęs žmogus, išgarsėjęs gindamas karo nusikaltėlę. Bus daug žmonių prie jūsų durų, meldžiančių Jūsų paslaugų; net pralaimėjęs tapote labai žinomas. Sutiksite žurnalistų, norinčių sužinoti jūsiškę faktų versiją, lankysitės brangiausiuose miesto restoranuose ir būsite pagarbiai ir pavydžiai nužvelgiamas savo kolegų. Žinote: prieš mane niekada nebuvo konkretaus įrodymo – tik manipuliacijos dokumentais – bet niekad negalėsite viešai pripažinti, kad leidote numirti nekaltai.

Nekaltai? Galbūt tai netikslus žodis. Niekad nebuvau nekalta nuo tada, kai įžengiau į šį miestą, kurį taip myliu. Maniau, galiu manipuliuoti tais, kurie mėgo valstybės paslaptis, maniau, kad vokiečiai, prancūzai, anglai, ispanai niekad neatsispirs prieš tai, kas esu – ir baigiau, pati būdama manipuliuojama. Pabėgau iš nusikaltimų, kuriuos padariau, žinodama, kad didžiausias iš jų – būti emancipuota ir nepriklausoma moterimi vyrų valdomame pasaulyje. Buvau nuteista už šnipinėjimą, kai viskas, ką konkretaus pasiekiau, buvo gandai aukštosios visuomenės salonuose.

Taip, šiuos gandus aš paverčiau „paslaptimis“, nes norėjau pinigų ir galios. Bet visi, kurie šiandien mane kaltina, žinojo, kad nepapasakojau nieko nauja.

Gaila, kad niekas to niekados nesužinos. Šie vokai suras sau tinkamą vietą – apdulkėjusiame archyve, pilname kitų bylų, iš kur galbūt išeis tik tada, kai Jūsų įpėdinis arba Jūsų įpėdinio įpėdinis nuspręs padaryti vietos ir mesti lauk senas bylas.

Tuomet mano vardas jau bus pamirštas; bet rašau ne todėl, kad apie mane būtų prisimenama. Tik bandau suprasti save. Kodėl? Kaip čia yra, kad moteris, tiek metų pasiekdavusi visko, ko norėjo, buvo pasmerkta mirti dėl tiek mažai?

Šiuo metu žvelgiu į savo gyvenimą ir suprantu, kad atmintis – upė, kuri visada teka atgal.

Atsiminimai visada pilni užgaidų, vaizdų tų dalykų, kuriuos išgyvenome, ir kurie dar gali mus prislėgti maža smulkmena, nereikšmingu triukšmu. Kepamos duonos kvapas pakyla iki mano kameros ir primena dienas, kai laisva vaikščiojau po kavines; tai mane naikina labiau nei mirties baimė ir vienatvė, kurioje esu.

Atsiminimai atsineša demoną, vardu Melancholija; ak, žiaurų demoną, nuo kurio man nepavyksta pabėgti. Girdėti dainuojančią kalinę, gauti šiek tiek laiškų iš gerbėjų, kurie man niekad nenešė rožių ir jazminų, atsiminti tam tikrame mieste vykusią vakarienę, kuri tuomet man praėjo visiškai neįsidėmėtinai, o dabar yra viskas, kas man lieka iš jo ar iš tos mano aplankytos šalies.

Atsiminimai visada nugali; o su jais ateina demonai, dar baisesni už Melancholiją: apgailestavimai; mano vieninteliai draugai šioje kameroje, išskyrus tada, kai seserys nusprendžia įeiti ir pašnekučiuoti. Jos nekalba apie Dievą ir nesmerkia manęs už tai, ką visuomenė vadina kūniškomis nuodėmėmis. Paprastai pasako žodį ar du, ir iš mano lūpų liejasi prisiminimai, tarsi norėčiau grįžti laiku, panirusi į upę, tekančią atgal.

Viena iš jų manęs paklausė:

– Jei Dievas tau duotų kitą šansą, ar viską darytum kitaip?

Atsakiau, kad taip, bet iš tiesų nežinau. Tik žinau – mano širdis šiandien yra miestas vaiduoklis, apgyventas aistrų, entuziazmo, vienatvės, gėdos, išdidumo, išdavystės, liūdesio. Ir man nepavyksta iš viso to išsinarplioti net tada, kai man gaila savęs ir tyloje verkiu.

Esu moteris, gimusi ne toje epochoje, ir niekas to negalės pakeisti. Nežinau, ar ateitis apie mane prisimins, bet jei taip nutiks, tegu niekad nelaiko manęs auka, o tuo, kas žengė drąsiai ir be baimės sumokėjo tiek, kiek reikėjo sumokėti.

Per vieną iš savo vizitų į Vieną susipažinau su ponu, kuriam Austrijoje labai sekėsi tarp vyrų ir moterų. Jis vadinosi Froidas – neprisimenu jo vardo – ir žmonės jį garbino, nes jis grąžino galimybę visiems mums būti nekaltiems; mūsų klaidos priklausė mūsų tėvams.

Šiandien bandau suprasti, ką jie darė klaidingai, bet savo šeimos kaltinti negaliu. Adamas Celė ir Antjė davė man viską, ką galėjo nupirkti pinigai. Jie turėjo skrybėlių parduotuvę, investavo į naftą anksčiau, nei žmonės sužinojo jos svarbą, mane leido mokytis į privačią mokyklą, mokytis šokti, lankyti jojimo pamokas. Kai mane ėmė kaltinti esant „lengvo gyvenimo moterimi“, mano tėvas parašė knygą man apginti – to visai nereikėjo daryti, nes aš visiškai noriai buvau tame, ką dariau, ir jo tekstas tik patraukė daugiau dėmesio į kaltinimus esant prostitute ir melage.

Taip, buvau prostitutė – jei tokia norima suprasti esant ką nors, kas gauna paslaugas ir brangenybes mainais į glamones ir malonumą. Taip, buvau melagė, bet tokia nepataisoma ir tokia pašėlusi, kad dažnai pamiršdavau, ką buvau sakiusi, ir turėdavau eikvoti daugybę protinės energijos, kad atitaisyčiau savo kluptelėjimus.

Negaliu kaltinti savo tėvų dėl nieko, tik dėl to, kad mane pagimdė ne tame mieste, Leuvardene, apie kurį dauguma mano amžininkų olandų net nebuvo girdėję, kur visiškai nieko nevyko, ir kur visos dienos buvo tokios pat, kaip ir kitos. Jau paauglystėje sužinojau, kad esu daili moteris, nes mano draugės buvo įpratusios mėgdžioti mane.

1889 metais, kai mano šeimos laimė pasikeitė – Adamas bankrutavo, o Antjė susirgo ir po dvejų metų mirė – jie nenorėjo, kad aš sužinočiau, kas vyko, ir išsiuntė į mokyklą kitame mieste, Leidene, tvirtai įsitikinę: turiu gauti geriausią išsilavinimą ir mokytis būti vaikų darželio auklėtoja, kol lauksiu pasirodant sutuoktinio, vyro, kuris pasirūpinsiąs manimi. Mano išvykimo dieną motina pasišaukė ir davė pakelį sėklų:

– Vežkis šitai, Margareta.

Margareta – Margareta Celė – buvo mano vardas, bet jo nemėgau. Buvo gausybė mergaičių, taip pavadintų dėl vienos garsios ir garbingos aktorės.

Paklausiau, kam tai.

– Tai saulėgrąžų sėklos. Beje, negana to, iš jų tau reikia kai ko išmokti; jos visada yra saulėgražos net tuomet, kai jų negali atskirti nuo kitų gėlių. Kad ir kaip norėtų, niekad negalės pavirsti rožėmis ar tulpėmis, mūsų šalies simboliu. Jei norėtų paneigti savo būtį, baigs tuo, kad gyvens kartų gyvenimą ir mirs.

Todėl išmok eiti paskui savo likimą su džiaugsmu, kad ir koks jis būtų. Kol auga, gėlės rodo savo grožį ir yra visų vertinamos; netrukus jos miršta ir palieka savo sėklas, kad Dievo darbą tęstų kitos.

Sėklas sudėjo į maišelį, kurį prieš kelias dienas mačiau ją labai rūpestingai audžiant, nepaisant jos ligos.

– Gėlės mus moko, kad nieko nėra pastovaus; nei grožis, nei tai, kad nuvysta, nes duos naujas sėklas. Atmink tai, jausdama džiaugsmą, skausmą ar liūdesį. Viskas praeina, sensta, miršta ir atgimsta.

Kiek audrų man reikėjo iškęsti, kol tai supratau? Tada jos žodžiai man nieko nereiškė, nekantravau išvykti iš troškaus miesto, kur vienodos dienos ir naktys. Šiandien, kai tai rašau, suprantu, kad mano motina kalbėjo ir apie save.

– Net aukščiausi medžiai augina mažytes sėklas kaip šios. Atmink tai ir nesistenk paskubinti laiko.

Pabučiavo mane atsisveikindama, ir tėvas mane nuvedė į traukinių stotį. Eidami beveik nekalbėjome.

Iš portugalų kalbos vertė Zigmantas Ardickas

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (2)

  1. Siuzana Siuzana rašo:

    Draugas Ardickas verčia su Google vertėju – bjaurus pažodinis vertimas. Liaukis, Ardickai, darkęs užsienio autorius.

  2. Rožė Rožė rašo:

    “…nuvedė į traukinių stotį” – jau to sakinio užtenka, kad suprastum, kokio lygio vertėjas prikišo nagus prie Coelho. Šlykštu.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...