2010 Kovo 15

Petras Cvirka

Klangių grynuolio tragedija

veidas.lt

Šiais metais Lietuva paminės vieną tragiškiausių istorijos datų: 1940-ųjų vasarą buvo palaidota valstybės nepriklausomybė. O viena prieštaringiausių to meto asmenybių – rašytojas Petras Cvirka.

Prieš 60 metų dienraštyje “XX amžius” buvo išspausdinta tokia karikatūra: trys rašytojai – Salomėja Nėris, Liudas Gira ir Petras Cvirka klūpo prie rimbą laikančio sovietinio veikėjo kojų. Iki sovietų ultimatumo Lietuvai buvo likusios suskaitytos savaitės. Toliaregiška buvo toji laikraščio karikatūra. Rugpjūčio 3-iąją visi trys joje pavaizduoti rašytojai dalyvavo SSRS Aukščiausiosios Tarybos sesijoje, kurioje lietuvių delegacija paprašė, kad Lietuva būtų priimta į SSRS.

Visų trijų karikatūroje pavaizduotų rašytojų gyvenimas nutrūko pirmaisiais pokario metais. S.Nėris, pakirsta sunkios ligos, mirė Maskvos ligoninėje 1945-aisiais, sulaukusi vos 41-erių. Kitais metais mirti į Lietuvą grįžo poetas L.Gira, raudonosios armijos Lietuviškojoje divizijoje spėjęs tapti karininku. O 1947 m. pavasarį neatlaikė P.Cvirkos širdis. Jam neseniai buvo sukakę 38-eri.

Motinos vaikas

Pernai kovą paminėtos P.Cvirkos šimtosios gimimo metinės. Tačiau ar kas nors galėtų įsivaizduoti šį rašytoją seną? O jeigu jis būtų spėjęs sulaukti garbaus amžiaus, kaip jo žmona, talentinga dailininkė Marija Račkauskaitė -Cvirkienė, mirusi palyginti neseniai, 2004-aisiais, kokiomis akimis rašytojas būtų pažvelgęs į savo gyvenimo ir Lietuvos istorijos sąsajas?

Kai Veliuonos mokykloje, mokytojui garsiai perskaičius būsimo rašytojo rašinį, mergaitės pravirko, brolis išpranašavo: “Žinai, Petrai, iš tavęs išeis rašytojas”. Į tuos žodžius vyriausias Cvirkų sūnus atsiliepė: “Tai bus juoko: Marikės vaikas – rašytojas”.

Jo mama Marijona Aleksaitė-Cvirkienė rašyti nemokėjo, tik skaityti, bet visi tvirtino, kad tai iš jos Petras paveldėjo charakterį tarsi gyvsidabrį. Ne veltui vienas kaimynas ją vadino Greitmare. Ištekėjo ji už Kazimiero Cvirkos – raštingo žmogaus, drožėjo. Tėvui atrodė, kad leisti vyriausią sūnų mokytis neišgalės, bet greitai suprato: jis auga ne tik linksmas, bet ir gabus. Žmonai, rengiančiai sūnų mokyklon, nurodinėjo: “Žiūrėk, kad vaikui iš žiponėlio visada balti marškiniai matytųsi”.

Trejus metus šeima gyveno gatviniame Klangių kaime prie Nemuno. Tačiau norėjosi savo vienkiemio. Jam šeimos galva išrinko aukščiausią apylinkės vietą, bet pasidžiaugti gyvenimu joje nespėjo. Mirdamas paprašė žmonos iš paskutiniųjų leisti Petrą mokytis. Ji įvykdė vyro valią, nors tai buvo tikras motinos žygdarbis. Likusi našle su penkiais mažais vaikais, ji išleido Petrą į Vilkijos progimnaziją.

P.Cvirkos tėviškės klėtelė

Į rašytojo kelią

Į Vilkiją iš Anykščių atkeltas mokytojas Vincas Petronis iš karto pastebėjo menininko talentais apdovanotą moksleivį, kuris ir kupletus rašė, ir karikatūras piešė. Kai paaiškėjo, kad leisti Petrą gimnazijon motina neįstengs, mokytojas patarė jam stoti į Kauno meno mokyklą ir pasirūpino, kad jo mokinys būtų priimtas į labdaros draugijos “Žiburėlis” bendrabutį. Čia P.Cvirka susipažino su Jonu Šimkumi, o šis jį supažindino su Antanu Venclova. Kaune gyvenimas buvo toks pat alkanas kaip ir Vilkijoje, bet dar linksmesnis. P.Cvirka – parodijų meistras, draugijos siela, pasakojanti nesibaigiančias istorijas iš Klangių dėduko Simo, praminto dėduku “tfu”, repertuaro. Jeigu kas išdrįsdavo iš jo paties pasišaipyti, žaibiškai gaudavo grąžos taikliu žodžiu.

Gan gretai bendrabučio draugai surinko pinigų išleisti vienintelei P.Cvirkos poezijos knygai “Pirmosios mišios”, visas bendrabutis šventė jos pasirodymą. Cenzūra ją irgi pastebėjo ir dėl viršelio, įžeidžiančio tikinčiųjų jausmus, pareikalavo sunaikinti tiražą. Daugiau poezijos knygų P.Cvirka nebeleido. 1930 m. baigdamas meno mokyklą jis jau buvo apsisprendęs tapti rašytoju. Tais metais išleido pirmąjį novelių rinkinį “Saulėlydis Nykos valsčiuje”.

Kartu su A.Venclova P.Cvirka kūrė naują žurnalą “Trečias frontas”. Jame buvo išspausdintas apsakymas “Frank Kruk”, vėliau išaugęs į romaną. Bet cenzūra vėl įsisuko ir žurnalą uždarė. Uždarė ir sporto klubą “Viltis”, kuriame rinkdavosi ir trečiafrontininkai, ir jauni darbininkai, – Antano Smetonos valdžia daug nuveikė, augindama sau opoziciją.

“Trečiafrontininkai” kartu su spaustuvininkais džiaugiasi išleidę naują žurnalo numerį.  Dešinėje, su skrybėle – P.Cvirka

Tačiau P.Cvirką mėgino prisijaukinti. Katalikiška “Žiburėlio” draugija jam davė stipendiją nuvykti į Paryžių. Iš ten jis namiškiams parašė: “Nieko negalima įsivaizduoti apie Paryžių sėdint Klangiuose. Milijonai žmonių, milijonai automobilių, milijonai įvairumų, nuo kurių svaigsta galva”. Bet Lietuvos išsiilgo greitai.

Grįžusiam į Kauną jam nebuvo kur dėtis. Apsigyveno pas Stasį Ušinską, su kuriuo kartu važiavo į Paryžių. O netrukus bičiulis guodėsi, kad jo namuose renkasi visi Petro draugai. Kai A.Venclova išvažiavo mokytojauti į Klaipėdą, į jo kambarėlį pusrūsyje persikraustė P.Cvirka. Tai buvo jo pirma atskira pastogė, ir jaunas rašytojas paniro į darbą. Tai buvo labai kūrybingas laikas: parašyti romanai “Frank Kruk” ir “Žemė maitintoja”, kūriniai vaikams – “Cukriniai avinėliai”, “Rainiukai” bei kiti. Rašytojas Julius Būtėnas, baiminęsis, kad gavo pernelyg linksmą kaimyną, stebėjosi jo darbštumu. Tačiau A.Venclova teigė, kad jo bičiulis darbavosi priešokiais. P.Cvirka galėdavo daug laiko praleisti keliaudamas, žvejodamas, sėdėdamas “Konrado” ar “Aldonos” kavinėje.

1935 m. vasarą P.Cvirka vedė dailininkę Mariją Račkauskaitę ir “Žemės maitintojos” tęsinį jau rašė jos tėvo, filologijos profesoriaus, namuose Fredoje. Su “Franku Kruku” jau buvo atėjęs pripažinimas. Iki 1940 m. dar buvo parašyti “Meisteris ir sūnūs”, “Kasdienės istorijos”.

Maskvos ideologijos grobis

1936 m. pavasarį P.Cvirka kartu su A.Venclova ir kitais rašytojais aplankė Leningradą bei Maskvą. Iš kelionės jis parsivežė geriausius įspūdžius, o grįžęs SSRS pasiuntinybėje gavo knygos “Kaip grūdinosi plienas” egzempliorių. Ši pasiuntinybė uoliai dirbo ideologinį darbą. Nesnaudė ir lietuviškoji pusė: 1937 m. “Sakalo” leidykla P.Cvirkai davė premiją už “Žemę maitintoją” ir rašytojas vėl susiruošė keliauti į Paryžių, šį kartą su žmona. “Lietuvos žinios” jam pažadėjo honorarą už kelionių įspūdžius. Bet po pirmųjų reportažų iš hitlerinės Vokietijos redakcija atsisakė juos spaudinti.

Nuvykusi į Paryžių Cvirkų pora jame rado daug savų lietuvių. Tarp jų buvo ir Juozas Miltinis, ir Salomėja Neris su Bernardu Buču. Reportažus P.Cvirka vis tiek rašė, nes gyveno pusbadžiu ir tikėjosi honoraro. Jiems bekeliaujant Rusijoje buvo išleistas į rusų kalbą išverstas jo romanas “Žemė maitintoja”.

Kitais metais P.Cvirka su žmona keliavo jau po Krymo kurortus, mezgė pažintis su rusų rašytojais. Taip toliau buvo jaukinamas rašytojas iš Lietuvos. Kitais metais – vėl kelionė į Maskvą, į sąjunginę žemės ūkio parodą. Kai SSRS grąžino Lietuvai Vilnių, “Izvestijose” buvo išspaudinta P.Cvirkos padėka Lietuvos rašytojų vardu.

Daugybei lietuvių 1940 m. birželio įvykiai buvo tragedija, bet P.Cvirka buvo tarp tų, kuriems tai buvo A.Smetonos režimo galas ir permainų pradžia. Jis rašė straipsnius iškalbingais pavadinimais: “Liaudies valia per liaudies seimą”, “Ko mes galime pasimokyti iš TSRS”. Jis – už liaudies teises ir prieš “poniškumo bacilas”, prieš “pataikūniškas, nužemintas fizionomijas”. Jam atrodė, kad viskas turi pasikeisti: “Į atsakingas vietas turi būti priimami tik iš tikrųjų sąžiningi, dori, blaivūs, gabūs, pažangūs žmonės, kurie savo gyvenimo ir veiklos būvyje įrodė liaudies interesų supratimą”.

Petras Bražėnas monografijoje “Petras Cvirka” pabrėžė: “Skaitai tokius įspėjimus, prisiminimus, skatinimus, ir tekstuose, kuriuos buvai nusiteikęs priimti kaip pažintinę istorinę vertę turinčius dokumentus, randi dar labai aktualų ir šiuolaikišką turinį”.

Apie S.Nėries dalyvavimą Lietuvai lemtingoje SSRS Aukščiausiosios Tarybos sesijoje buvo kalbama kaip apie paklydimą, o P.Cvirkai šios išlygos niekas netaikė. Tą patį rugpjūtį jis tapo Lietuvos tarybinių rašytojų sąjungos pirmininku. Jo svainis A.Venclova – švietimo ministru, o L.Gira – pavaduotoju.

Karas užgriuvo P.Cvirką po draugystės su baltarusių rašytojais vakaro. Griaudint bombų sprogimams prasidėjo rašytojų evakuacija. Priešingai nei S.Nėris, Cvirkos nerizikavo su savimi vežtis mažo sūnaus. Kaip ir kiti, jie išgyveno ilgą blaškymosi po svetimą kraštą dramą: Kirovo sritis, Saratovas, Alma Ata. Rašytojas atsisakė vienas, be žmonos, vykti į Maskvą. Abu sirgo, abu badavo. Laiškuose A.Venclovai skundėsi “paršyvu” gyvenimu ir tuo, kad neseniai vadintas geriausiu lietuvių rašytoju liko visų užmirštas. Jis prašėsi į formuojamą lietuvišką dalinį, bet karinė komisija nustatė, kad nesveika širdis.

Tai nusilpusiai širdžiai dar teko pakelti kelionę į Maskvą ir išsiilgtą grįžimą į Lietuvą 1944-aisiais. Kitais metais jis buvo išrinktas Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininku. Ant jo užgriuvo nesibaigiantys posėdžiai ir sunkūs administraciniai rūpesčiai dėl benzino ir durpių, dėl Balio Sruogos, grįžusio iš konclagerio, dėl pomirtinės premijos S.Nėriai.

Pirmininkas glaudėsi Rašytojų sąjungos kambarėlyje, o šeima gyveno Kaune. Per Gegužės 1-osios vakarą jis pasiskundė draugams sveikata. Kai vakaras baigėsi, jau po vidurnakčio išėjo į polikliniką Rožių alėjoje. Mirė tą pačią naktį poliklinikos palatoje. Visai netoli Rožių alėjos, užsimetęs paltą, 1952 m. jis  sustojo savo vardo aikštėje, įkūnytas Juozo Mikėno sukurtame paminkle.

J.Mikėno sukurtas paminklas P.Cvirkai neseniai buvo sukėlęs diskusiją, ar verta jį išsaugoti vienoje centrinių sostinės aikščių

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...