2012 Sausio 31

Raimundas Milašiūnas

Kitokia Buratino istorija

veidas.lt

Kvailių šalyje apsilankęs Buratinas išmoko mąstyti. Bet ar mąstyti ir suprasti kada nors išmoks Lietuvos valdžia ir gyventojai – tikrai neaišku.

Kitą kartą vaikų nesusilaukęs žmogelis susimeistravo sūnų – medinuką Buratiną. Ne kažin koks tas vaikis išėjo, mat medinis, bet kažkaip gyvybę įpūsti jam pavyko, nors smegenis įtaisyti galimybių taip ir neatsirado. Žodžiu, proteliu Buratinas pasigirti negalėjo. Tad nusprendė tėvas išleisti sūnų į gyvenimą, mat psichologinių teorijų prisiskaitęs buvo ir nujautė, kad patirtis pasaulyje daugiausiai proto vaikiui ir įkrės. O kad nuogo baso nepaleistų ir bent kažkokias pradines galimybes sukurtų, įdėjo sūnui tėvas kelionėn penkias auksines monetas.
Nuojauta jo neapgavo, nes vos namus palikęs Buratinas užklydo į gūdžią girią, kurioje verslą vystė du sukti veikėjai – Lapė ir Katinas. Kaip žinome, verslininkai šiais laikais puikiai bendrauti moka, nes ne vienas koučingo mokslus išėjęs. Tad nesunkiai iš kvailoko bernioko Lapė ir Katinas išgavo paslaptį, kad jis pasaulio pažinti keliauja, o gal dar ir verslą kur prasuks, nes pradinį kapitalą su savimi nešasi. Užuodę lengvą uždarbį gudrieji verslininkai pasiūlė Buratinui į jų verslą pinigus investuoti mainais už neįkainojamą patirtį, kurią tik vienoje šalyje įgyti galima. Ir nurodė jie Buratinui, kad esą kažkur už gūdžios girios yra tokia Kvailių šalis, o joje Stebuklų laukas, kuriame gali tiek stebuklų pamatyti, kad gyvenimo patirtis savaime per mėnesį ateis.
Na, Buratinas Lape ir Katinu patikėjo, tad pinigus jiems paliko ir iškeliavo Kvailių šalies, kurioje dar ir Stebuklų laukas slypi, ieškoti. Ėjo jis, ėjo, kol vieną dieną priėjo šalį, kurią andai Marijos žeme ar krepšinio kraštu vietiniai vadino. Pamanė Buratinas, kad, matyt, ne ten nuėjo, bet nuovargis jau kojas gėlė, tad nusprendė kiek pailsėti.
Apsistojo jis viešbutyje, prigulė ant lovos ir įsijungė televizorių. O tuo metu transliavo labai įdomią laidą, ir dar tokiu labai švelniu vardu pavadintą – „M.A.M.A. apdovanojimai“. Nesuprato Buratinas, kad ne apie tą mamą kalba eina, bet kai vienas dalyvių sušuko nenorįs, jog „mūsų vaikai ant Tauro kalno sprogdintųsi“, visai susigraudino ir mamos glėbyje pasijuto… Įsijungė kompiuterį Buratinas, apie tą iškilųjį žmogų pasiskaitė ir net širdis apsalo: juk jis vaikučius myli ir jiems taip reikalingą medicinos aparatūrą dovanoja! Ir suprato, tiesiog gėrio televiziją bežiūrįs. Bet koks siaubas Buratiną apėmė, kai išgirdo, kad gerasis vaikų mylėtojas pačiais šlykščiausiais keiksmažodžiais pratrūko. O po salę vaikučiai bėgioja… „Tai gal čia tas Stebuklų laukas?“ – pamanė Buratinas, nes tikrovėje juk negali taip būti, kad tas pats žmogus ir mylėtų vaikus, ir juos šlykštynių mokytų. Bet išgirdęs, kaip tų salėje bėginėjančių vaikučių tėveliai garsiai kvatoti ėmė, suprato, kad, matyt, net ir Kvailių šalyje atsidūrė…
Nustebęs Buratinas perjungė televizijos kanalą ir pataikė, kai kažkoks dėdė su barzdele, lengvai pasikikendamas, tos šalies žmones mokė, kad vaikus vis dėlto mylėti reikia. O pasakojo jis baisią istoriją: apie vargšę mergaitę, kurią kažkokie pedofilai nuskriaudė, o teta išgelbėjo. Bet ir jai nebuvo lengva, nes pasirodė, kad mergaitės mama su niekdariais susidėjusi buvo, todėl dabar vėl nori ją pagrobti ir pedofilams atiduoti… Ir dar negana – kažkodėl to krašto teismas nusprendė, kad mergaitė su mama gyventi turi. Na, tiek Buratinas suprato: jei teismas nusprendė, reikia jo klausyti. Bet, pasirodo, – ne, nes tas dėdė su barzdele kaip tik ir tvirtino, kad teismų klausyti nereikia. „Gal čia Stebuklų laukas, kad tokios keistenybės nutinka?“ – vėl susimąstė Buratinas.
Ir atsitik tu man, kad po dėdės dvi tetos prabilo – viena tokia rūsti, griežta, o kita švelni tokia. Ir paaiškėjo, kad abi jos dabar tam kraštui vadovauja. Klausosi Buratinas ir vėl savo ausimis netiki: rūsčioji teta reikalauja mergaitės mamai neatiduoti ir tetai teismo neklausyti, o geroji pasirodė tikrai gera… Ji gražiai pasakė, kad teismų klausyti reikia ir mergaitės teta, pasirodo, tą daranti. Bet nesuprato Buratinas, kodėl ji pridūrė, kad mergaitės teta teismų nurodymus „švelniai vykdo“… O kad mergaitę apskritai iš mamos atėmus laikyti reikia, ir dar tuo daugelis džiaugiasi, jam visiškai keista buvo.
Perjungė Buratinas televizijos kanalą ir savom akim bei ausim nepatikėjo: ogi ten kitas ponas, žurnalistu save vadinantis, visai priešingus dalykus dėstė – kokia ta mergaitės teta bloga, o „pedofilai“, matyt, tikrai vaikus myli… Susipainiojo Buratinas ir vėl dingtelėjo galvoje mintis, kad labai viskas į Kvailių šalį panašu.
„Tiek to, nesuksiu sau galvos, gal ką apie gamtą pažiūrėsiu“, – pamąstė Buratinas. Ir pamatė nuostabius vaizdus iš to krašto lopinėlio, prie jūros esančio ir kažkokia nerija vadinamo. O ten jūra, marios ir gražūs nameliai prie jų. Ponas ekrane sakė, kad jie boteliais vadinasi ir pastatė juos kažkoks dėdė, kurį visi to krašto žmonės labai myli, nes jis mat labai gerai krepšinį žaidė. Pasirodo, tas didis ir šlove, ir ūgiu dėdė visus apgavo ir neleistinoje vietoje neleistinus namelius pastatė. O vieta juk viso pasaulio gamtosaugininkų prižiūrima besanti. Tai tie gamtosaugininkai ir pasišovė nugriauti namelius, kad gamtos neniokotų.
„Na va, vėl Stebuklų laukas – stato, o po to griauna…“ – pamanė Buratinas. Bet stebuklas, pasirodo, ne čia buvo. Ogi nutiko taip, kad jau kitoje laidoje Buratinas išgirdo, kaip ties patys gamtosaugininkai džiūgauja, mat to krašto geroji valdžia pagailėjo didžiojo dėdės ir paliko jam namelius gyventi. Ir dar kaip teta iš gamtosaugos gražiai pasakė: „Na va, dabar valstybėje bus tvarka, viskas įstatymiškai reglamentuota…“ O ką tik pati sakė, kad įstatymai atvirkščiai reikalauja… Pakraipė galvą Buratinas, niekaip tokių priešybių nesuprasdamas.
Ir suprato jis, kad ne tik Stebuklų lauką atrado, bet tikrai Kvailių šalyje atsidūrė. Ir kaip galima tą kraštą kitaip pavadinti, jei valdžia ir žmonės vieni kitus kvailiais laiko? Jei vakar sakęs viena, rytoj viską atbulai apsuki? Jei vienas žurnalistas viešai skelbia vieną tiesą, o kitas viską atvirkščiai nupasakoja?
Daug sužinojo Buratinas, didelę patirtį įgijo. Sužinojo, kad tame krašte žmonės gedi žuvusių kovotojų dėl laisvės, o tą pačią dieną jame koncertuoja didis muzikantas, kuris tuos kovotojus žudžiusius užsienio veikėjus garbina. Sužinojo ir tai, kad Konstitucinis Teismas, vieną dieną nusprendęs, kad švietimo reforma prieštarauja pagrindiniam tos šalies įstatymui, staiga krašto vadovams pasirodė pats antikonstitucinis. O kurgi tie krašto vadovai anksčiau buvo, kai „antikonstitucinis“ teismas veikti pradėjo?
Liūdna patirtis Buratiną aplankė, bet gal ne veltui savo auksines monetas išleido, nes mąstyti ir suprasti išmoko. Bet ar mąstyti ir suprasti kada nors išmoks jo aplankyto krašto žmonės, Buratinas taip ir nesužinojo…

Žvelgiant iš šalies mūsų valstybė labai jau primena Buratino aplankytą Kvailių šalį.

Daugiau šia tema:
Kiti straipsniai, kuriuos parašė Raimundas Milašiūnas:
Skelbimas

Komentarai (3)

  1. Juozas Juozas rašo:

    Supratau Buratinas protinqas.

  2. Mantas Mantas rašo:

    Skaitydamas šią alegoriją pasijutau tarsi žvelgčiau į save iš šalies :) Geras straipsnis.

  3. suomis suomis rašo:

    O įgavęs patirties, Buratinas visus savo apmąstymus į straipsnį sudėjo, kad ir kitos lėlės pasidžiaugtų buratiniškais pastebėjimais.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...