2015 Kovo 11

Kitas taikinys – „Latgalos liaudies respublika“

veidas.lt

Grėsmė. Socialiniuose tinkluose išplitusios „Latgalos liaudies respublikos“ idėjos sukėlė nuogąstavimų, kad gausiai rusų gyvenamas Rytų Latvijos regionas yra pažeidžiamiausias Baltijos šalyse.

Rygos centre stovinčio tarpukariu pastatyto Latvijos laisvės paminklo viršuje spindi trys žvaigždės, žyminčios trijų istorinių šalies regionų – Vidžemės, Kuršo ir Latgalos suvienijimą po viena Latvijos vėliava. Iš tiesų tarpukario Latvijai pavyko suvienyti tris kultūriškai, istoriškai ir ekonomiškai skirtingus regionus į bendrą klestinčią valstybę, tačiau skirtumai iki šiol niekur neišnyko. Nuo Latvijos valstybės gimimo praėjus beveik šimtui metų, rytinę Latgalą, kur gyvena gausi rusų bendruomenė, nuo kitų regionų tebeskiria tarsi nematoma siena: čia didesnis nedarbas, daugiau skurdo, žemesnis pragyvenimo lygis. Baiminamasi, kad dėl karo Ukrainoje pasikeitus geopolitinei situacijai Latgala gali tapti kitu Rusijos taikiniu.

Antrame pagal dydį šalies mieste Daugpilyje, kuriame gyvena per 100 tūkst. žmonių, latviai sudaro vos 20 proc, o Latvijos pilietybę turi trys ketvirtadaliai gyventojų. Pavadinimai ir viešieji užrašai mieste vien latviški, tačiau gatvėse skamba rusų kalba. O carinės ir sovietinės architektūros kvartaluose laikas tarytum slenka lėčiau nei kitur: dvidešimt penkeri nepriklausomybės ir dešimt narystės Europos Sąjungoje metų į rytinį Bendrijos pakraštį atnešė nedaug pokyčių.

„Kiek buvo gamyklų, visos sugriautos, Yra geležinkelio vagonų gamykla, bet dabar, kai Rusija susipyko su Ukraina, irgi liko labai mažai užsakymų ir daugelis darbuotojų buvo atleisti. Pas mus daugiausia krautuvės, vaistinės, smulkios įmonės – žmonės dirba, po truputį kažkaip sukasi, bet mūsų Latgaloje yra didžiausias procentas bedarbių ir žemiausias pragyvenimo lygis visoje Latvijoje. Mes pensiją gauname ir su ja išgyvename, bet jaunimui labai sunku. Dabar ir daug maisto prekių negalime išvežti dėl sankcijų. Tačiau žmonės kažkaip praminta. Palyginti su 2008 m., kai buvo krizė, viskas jau yra geriau“, – pasakoja Daugpilio lietuvių kultūros draugijos „Rasa“ pirmininkė Romalda Žuka.

Kaip ir daugelis lietuvių, kurių mieste – per 1 proc., Daugpilyje ji atsidūrė grįžusi iš tremties, sovietams neleidus apsigyventi Lietuvoje. Iki Antrojo pasaulinio karo mieste gyveno didžiulė žydų bendruomenė, o įžengus sovietams mieste tebuvo keliolika tūkstančių gyventojų (XX a. pradžioje – daugiau nei 100 tūkst.) Todėl į miestą ir regioną persikėlė daug atvykėlių iš Vakarų Rusijos.

„Latgaloje gyvena labai daug rusų, baltarusių, ukrainiečių, totorių… Vien Daugpilyje yra vienuolika draugijų, o bendra kalba yra rusų. Jeigu einame kur tarp latvių, kalbame latviškai, tačiau šiaip visur susikalbame rusiškai. Kultūrinėje veikloje su visais sugyvename gerai, einame į bendras šventes, visaip bendradarbiaujame“, – tvirtina Daugpilio lietuvė.

Įvairiatautis kultūrinis Latgalos gyvenimas – turtingas ir įdomus, o daugiau nerimo ženklų pastebima politinėje plotmėje. Pavyzdžiui, per 2012 m. referendumą net 85 proc. Daugpilio gyventojų pasisakė už antros – rusų valstybinės kalbos įvedimą šalyje. Visoje Latvijoje tokių piliečių buvo ketvirtadalis, o Latgaloje – 56 proc. Iš 115 tūkst. pernai Saeimos rinkimuose dalyvavusių Latgalos gyventojų daugiau nei pusė – per 60 tūkst. balsavo už prorusišką partiją „Santarvės centras“. Panašios sėkmės ji sulaukė tik Rygoje, kur rusakalbių gyventojų dalis yra dar didesnė, be to, sostinei jau daugelį metų vadovauja populiarus meras ir šios partijos lyderis Nilas Ušakovas.

Pernai rudenį Latgalos gyventojai žiniasklaidai pranešė, kad Rusijos ambasada Rygoje prisideda prie gyventojų verbavimo vykti į Ukrainą ir kovoti Rusijos pusėje. Policija iš viso tyrė trijų palaikyti separatistų išvykusių vyrų atvejus. O lapkričio 11-ąją, kai šalyje minima Lačplėsio diena – Rygos išvadavimas nuo bermontininkų, rytinio Latgalos Kraslavos miesto meras Gunaras Upeniekas pranešė, kad prorusiški agitatoriai vaikšto pas gyventojus į namus ir ragina atsiskirti nuo Latvijos bei jungtis prie Rusijos. Mero teigimu, jie aplankė ir viešąsias įstaigas bei mokyklas. Šiais faktais susidomėjo Latvijos saugumas.

Daugelis Daugpilio ir visos Latgalos gyventojų gyvena rusiškoje informacinėje erdvėje, kuri dažnai tuos pačius įvykius – karą Ukrainoje, politines aktualijas, istorines temas – nušviečia kardinaliai priešingai. Dėl to regiono segregacija ne tik nemažėja, bet ir didėja.

2014 m. balandį Latvijos nacionalinė skaitmeninės ir masinės žiniasklaidos taryba dėl karo propagandos trims mėnesiams sustabdė kanalo „Rossija RTR“ transliaciją. Tai sukėlė nepasitenkinimą rytinėse šalies vietovėse. Tarp aktyviausiai besipriešinusiųjų buvo viena iš Latvijos rusų sąjungos vadovų Tatjana Ždanok, apkaltinusi Latviją žodžio laisvės ribojimu Europos Parlamente. Ši politinė partija ir jos vadovė, be kita ko, pripažįsta ir Rusijos įvykdytą Krymo aneksiją. T.Ždanok net vyko stebėti „referendumo“ dėl Krymo prisijungimo prie Rusijos.

Rusijos pusė nuolat eskaluoja ir Latvijos rusakalbių bei latgalių kalbos (dialekto) ir švietimo teisių pažeidimus. Kitaip nei Lietuva, kaimyninė valstybė jau 2004-aisiais įgyvendino švietimo reformą, pagal kurią Latvijos tautinių bendrijų mokyklose iki 60 proc. dalykų dėstoma latvių kalba. Tuomet neapsieita be protestų su šūkiais „Rusų mokyklos – mūsų Stalingradas“, buvo planuojamas naujų mokslo metų boikotas. Vis dėlto pertvarkos sėkmingai įvykdytos ir šiuo metu niekas dėl jų neprotestuoja. Nuo 2018-ųjų tautinių bendrijų kalbomis jų mokyklose ketinama dėstyti tik tos tautos valstybės istoriją bei geografiją ir palikti mažumos kalbą kaip atskirą dalyką.

Tyrimai rodo, kad, nepaisant latvių kalbos mokyklose, rusiškų ir latviškų mokymo įstaigų mokinių pažiūros itin išsiskiria. Glazgo universiteto lektoriaus Ammono Cheskino 2012-aisiais atliktas tyrimas rodo, kad rusakalbių ir latvių mokyklų mokiniai iki šiol itin skirtingai vertina praeitį. Į klausimą „1944–1945 m. sovietinė armija Latvijoje…“ 62 proc. latvių atsakė, kad Latviją ji okupavo, dar 20 proc. – kad išlaisvino ir okupavo. O rusiškose mokyklose 65 proc. mokinių atsakė, kad sovietinė armija Latviją išlaisvino, ir vos 5 proc. – kad okupavo. Dar ketvirtis teigė, kad ir išlaisvino, ir okupavo.

Po nepriklausomybės atkūrimo Latvijoje buvo grąžinta 1922 m. Konstitucija, kurioje oficiali valstybės kalba nėra nurodyta. Ši spraga buvo ištaisyta pataisomis 1998-aisiais. Pirmasis Latvijos valstybinės kalbos įstatymas mėgino nustatyti oficialios kalbos vartojimą privačiame sektoriuje – įmonėse ar organizacijose, kurių veikla vienaip ar kitaip susijusi su visuomenės gyvenimu. Vis dėlto po aršios tautinių mažumų bei tarptautinių organizacijų kritikos (iki pat 2001-ųjų Latvijoje veikė ESBO misija) šių griežtų nuostatų atsisakyta. Šiuo metu valstybinės kalbos vartojimas kultūriniuose renginiuose ar verslo sektoriuje nereglamentuojamas, o norint dirbti biudžetinėse įstaigose būtina išlaikyti vieną iš trijų kalbos mokėjimo kategorijų, atsižvelgiant į darbo pobūdį.

Kalbos priežiūra besirūpinantis Valstybinės kalbos centras už kalbos pažeidimus taiko administracines nuobaudas ir skiria baudas. Centras turi teisę tikrinti įvairių pareigūnų, institucijų, įmonių darbuotojų kalbos lygį, interneto tinklalapių skelbiamą informaciją. Pavyzdžiui, pernai už pažeidimus iš viso buvo nubausti 769 asmenys. Daugiausiai nuobaudų – 423 paskirta už netinkamą latvių kalbos vartojimą profesinėje veikloje. Labiausiai tai palietė paslaugų ir prekybos sritį. Dar 231 atveju nuobaudos skirtos už prekių ženklinimą ir aprašymus nevalstybine kalba, daugiau nei 50 – dėl iškabų ir reklamų nevalstybine kalba. Tokia politika labai dažnai sulaukia neigiamos Rusijos žiniasklaidos ir iš politikų reakcijos.

„Latvija faktiškai yra dvikalbė – rusakalbiai visur gali išsiversti tik su rusų kalba, tad jokio kalbinio nutautinimo ten nėra. Net televizijos laidos, išskyrus valstybinę televiziją, subtitruojamos rusų ir latvių kalbomis, atsižvelgiant į pačių laidų ar filmų kalbą“, – esamą situaciją vertina kalbininkas, Vytauto Didžiojo universiteto Letonikos centro vadovas Alvydas Butkus.

Pasak jo, rusų kalba visoje Latgaloje nėra absoliučiai dominuojanti, be to, ir patys Latgalos rusai nėra vienodi. Kalbininkas pasakoja, kad 2012 m. ekspedicijoje prie Rėzeknės teko girdėti vietinius rusus sentikius sakant „my latgalcy“ – mes latgaliai. O Istoriškai latgaliai ir nelaiko savęs latviais. Sibire gyvenantys tremtiniai ir kolonistai iš carinės Vitebsko gubernijos (Rusijos imperijos laikais Latgala priklausė šiai gubernijai) bei jų palikuonys pasuose rašosi latgaliais. Jų atskirumas nuo latvių ir atvirkščiai pabrėžiamas net etnoniminėmis pravardėmis – latviai latgalius pravardžiuoja „čangaliais“ (nuo žodžio „pelai“), latgaliai latvius – „čiūliais“ (lenkų kalba – „kvailiais“).

Tačiau, A.Butkaus teigimu, Rusijos galimybės manipuliuoti latgalių kalbos ir kultūros teisėmis, kalbos apie autonomiją yra ribotos, nes skirtumai tarp regionų mažėja. Todėl daug dažniau pasitelkiama rusakalbių teisių pažeidinėjimo korta. Be to, manipuliuojama ir istoriniais motyvais: rusakalbiams latgaliams kalama į galvas, kad Latgala atskirta nuo Rusijos Vitebsko gubernijos ir prijungta prie Latvijos 1920 m. Lenino gera valia (iš tikrųjų bolševikai buvo iš Latgalos išstumti). Vadinasi, ji galinti grįžti į Rusijos sudėtį, į kurią ir įėjusi 1772–1920 m. Juk Latgalos dalijimo precedentas jau yra buvęs: 1944 m. vasarą, kai frontas persirito per Latgalą ir bolševikai joje „atkūrė“ sovietų valdžią, šiaurės rytuose esantis Abrenės regionas buvo prijungtas prie Rusijos ir pervadintas į Pytalovą.

„Kai tai naudinga, Rusija nevengia latviams rodyti pirštu į Lietuvą. Pavyzdžiui, Lietuvoje ir Latvijoje priėmus skirtingus pilietybės įstatymus, Kremlius Lietuvą iškeldavo Latvijai kaip pavyzdį, koks turėtų būti tas įstatymas ir Latvijoje“, – pasakoja A.Butkus.

Jis pabrėžia, kad Latvijoje su nerimu žiūrima ir į Lietuvos ketinimus įteisinti kitakalbių asmenvardžių bei gatvių pavadinimų rašybą, nes Rusija gaus papildomą argumentą, kaip reikia tenkinti Latvijos rusų norus ne tik Latgaloje, bet ir Rygoje, kur ne latviai sudaro daugiau nei pusę gyventojų.

Daugpilyje po nepriklausomybės atkūrimo įsteigtas Latgalos tyrimų institutas, prisidėjęs prie latgalių kalbos standartizacijos. 2007-aisiais priimtos naujos latgalių kalbos rašybos taisyklės. Šiuo metu latgalių kalbos gali būti mokamasi nuo penktos klasės kaip pasirenkamojo dalyko. Tai siūlo septynios šalies mokyklos.

Situacija tikrai skiriasi nuo tarpukario laikų, kai iki prezidento Karlio Ulmanio perversmo latgalių kalbai buvo suteiktas regioninės kalbos statusas, jos buvo mokoma nuo pirmos klasės ir leidžiami vadovėliai. Tačiau daugiausiai protesto balsų dėl šiandieninės padėties ateina būtent iš Rusijos, kuri naudoja įprastai veiksmingą „skaldyk ir valdyk“ taktiką. Bene aktyviausias Latgalos autonomijos šauklys yra referendumo dėl antros valstybinės rusų kalbos iniciatorius, radikalios partijos „Už gimtąją kalbą!“ lyderis Vladimiras Lindermanas.

Kai sausio pabaigoje socialiniuose tinkluose išplito idėja apie „Latgalos liaudies respubliką“, Latvijos saugumo struktūros akcijos pėdsakų iškart ėmė ieškoti Rusijoje, pabrėždamos, kad šalies teritorinio vientisumo griovimas visų pirma yra Rusijos geopolitinis tikslas.

 

Latgalos istorija

1264 m. beveik visą Latgalą užvaldė Livonijos ordinas.

1561 m. Latgala drauge su Vidžeme ir Pietų Estija tapo LDK pavaldžios Uždauguvio kunigaikštystės dalimi.

Po 1600–1629 m. karo su Švedija Latgala tapo atkirsta nuo kitų Latvijos žemių ir liko pavaldi Abiejų Tautų Respublikai, todėl išliko katalikiška, čia plito lenkiška kultūra.

Po Pirmojo ATR padalijimo 1772 m. prijungta prie Rusijos tapo Vitebsko gubernijos dalimi.

Latgala dalyvavo 1831 ir 1863 m. sukilimuose, 1865–1904 m. čia taip pat galiojo spaudos draudimas.

Po nepriklausomybės kovų 1920 m. Latgala tapo Latvijos dalimi.

Po Antrojo pasaulinio karo tiesiogiai prie Rusijos buvo prijungta Abrenės apskritis.

 

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...