2010 Birželio 24

Edita Karpavičienė

Kiek dar turime gyvybių?

veidas.lt

Nors kartą gyvenime kompiuterinius žaidimus žaidusiems viskas suprantama: suklydai kartą – nieko baisaus, visada turi kelias gyvybes arba blogiausiu atveju išjungi žaidimą ir pradedi iš naujo. Gyvenime šiek tiek kitaip. Žinoma, yra valstybių, kuriose pradėti viską iš naujo taip pat galima, – toks žmogaus pasirinkimas yra savaime suprantama jo laisvės išraiška.

Vis dėlto nėra tokios valstybės, kurioje būtų galima gauti, nusipirkti ar dar kaip nors įgyti antrą ar daugiau gyvybių. Tai virtualios, o ne tikros realybės atributai. Tuo tarpu pas mus nemažai dalykų vyksta ne pagal realios, bet pagal virtualios aplinkos dėsnius. Todėl ir kyla klausimas – kiek toje virtualiojoje partijoje mes, mūsų valstybė, dar turi gyvybių?

Tiesiogiai su gyvybėmis susijusi tema – žmonių emigracija. Susidaro įspūdis, kad mums ši žinia tapo įprastu ir rutininiu žinių srauto faktu. Tokiu įprastu, kad kartą per dieną neišgirdę apie tai, jog dar vienu kitu tūkstančiu sumažėjo mūsų žmonių, imtume nerimauti – ne visos žinios, dar kažko trūksta. Ši žinia tiek atšipino mūsų klausą, kad net nebesuvokiame viso emigracijos masto. Ji darosi panaši į pranešimus apie Izraelio ir Palestinos konfliktą: tiesiog žinia, be kurios neįsivaizduojamas žinių paketas, tačiau kas ir kaip – ar besugaudysi?

Aišku, tokį surambėjimą sau gali leisti tik tokia tauta, kuri yra garantuota, kad turi ne vieną, bet kelias ar net keliolika gyvybių. Ir dar turi labai daug laiko visokiems eksperimentams su savo likimais, pasižadėjimais ir pasvarstymais apie nepaliečiamą ateitį. Tokiems, lyg per vieną gyvenimą būtų įmanoma nugyventi keletą.

Antai per radiją girdime žmonių reakcijas į ketinimus įvesti naujus ar didinti senus mokesčius (net ir pasirašius nacionalinį susitarimą, kuriame juk buvo sutarta – naujiems mokesčiams skelbiamas moratoriumas). Laidos pašnekovė ima vardyti, kiek per pastaruosius metus jai mažinta pensija, kaip didėjo kainos. Sutrinku, nes moters balse jau nebegirdžiu pasipiktinimo, tik neviltį ir piktą juoką, skausmingą ironiją dėl šito jos gyvenamo gyvenimo ir to gyvenimo, kurį jai siūlo gyventi valdžia. Siūlo gyventi po šito – argi nesuprantama? Juk gyvybių, supraskite, mūsų žmonės dar turi.

Klausimas, kiek jų reikės paaukoti, norint pereiti į naują žaidimo lygį, kurį būtų galima sąlyginai pavadinti “5 procentai”. Neseniai premjeras Andrius Kubilius paskelbė, kad per artimiausius porą metų biudžeto deficitą būtina sumažinti penkiais procentais. Simptomiška, bet jau kurį kartą mes iš savo Vyriausybės vadovo pirmiausia išgirstame apie procentus, kuriais bus karpoma, atimama, nupjaunama, o tik vėliau – apie konkrečius planus, skaičiavimus, argumentus.

Galima suprasti ministrą pirmininką – ne pati smagiausia žmogui užduotis teko, beveik kasdien jam reikia pranešti nemalonius dalykus. Be to, visiems geras jis taip pat negali būti: vienoje pusėje pikta beveidė rinkėjų masė, kitoje – ryškių bruožų Tarptautinis valiutos fondas.

Tiesa, gerų žinių būta ir jos nėra mirusios. Štai dar mūsų gyvenime žada prasidėti prieš porą metų pompastiškai paskelbtas ekonomikos atgaivinimo renovuojant namus planas. Juk tik didžiausi šalies priešai gali nepasidžiaugti tuo, ką pažadėjo ministras Gediminas Kazlauskas, vis pavalydamas dulkes nuo kitados milijardiniu vadintu projekto: šiemet vis dėlto bus pradėtas renovuoti bent vienas daugiabutis pagal naująjį renovavimo modelį.

Pasirodo, galima ir šiame gyvenime gerų ženklų sulaukti. Girdėjome ir dar vieną: pasirodo, biurokratinio aparato mažinimas vyko taip sparčiai, išlaidos jam išlaikyti buvo mažinamos taip intensyviai, kad vos vos mūsų šalies neištiko abiurokratiozė. Tad buvo laiku susigriebta ir jau girdime, kad kur ne kur išlaidos didinamos, priimama naujų darbuotojų. Kad nebūtų bėdų, priimama ne po vieną, bet dešimtimis.

Tokiems darbams net nereikia premjero garsių kalbų – jie vyksta savaime, pagal virtualios biurokratinės valstybės dėsnius. Juk jų kiekis lemia totalaus pritarimo foną tokiems teiginiams: pas mus viskas gerai, Lietuvoje verslui sąlygos geriausios, mokesčių našta optimaliausia ir t.t.

Ir dar. Visi aplinkui jau paskelbė, kada norėtų įsivesti eurą: latviai – 2014 m., lenkai – 2014–2016 m. Mes kol kas nesame apsisprendę. Matyt, mūsų apsisprendimą lems kitas virtualaus žaidimo lygis, jei jį įveiksime nepraradę kritiško kiekio gyvybių.

Daugiau šia tema:
Kiti straipsniai, kuriuos parašė Edita Karpavičienė:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...