2013 Lapkričio 16

Keturių valdžių tarpusavio naikinimo metas

Algimantas Šindeikis

 

Esant tikrai demokratijai keturios valdžios grandys viena kitos nenaikina, nesiekia parklupdyti ant kelių. Jos suvokia, kad tarpusavio naikinimas yra ir savos valstybės naikinimas.

 

Brutalus teisėsaugos aktas prieš BNS žurnalistes yra Lietuvos žurnalistikos profesijos pažeminimas, murkdymas į purvą ir iš dalies beveik neatstatomas sunaikinimas. Bet tai nėra pirmas kitų valdžios grandžių smurto aktas prieš žiniasklaidą Lietuvoje. Žurnalistai buvo menkinami prof. Vytauto Landsbergio, jam raginant visuomenę nusiplauti rankas perskaičius laikraštį, Andriaus Kubiliaus Vyriausybė žiniasklaidą naikino nuskurdindama ją finansiškai. Čia kyla klausimas: o kokios demokratijos sarginio šuns – žiniasklaidos puolimo priežastys?

Prieš dvejus metus „The Economist“ pastebėjo, kad Lietuvos demokratija brokuota. Nors Konstitucijoje įtvirtintos demokratijos institucijos veikia, bet jų veikla formali, neprofesionali, korumpuota. Viena valdžios grandis dažnai bando įsiterpti į kitos valdžios veiklos sritį, todėl teismams nuolat tenka priminti kiekvienos valdžios grandines kompetenciją. Tai sukelia kitų valdžios grandžių pasipiktinimą, tad siekiama revanšo net bandant apskritai sunaikinti kitą valdžios grandį ir pasisavinti jos funkcijas. Tada solidus britų savaitraštis rašė apie pozicijos ir opozicijos santykių skurdą, tarpusavio naikinimą.

Tarsi patvirtindami brokuotos Lietuvos demokratijos vardą gavome dar vieną įrodymą, kad brokuoti ne tik trijų pirmųjų valdžios grandžių – Seimo, Vyriausybės, teismų tarpusavio santykiai, bet tikras vėžys apėmęs ir šių trijų valdžių santykį su ketvirtąja valdžia – žiniasklaida. Naujienų agentūros BNS žurnalistas yra prilygintas eiliniam kišenvagiui, narkotikų prekeiviui, žudikui ar prievartautojui, ES paramos grobstytojui. Jo namuose, stebint mažamečiams vaikams, ir darbo vietoje galima daryti kratą net ir tuo atveju, jei jis tėra tik liudininkas ieškant, kas nutekino informaciją, skambiai pavadintą valstybės paslaptimi, nors niekam jau seniai nėra paslaptis, kad Kremlius manipuliuoja mūsų informacine erdve.

Taip teisėsaugininkams atskleisti visi BNS šaltiniai, pakertant pasitikėjimą visa žiniasklaida, atimant galimybę turėti patikimų, bet paslaptyje norinčių likti šaltinių. Tačiau be šaltinio žurnalistas nesužino, kas vyksta valstybėje, ir negali pranešti visuomenei. Tinkamai neinformuota visuomenė negali priimti protingų sprendimų per rinkimus. Senoji Europa žino ir mus per Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) sprendimus įpareigojo suprasti, kad įtikinamas viešasis interesas teismui įpareigoti atskleisti žurnalistus informacijos šaltinį yra tik ypatingais atvejais, kai žurnalistai siekia nuslėpti nuo teisėsaugos informaciją apie žmogžudžius, prievartautojus, pedofilus ar apie atominio ginklo vagystę, rengiamą teroristinį aktą.

Kaip atsitiko, kad demokratijos sarginiai šunys (EŽTT jurisprudencijoje vartojama metafora) gali būti išvedami iš Seimo, iš jų paimami kompiuteriai, naktį atliekamos kratos siekiant surasti, kas nutekino valstybės paslaptį, kuri niekam nėra paslaptis? Ogi nieko nenutiko. Tiksliau, nutiko tai, kas anksčiau ar vėliau ir turėjo nutikti gyvenant brokuotos demokratijos sąlygoms, kurioms esant atskiros valdžios grandys netelpa Konstitucijoje ir nuolat siekia viena kitą pažeminti ar sunaikinti.

Bet kurios demokratijos sėkmė – profesionaliai ir harmoningai veikiančios keturios valdžios grandys: parlamentas, vyriausybė ir prezidento institucija, teismai, prokuratūra bei ketvirtoji valdžia žiniasklaida. Nuo jų profesionalumo ir tarpusavio santykių harmonijos, būtent harmonijos, o ne pataikavimo, antikonstitucinio bendradarbiavimo siekiant įsikišti į kitos valdžios grandį ir tarpusavio santykių kultūros priklauso, ar demokratija klesti, ar darda kaip girgždantis vežimas, naikindamas viską aplinkui.

O šiuo metu mes pasiekėme dar vieną keturių Lietuvos valstybės demokratijos pagrindų, keturių valdžios grandžių susipriešinimo piką. Sąmokslų teorijų kūrėjai mėgaujasi dar vienu tuščiu skandalu, kurį šį kartą sukėlė sovietinio milicininko mentaliteto atsikratyti negalinti teisėsauga.

Bet tenka kelti ir kitą klausimą: ar prie skirtingų valdžios grandžių tarpusavio žeminimo, naikinimo kultūros nėra prisidėję ir patys žurnalistai? Ar nuolatinis murkdymasis sąmokslo teorijose, storžieviškumas, nejautrumas, beatodairiškas kitų valdžios grandžių žeminimas, neįsigilinant į problemos esmę, lenktyniavimas, kas suras riebesnę ir šlykštesnę metaforą kitų valdžios grandžių atžvilgiu, o ne kruopštus ir profesionalus gilinimasis, ieškant tiesos, nekuria brokuotos demokratijos kultūros? Vargu ar galima tikėtis jautrumo ir pagarbos iš teisėsaugos, jo nedemonstruojant jos atžvilgiu. Vienos pusės peržengtos ribos sukuria jų mažareikšmiškumo, lengvo peržengimo kultūrą, kurioje ir kita valdžios grandis tokią santykių „kultūrą“ kopijuota, ja vadovaujasi, elgiasi pagal tokios antikultūros taisykles.

Lietuvos žiniasklaidos profesinė kultūra nėra aukštesnė už parlamento, Vyriausybės ar teisėsaugos veiklos kultūrą. Čia bukumo aptinkame ne rečiau nei teisėsaugos srityje: tai nuolatinis sąmokslo teorijų kūrimas, iš piršto laužtos išvados, nepagrįsti apibendrinimai, remiantis vienu ar keliais atvejais, privataus gyvenimo pažeidimai, nesuvokimas, kas yra proporcija ir kokia yra tokios antikultūros perspektyva bei poveikis visuomenei.

Tokia žurnalistika taip pat yra savos valstybės sisteminis naikinimas. Kiek talentingų, gabių ir garbių žmonių atsisako eiti valstybės tarnautojo ar pareigūno pareigas vien todėl, kad nenori būti nepagrįstai apipilti naujienų portalų komentatorių purvu. Naujosios internetinės žiniasklaidos verslo modeliai, kaip pabrėžia EŽTT, yra susiję su šiurkščiais, masiniais ir nuolatiniais žmonių teisių pažeidimas. Kiek valstybė praranda neturėdama šių žmonių savo tarnautojų gretose? Ir kas už tai atsakingas?

Lietuva nėra unikali. Su savo valstybės ir demokratijos kūrimo sunkumais susiduriame ne tik mes. Latvijos visuomeninio transliuotojo žurnalistė Ilzė Nagla taip pat buvo terorizuojama kratomis namuose, jos buvo laukiama tamsioje laiptinėje parvykstant vėlai iš darbo, net neprisistačius įsiveržta į jos būstą. Kokią „paslaptį“ atskleidė Latvijos žurnalistė, kad ir iš jos buvo reikalaujama atskleisti informacijos šaltinį? Buvo paskelbti Latvijos viešojo sektoriaus darbuotojams mokami atlyginimai sunkmečiu, kai šalis buvo priversta taupyti. Taip Latvijos politikai ir teisėsaugininkai dorojosi su jiems mesti iššūkį išdrįsusia žurnaliste. Rezultatas – Strasbūro teisme tai buvo įvertinta kaip žmogaus teisių pažeidimas, ir Latvija patyrė gėdą.

Esant kokybiškai demokratijai keturios atskiros valdžios grandys veikia stabdžių ir atsvarų principu, neleisdamos vienai valdžiai dominuoti kitų atžvilgiu, prisiimti sau daugiau kompetencijos, nei priklauso pagal Konstituciją, ir tarpusavyje konkuruoja sąžiningai. Bet esant tikrai demokratijai jos viena kitos nenaikina, nežemina institucijų autoriteto, nesiekia parklupdyti ant kelių. Suvokia, kad tarpusavio naikinimas yra ir savos valstybės naikinimas.

 

 

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentarai (5)

  1. Jeigu Jeigu rašo:

    pradžioje paminėtų Landsbergio ir Kubiliaus santykių su žiniasklaida vertinimas kryptų ne žurnalistikos naudai ( buvo reali situacija , nepriklausanti nuo minimų asmenų norų bei simpatijų ar antipatijų ) , tai 9 – 10 pastraipa atskleidžia visą esmę . Kvintesencija : prestižas nesunaikinamas , jeigu darbuojamasi profesionaliai , etiškai ir humanistiškai . Bet jeigu išsprūsta frazė : “mes laimėjom – Lietuva pralaimėjo ! ” ( ir tai nelaikoma lapsus linguae , o praskamba kaip triumfo maršas ) , tai , atsiprašau , tuo neapkaltinsi nei Kubiliaus , nei Landsbergio. Beje , gerai , kad pagaliau pateisinote sparnuotą profesoriaus “šunaujos” epitetą , kuris buvo gudriai , bet negarbingai žurnalistų nuolat peradresuojamas tautai , nukreipiant nuo autoriaus taikinio . Visi žinojom , bet mielai mulkinom neišmanėlius. Taigi ,dar vienas profesionalumo bruožas – savigarba ir pagarba.
    Kas už tai atsakingas ? ,- klausiate straipsnio pabaigoje. Atsakymas į Jūsų klausimą : mūsų eruditų tingumas ir abejingumas , bet ne purvo , greičiau – atsakomybės baimė. Jūs gi nebijote , netingite ir esate neabejingas , daug metų vykdote universalią švietėjišką veiklą . Todėl leiskite paklausti ir man . Kodėl Jūs nekandidatuojate į Prezidento postą ? Po penkerių metų.

  2. rr rr rašo:

    norėjau rašyti komentarą, bet pirmas komentatorius jau daug ką parašė. Pigus tas Lansbergio ir Kubiliaus paminėjimas.
    Dar yra korupcija žiniasklaidpoje apie kurią niekas nekalba. Kada Wikileaks paviešino, kad Lietuvos žiniasklaida tarp keturių korumpuočiausių pasaulyje, mūsų žurnalistai tylėjo kaip į burną vandens prisėmę (atseit, Wikileaks čia toksai prastas šaltinis, kurį visa Europa ignoruoja ir nekomentuoja). Ir – bach – kas darėsi, kai tas pats Wikileaks paviešino, kad konservatoriai norėjo Siaurusevičių nuimti… Vėl – žurnalistų teisės engiamos – pasipiktinimai ir gėdinimai.
    Labai jau dvigubi standartai. O rankas ir dabar dažnai paskaičius kokį laikraštį norisi nusiplauti…..

  3. Jeigu Jeigu rašo:

    pažvelgtume į kitą valdžią ,kurioje per naktį fokuso BLIN mostelėjimu įvyko revoliucija , irgi atrastume taisytinų reikaliukų. Kodėl neišmokius savo pavaduotojų posėdžius vesti taisyklingais sakiniais :”kas už tai ,kad būtų pritarta; kad būtų priimta ; kad būtų atmesta” vietoj netaisyklingų :” kas už tai , kad pritarti; kad priimti ; kad atmesti ” . Įstatymų leidėjai turėtų kalbėti be klaidų. O rašyti ? Jei atsirastų koks nors KK 2 , kuris išdrįstų pasiūlyti kontrolinį rašinį…Manau , būtų ne tik juoko , bet ir nemaža dozė gėdos kai kuriems pasipūtusiems visų reikalų žinovams . Ko gero , išsireikalautų sau lenkiško tipo nuolaidų .

    O jeigu ( utopija ! ) raštingumo patikros būtų privalomos , gal nesibruktų į seimą beraščiai perėjūnai .

    Neskaitant gramatikos ,pravartu būtų išklausyti ir filosofijos , retorikos , etikos bent pradžiamokslį. Tvarkantis savo ūkyje , neliktų laiko knistis visur , kur nuvairuoja kerštinga uoslė ir nepasotintas apetitas…

    Čia pagal “VEIDO ” devizą bandyta pažvelgti giliau . Bet statutas , matyt , tobulėjimo nenumato .

  4. GĖDA tokiam... GĖDA tokiam... rašo:

    Šitam, A.Šššš, nupezusiais strp. ir visur reiškiamomis savo asmeninėmis išraiškomis, pagal savo proto sugedimo laipsnį..liaupsninant apipuvusius konservatorius supūdžiusiais Lietuvą,…- tamstai reikėtų kreipti sį psichollogą…

  5. prusas prusas rašo:

    Kol nepradėsime garsiai kalbėti apie Lietuvos “šustauskizaciją” , tol kiekviena melžėja galės valdyti valstybę. Ir kaip gudri melžėja, galės taikyti teisinį terorą. Šustauskizacija ir teisinis terorizmas formaliai neišeina iš demokratijos formalių rėmų, bet sveikam protui matyti, kad tai ir tik tai griauna valstybę. Bet kurią teisingą idėją hiperbolizuok ir ji taps absurdu. Todėl kalbėkime ne apie skriaudžiamus žurnalistus, o apie procesą kurio metu demokratija virsta absurdu. Apsidairykime ir pamatysime “durnių laivą” kuriame gyvename.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...