2016 Spalio 17

EKONOMIKA

Keturios priežastys, kodėl dalijimosi ekonomikai nereikia valdžios

veidas.lt

D.Šumskis

 

Dalijimosi ekonomika – jau Lietuvoje ir čia liks ilgam. Vartotojai iš kitų žmonių gali pirkti pavežimo paslaugas, nuomotis būstą, daiktus, skolintis pinigų, gauti kitokių paslaugų. O paslaugų teikėjai gauna daug naujų šaltinių užsidirbti.

 

Dominykas ŠUMSKIS, Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertas

 

Ir visa tai vyksta su interneto portalų arba mobiliųjų programėlių pagalba. Jei Europos Sąjungos centrinė valdžia ir šalys narės „nesusimaus“ per griežtai reguliuodamos ar apskritai uždrausdamos tokius verslus, kaip kad Prancūzija padarė su „Uber“, dalijimosi ekonomika prie Europos ekonomikos gali pridėti net iki 572 mlrd. eurų per metus. Nors skaičiuojama, kiek sutaupo vartotojai ir kiek uždirba paslaugų teikėjai, sutaupyti gali ir valdžia.

Vienas svarbiausių argumentų, kuriais grindžiama įvairių valdžios institucijų intervencija ir jų kuriamos taisyklės, skirtos kliento ir verslininko santykiams reguliuoti, yra vartotojų saugumas. Tačiau užtikrinti vartotojų saugumą ir jų prielankumą kartu yra ir naujųjų verslų tikslas.

Naujosios technologijos leidžia dalijimosi ekonomikos platformose įgyvendinti vis daugiau naujų, vartotojų saugumą užtikrinančių funkcijų. Kadangi jas sukuria pačios platformos, galima sakyti, kad taip privatizuojamos valdžios funkcijos. Tad kaipgi užtikrinamas vartotojų saugumas ir sklandus bendradarbiavimas dalijimosi ekonomikoje?

 

Jei ES ir šalys narės „nesusimaus“ per griežtai reguliuodamos ar apskritai uždrausdamos tokius verslus, dalijimosi ekonomika prie Europos ekonomikos gali pridėti net iki 572 mlrd. eurų per metus.

 

Pirma, paslaugų teikėjų priežiūra. Tradicinio verslo paslaugų teikėjai ir patys išlaiko tam tikrus veiklos standartus, tačiau labai dažnai įvairių reikalavimų jiems nustato valdžia. Neretai tai ir tampa kokybės standartu. Dalijimosi ekonomikos platformų operatoriai net ir tada, kai paslaugų teikėjams nėra jokių valdiškų reikalavimų, patys deda dideles pastangas, kad šie būtų kuo kokybiškesni. Dėl to dar prieš pradėdami naudotis platforma paslaugų teikėjai turi atitikti platformos operatoriaus keliamus reikalavimus. Pavyzdžiui, nauji „Uber“ vairuotojų automobiliai turi pereiti įmonės patikrą, o patys vairuotojai turi pateikti dokumentus, įrodančius, kad jie nėra nusikaltėliai ar piktybiniai kelių eismo taisyklių pažeidėjai.

Antra, pačių vartotojų vykdoma priežiūra. Ar laikomasi reikalavimų, dažniausiai prižiūri įvairios agentūros ir komisijos. Žinoma, gali būti skundų knygos ar slaptų pirkėjų tikrinimai, tačiau su technologijomis atsiradę nauji grįžtamojo ryšio būdai dar niekada nebuvo tokie efektyvus, kaip dabar. Didžioji dalis dalijimosi platformų leidžia vartotojams po paslaugos teikimo vertinti teikėją. Jei viskas patiko – duodi 5 žvaigždutes, jei ne – duodi 1 ar 2. Ir taip paslaugų teikėją vertina visi jo klientai. Jei tavo reitingas krinta žemyn, vartotojai vis rečiau tave renkasi. Negana to, jei reitingas nukrinta iki kritinės ribos, administratorius tave apskritai išmeta iš platformos.

Taip užtikrinama, kad paslaugų teikėjai dėl vartotojų stengtųsi visada, o ne tik tada, kai veiklą patikrinti ruošiasi kokia valstybinė įstaigėlė. Be to, tokia sistema patenkinti ir patys vartotojai. „Nielsen’s 2012 Global Trust in Advertising“ apklausa parodė, jog net 64 proc. dalijimosi ekonomikos platformų vartotojų klientų sako, kad tokia vartotojų vertinimo sistema yra veiksmingesnė ir svarbesnė nei valdžios reguliavimas.

Trečia, alternatyvūs ginčų sprendimo būdai. Valdžios siūlomi ginčų sprendimo būdai – per teisėsaugos institucijas ir įvairias vartotojų teisių gynimo tarnybas. Žinoma, šalia to išlieka galimybė bandyti tartis su kita šalimi, tačiau vėlgi – esant platformoms tai tapo itin paprasta. Pačios platformos siūlo greitus ginčų sprendimo būdus. „Airbnb“ patys gali greitai spręsti apgyvendintojų ir gyventojų ginčus, „Uber“, keleiviui palikus netvarkingą automobilį, suteikia teisę vairuotojui greitai iš keleivio išskaičiuoti pinigus už automobilio tvarkymą.

Žinoma, galimybė kreiptis į teismą niekur nedingsta, tačiau platformų siūlomais būdais problemos išsprendžiamos daug greičiau. Taip pat sprendimai, priimami išsprendus ginčą, yra įgyvendinami iš karto. Nesvarbu, ar kalbama apie kokį nors vartotojo ir paslaugos teikėjo ginčą, ar apie bendrą kurio nors platformos naudotojo reitingą, ar kokį kitą aspektą. Sprendimai dažnai priimami arba daug greičiau, nei sprendžiant ginčą teismuose, arba apskritai automatizuotai.

Ketvirta, skaitmeninės platformos savo vartotojams gali padėti lengviau laikytis įstatymų reikalavimų. Šiuo metu didelė dalis platformų kartu teikia ir mokėjimo paslaugą. Tai reiškia, kad vartotojai už paslaugas moka per pačią platformą. Mokėjimai vyksta skaitmeninėje erdvėje, tad galima sukurti daug paprastesnių būdų, kaip administruoti mokesčius ir lengviau juos deklaruoti priežiūros institucijoms. Pavyzdžiui, Prancūzijoje „Airbnb“ bendradarbiauja su valdžios institucijomis ir padeda joms administruoti su turizmu susijusius mokesčius, stebėti turistų srautus Prancūzijoje.

Besiplečiantis dalijimosi ekonomikos verslų tinklas ir funkcionalumas nežada sulėtėti. Didelė dalis funkcijų, atsiradusių norint paprastinti vartotojų ir paslaugų teikėjų santykius, ilgainiui tampa savireguliacijos mechanizmais. Šie nauji mechanizmai tam tikra prasme yra valdžios funkcijų privatizavimas. Dėl to poreikis įvairioms institucijoms kištis į žmonių santykius turėtų tik mažėti.

 

Visą savaitraščio Veidas numerį skaitykite ČIA

Daugiau šia tema:
Kiti straipsniai, kuriuos parašė EKONOMIKA:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...