2011 Balandžio 13

1361 m.

Kęstučio nelaisvė ir pabėgimas iš Marienburgo

veidas.lt

"Veido" archyvas

Į nelaisvę paimtas kunigaikštis Kęstutis buvo įkalintas Marienburgo pilyje

Šiemet kunigaikščio Kęstučio patekimo į nelaisvę ir pabėgimo istorijai sukanka 650 metų. Jubiliejai visuomet skatina atsigręžti į praeitį ir susimąstyti, kas, kaip ir kodėl tuomet nutiko.

1361 m. žiemos pabaigoje Rastenburgo viršininkas Henrikas Kranichsfeldas su 250 vyrų surengė žygį į Lietuvos Rusią, tačiau Narevo upę rado nepereinamą ir pasuko atgal.

Tuo metu atėjo žinia apie lietuvių įsiveržimą. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo, jo brolio Trakų kunigaikščio Kęstučio ir jų sūnėno Gardino kunigaikščio Patriko Narimantaičio vadovaujama 500 vyrų kariuomenė sudegino Johanisburgą ir puolė Ekersbergą. Henrikas Kranichsfeldas nuskubėjo į pagalbą apsiaustiesiems. Išgelbėti pilies nespėjo, bet Ekersbergo viršininkas Jonas sugebėjo išsilaikyti įtvirtintame išvietės bokšte – turbūt lietuviai sužinojo apie artėjančią kryžiuočių kariuomenę ir skubiai pasitraukė.

Vis dėlto Henrikui Kranichsfeldui pavyko susekti priešus ir užklupti juos pusryčiaujančius prie, kaip manoma, Ubliko ežero. Greičiausiai tai įvyko 1361 m. kovo 13 d., kaip nurodo Hermanas Vartbergė, nors Vygandas Marburgietis nurodo kovo 21 d.

"Veido" archyvas

Paminklas kunigaikščiui Kęstučiui Prienuose

Užvirė mūšis, lietuviai puolė bėgti, bet tai nereiškia, kad šešiasdešimtmetis Kęstutis tapo lengvu grobiu: kai Bartenšteino viršininkas Verneris iš Vindekaimio išmušė jį iš balno, Kęstutis pašokęs nudūrė jo žirgą ir, regis, sužeidė jį patį, nes kitą dieną Verneris nuo žaizdų mirė.

Kęstutį puolė ir daugiau kryžiuočių, tarp jų Vernerio giminaitis Mikalojus iš Vindekaimio, tačiau šiuos puolimus jis irgi atmušė. Kęstučiui net pavyko pasičiupti sužeistą Mikalojaus žirgą, nuo kurio šis buvo nušokęs, kad užimtų patogesnę poziciją. Deja, koją pakišo atsitiktinumas. Kažkoks lietuvių jaunuolis – matyt, Kęstučio ginklanešys – irgi vedė jam žirgą. Kęstutis įsakė jam tučtuojau sukti atgal, tačiau jaunuolis užsispyrė pirma praleisti kunigaikštį. Ginčui išeikvotos sekundės pasirodė lemtingos: Kęstutį pasivijo Ekersbergo viršininkas Jonas bei jau minėtas Mikalojus ir paėmė jį į nelaisvę.

Pergalė būtų buvusi įspūdinga, jeigu nuvežtas į Marienburgą Kęstutis vėliau nebūtų pavertęs jos niekais. Vis dėlto, prieš pereinant prie Kęstučio pabėgimo peripetijų, verta aptarti, kuo ši jo nelaisvė grėsė Lietuvai.

Padėtis Trakų kunigaikštystėje

Kęstučiui patekus į nelaisvę Trakų kunigaikštystėje kilo rimta valdžios krizė. Savo įpėdiniu Kęstutis buvo pasirinkęs savo sūnų Vytautą, bet šiam 1361 m. buvo vos 10 metų. Vytauto motina Birutė būtų galėjusi atlikti regentės vaidmenį, bet į jį, be abejonės, pretendavo ir Kęstučio sūnus iš pirmos santuokos Butautas.

Algirdui ši kandidatūra vargu ar galėjo būti priimtina. 1365 m. Butautas kartu su savo jaunesniuoju broliu Survila pabėgo pas kryžiuočius ir pamėgino jų padedamas užvaldyti Vilnių, tad Algirdas turėjo nujausti, kad sūnėno ambicijos Trakais neapsiriboja. Birutės regentystė jam tiko geriau. Tačiau viešoji nuomonė turbūt buvo palankesnė Butautui.

Ordino vadovybė, matyt, numanė apie kilusią koliziją. Kęstučiui esant nelaisvėje buvo surengti du žygiai į Lietuvą (vienas – į Gardino, kitas – į Kauno apylinkes), ir abiem atvejais kryžiuočiams nepavyko persikelti per Nemuną. Aišku, menki jų laimėjimai pirmiausia rodo tai, kad Gardino kunigaikštis Patrikas Narimantaitis ir Kauno valdytojas Vaidotas Kęstutaitis nesutriko. Vis dėlto jie abu buvo artimi Butautui (Patrikas 1365 m. buvo pašalintas iš Gardino dėl įtarimų dalyvavus Butauto sąmoksle, o Vaidotas buvo jaunėlis Butauto brolis). Taigi neatmestina, kad ordinas tiesiog provokavo šiuos kunigaikščius sukilti prieš Algirdo valią.

Bet kuriuo atveju Algirdas ir Birutė turėjo suprasti, kad Kęstutį reikia kuo greičiau išlaisvinti. Į Marienburgą buvo siunčiami pasiuntiniai. Derybų turinys liko nežinomas, bet galima numanyti, kad ordinas užsiprašė tokios kainos, kokios Lietuva neišgalėjo mokėti. Taigi vienintelė išeitis buvo Kęstučio pabėgimas, ir apie tai, matyt, buvo susimąstyta, dar prieš siunčiant pasiuntinius į Marienburgą.

Kęstučio pabėgimas iš Marienburgo

Kęstutis į laisvę ištrūko 1361 m. lapkričio 11 d., tai yra nelaisvėje praleidęs pusmetį.

Vygandas Marburgietis taip aprašo pabėgimo aplinkybes: Marienburgo pilyje užrakintas Kęstutis buvo saugomas dviejų riterių, bet tik dieną. Jis pastebėjo sienoje esant plyšį, kurį praplatino ir pridengė, o tarnas Alfas (Adolfas), kuris buvo lietuvių kilmės, išnešė plytas. Paskui, per pirmąjį miegą, Kęstutis išlindo pro skylę, nusileido į griovį, susitiko su Alfu, parūpinusiu jam kryžiuočių riterio apsiaustą bei žirgus, ir taip “linksmas ištrūko”. Pakeliui sutiko vieną riterį, bet šiam įtarimo nesukėlė; jojo Lybštato link, prie kažkokio raisto paleido žirgus, toliau ėjo pėsčias, galop perplaukė Dravantos upę ir pateko į Mazoviją pas seserį.

Taigi atkurti bendrą vaizdą nesunku, tik reikia išsiaiškinti, kur tiksliai Kęstutis buvo kalinamas. P.Tarasenka jį uždarė Vidurinėje pilyje, bet ši prielaida abejotina: Vidurinę pilį sudaro Didžiojo magistro rūmai ir Svečių rūmai, čia visai nėra belaisviams laikyti pritaikytų patalpų. Istorikai linkę manyti, kad Kęstutis buvo uždarytas vadinamojoje Vytauto celėje (Marienburgo Aukštutinės pilies cokoliniame aukšte), – spėjama, jog Vytauto vardu ši celė buvusi pavadinta dėl to, kad kryžiuočiai labai norėję pasodinti sūnų į tėvo vietą.

Vytauto celė – išties Kęstučiui kalinti tinkama patalpa. Ji specialiai įrengta kaip kilmingųjų kalėjimas. Šalia yra karceris, o galerijoje prie įėjimo – sargybos patalpos, t.y. prieškambaris ir du kambariai, kaip tik tinkami dviem riteriams, kurie saugojo Kęstutį.

Pati celė erdvi, bet prastai apšviesta. Vienintelis langelis aukštai, o jo niša labai gili. Čia net saulėtą dieną tvyro prieblanda, taigi Kęstutis galėjo lengvai pridengti ardomą sieną, užstatęs ją kokiu nors baldu.

Vygandas Marburgietis teigia, kad sienoje buvęs plyšys. P.Tarasenkos apysakoje jis virto užmūrytu langu, bet šią versiją tenka atmesti. Vytauto celės planas rodo, kad lauko sienoje negalėjo būti jokių kitų angų, išskyrus langą į pilies terasą. Taigi “plyšys” galėjo būti nebent smulkus mūro įtrūkimas, o Kęstučiui reikėjo pragremžti visą trijų metrų storio sieną.

Užduotis sunki, bet įgyvendinama: kertant maždaug 0,6 x 0,5 m dydžio skylę ir darbuojantis 150 dienų, būtų užtekę išimti maždaug po dvi tris plytas per parą. Aišku, Marienburgo mūras kiautinis, t.y. plytų klojinys – iš išorės, o viduje – kalkių skiediniu sumūryti akmenys. Bet kaip tik dėl šios priežasties Kęstutis galėjo lengvai kontroliuoti darbą: kad per anksti neprasimuštų į terasą, jam tereikėjo ardyti akmenis, kol pasirodys išorinis plytų kiautas, kurio išgriovimą buvo galima palikti paskutinei nakčiai. O statybines šiukšles į Kęstučio pusę perėjęs Alfas galėjo nesunkiai išnešti kad ir naktipuodyje.

Toliau – paprasta. Vėlyvą lapkričio vakarą pramušęs savo celės sieną, Kęstutis pateko į tuščią Aukštutinės pilies terasą. Paskui jam reikėjo perlipti ją juosiančią sieną ir nusileisti į griovį, skiriantį Aukštutinę pilį nuo Vidurinės. Beje, šis griovys buvo sausoji fosa, iš kurios buvo galima patekti tiesiai į papilį.

Griovyje Kęstutį pasitiko Alfas su žirgais ir ordino riterio apsiaustu. Beliko išjoti pro papilio vartus, o tai vėlgi nebuvo sunku, nes sargybiniai vargu ar būtų ryžęsi klausinėti solidžiai atrodančio riterio, kur jis joja.

Ištrūkę iš pilies Kęstutis su Alfu patraukė Lybštato link, t.y. tiesiai į rytus, Lietuvos pusėn. Paskui pasislėpė kažkokiame raiste iki kitos nakties, paleido žirgus ir toliau nuėjo pėsčiomis.

Čia verta atkreipti dėmesį į vieną anksčiau neįvertintą Vygando Marburgiečio pastabą: dykroje Kęstutį pasitiko lietuvių pasiuntiniai, kurie prieš tai lankėsi Marienburge (tai buvęs antrasis jų vizitas). Taigi Kęstučio pabėgimas buvo koordinuojamas su Algirdu ir Birute, o jų pasiuntiniai veikė kaip priedangos būrys.

Su šiuo būriu Kęstutis pasuko bemaž priešinga kryptimi – į pietvakarius ir po dienos ar dviejų, persikėlęs per Dravantos upę, pasiekė Mazoviją, kur prisiglaudė pas seserį Danmilę Elžbietą, galbūt jos valdomame Vyšhorode. Iš čia Lietuva buvo ranka pasiekiama.

Toliau viskas grįžo į vėžes, ir karas su ordinu tęsėsi, tarsi nieko nebūtų atsitikę. Vis dėlto sėkmingą Kęstučio pabėgimą galima laikyti didžiausia pergale “nematomame” fronte, parodančia, kad viduramžių lietuviai mokėjo ne tik laimėti mūšius atvirame lauke, bet ir tobulai organizuoti specialiąsias operacijas, neįmanomas be plačios ir efektyviai veikiančios žvalgybos bei agentų tinklo.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (11)

  1. praeivis praeivis rašo:

    O kas sio straipsnio autorius??? Kazkaip keista matyti rasini be autoriaus….

  2. AIVARAS AIVARAS rašo:

    IS VISKO MATYT, KAD KUNIGAIKSTIS KESTUTIS
    TIKRAI BUVO APSUKRUS,ZEMAITISKAS UZSISPYRIMAS.GERBIU PRAEITIES PROTEVIUS
    MUMS DAUG KO REIKETU IS JU PASIMOKYT.

  3. Vsturbo Vsturbo rašo:

    Vaikysteje skaityta knyga ( P.Tarasenkos PABEGIMAS) geriausia mano skaityta knyga :) grizes i lt butinai nusipirksiu.

  4. ZYTA ZYTA rašo:

    lisdgzdsigandofgjaegjoiadfjgoiadfrrgmnposadjgpaojgnapieuorgnadfngv9ūewrmjfI UF

  5. ZYTA ZYTA rašo:

    JIS BUVO TOBULAS <333

  6. ZYTA ZYTA rašo:

    myliu jįįį <333333

  7. Emilija ir Milda Emilija ir Milda rašo:

    joo

  8. ZYTA ZYTA rašo:

    bwt nezin

  9. Milda ir Emilija Milda ir Emilija rašo:

    Durnes esat :D DDDDDDDD

  10. Milda ir Emilija Milda ir Emilija rašo:

    |Mes mylim Zytą

  11. Taigi Taigi rašo:

    Drąsus LDK Kęstutis buvo


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...