2012 Spalio 26

Kelionė po atgimstančias Lietuvos pilis

veidas.lt


Šiandien Lietuvoje galima aplankyti apie dešimt mūrinių pilių, kylančių iš griuvėsių ir užmaršties šydo. Pastaraisiais metais prasidėję restauravimo darbai vienas jų pavers muziejais, kitas – meno inkubatoriais, trečias – viešbučiais.

Iš griuvėsių pakilęs raudonas penkių aukštų Medininkų pilies bokštas, įsirėmęs į mūrinę netaisyklingo kvadrato formos sieną, iš toli pasitinka atvykstančius lankytojus. Visai taip pat, kaip kadaise pasitikdavo šioje pilyje apsistodavusį Vytautą Didįjį. Ilgai buvusi pamiršta didžiausia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės (LDK) aptvarinė pilis, pastatyta Gedimino valdymo laikotarpiu kuriant gynybinių pilių tinklą aplink Vilnių, pagaliau sulaukė savo valandos. Pasitelkus Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramą, šiemet baigtas rekonstruoti pagrindinis iš trijų stovėjusių bokštų, vadinamas donžonu, jame įkurtos ekspozicijų salės, atkurtas ūkinis priestatas bei restauruota gynybinė siena.
Priminsime, kad Medininkai – ne rezidencinė, o aptvarinė pilis, skirta gintis nuo kryžiuočių, ir už sienos viduje stovėjo ne rūmai, o mediniai pastatai, kurių jau seniai nelikę nė žymės. Tad erdvus, beveik dviejų hektarų ploto kiemas, juosiamas mūro, šiandien atrodo tuštokai. Medininkų pilies skyriaus vedėjas Donatas Žukauskas „Veidui“ tvirtino, kad ateityje kieme planuojama įrengti viduramžių amatų miestelį, kuris veiktų bent jau šiltuoju metų laiku. Jei rastųsi pinigų, būtų galvojama ir apie kitų bokštų atstatymą.
O kol kas įėję pro vartus ir trumpai pasižvalgę po tuščią kiemą visi skuba atkurto bokšto link, kuriame kiekvienas aukštas skirtas vis kitai ekspozicijai. Pirmame aukšte apžiūrėjus, kaip atrodė svarbiausios istorinės Lietuvos pilys – Vilniaus žemutinė ir aukštutinė, Kauno, Krėvos, antrame aukšte galima susipažinti su Lietuvos karyba. Čia eksponuojami šarvai, kardai, koviniai ir gailestingumo durklai bei retesni ginklai, kuriuos lietuviai sumaniai panaudodavo kovodami su priešais.
Trečiame aukšte demonstruojami sidabro dirbiniai, tarp kurių yra ir įvairioms garsioms tarpukario asmenybėms priklausiusių daiktų, pavyzdžiui, prezidentui Antanui Smetonai gimtadienio proga dovanota taurė, piniginė nuo Sofijos Smetonienės, Kazio Škirpos portsigarai ir t.t.
O užkopus į ketvirtą salę laukia netikėtumas – čia nuo sienos žvelgia antilopė, stumbras, šernas, kabo briedžio ragų ir šerno ilčių kolekcija, pakampėje stovi lokio iškamša. Šis aukštas skirtas prezidento Algirdo Brazausko medžioklės trofėjų ir medžioklinių peilių kolekcijai.

Lietuvoje stovėjo apie šimtą medinių pilių

Medininkų pilies atstatymas įprasmina prieš keletą metų prasidėjusį mūrinių Lietuvos pilių atkūrimą. Pernai baigtas Kauno pilies, pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose paminėtos XIV amžiuje, dalinis restauravimas, baigta statyti ir Vilniaus žemutinė pilis – Valdovų rūmai, sulaukę prieštaringų archeologų ir paveldosaugininkų vertinimų bei ginčų dėl autentiškumo.
Archeologas, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas Gintautas Zabiela pabrėžia, kad mūrinių, valstybei priklausiusių pilių Lietuvoje labai nedaug. Vilniaus, Trakų, Kauno ir Medininkų – tai bene ir visos išlikusios mūrinės pilys, LDK valdovų statytos gynybai dabartinėje mūsų šalies teritorijoje. Sąrašą galime užbaigti Livonijos ordino statyta Klaipėdos pilimi, kurią kadaise aktyviai puldinėjo žemaičiai.
Pagrindinė priežastis, kodėl Lietuvos teritorijoje pilių tiek nedaug, – dauguma jų iki XIV a. pabaigos buvo statomos iš medžio, tad neįstengė atlaikyti gaisrų ir amžių naštos.
„Pagal paminėjimus istoriniuose šaltiniuose galima suskaičiuoti, kad iš viso turėjome apie šimtą medinių pilių. Galėjo lietuviai pilis statyti ir iš akmenų, tačiau mūras buvo ganėtinai nauja pažangi technologija ir ne visi mokėjo jį deramai suręsti, o plytinės pilys apskritai buvo labai brangios ir reikalavo didelių išteklių. Antra priežastis ta, kad pilys yra gynybinis objektas, statomas apsiginti nuo išorinės grėsmės, o Lietuvos išorinė grėsmė – kryžiuočiai – išnyko XV a. pirmoje pusėje. Taigi laikotarpis nuo XV a. antros pusės iki XVI a. vidurio buvo be pilių, nes šaliai didelės grėsmės nekilo“, – aiškina G.Zabiela.
Karo istorikas prof. dr. Valdas Rakutis pratęsia, kad pasibaigus karui su kryžiuočiais LDK pilys daugiausia statytos dabartinėje Ukrainos teritorijoje, prie Dniepro upės, tai yra karo su totoriais pavojaus zonoje.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-43-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

 

.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. a a rašo:

    Muziejau, kaip jums ne gėda! Ką bendra Brazausko ragai turi su Medininkų pilimi? Tai Lietuvos praeities, istorijos galų gale valstybės Gynėjų išniekinimas. Kodėl jūs tai darot? Juo labiau žinant, kad tie “trofėjai” nesumedžioti, o įsigyti šiuos gyvūnus naikinant šėryklose ar aptvaruose. Sukabinkit tada ir skerdyklose paskerstų jaučių ragus. Ar kas nežino, kaip nomenklatūra “medžiojo”? Kur žiūri istorikai, ko verti tampa jų darbai? Gėda, gėda ir dar kartą gėda.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...