2010 Spalio 28

Gintaras ir Giedrė Gudauskai

Kelionė į ateitį uraganui siaučiant

veidas.lt

"Veido" archyvas

Klaipėdiečiai Gintaras ir Giedrė Gudauskai su dukra iš Klaipėdos į Vilnių nulėkė per tris valandas. Nei siautėjusi baisi audra, nei ant kelio išvirtę medžiai nesutrukdė laiku pasiekti tikslo. Mergaitei po anksčiau atliktų dviejų nesėkmingų operacijų šiemet rugpjūtį trečiąkart buvo persodintas ir prigijo donoro inkstas.

Giedrė ir Gintaras drauge jau penkiolika metų. Augina dvi dukreles: vienuolikmetė Ievutė mokosi šeštoje klasėje, jai gruodžio 23 dieną sukaks dvylika, o pusantrų metų vyresnė sesutė Eglė jau aštuntokė. Giedrė dirba buhaltere mokykloje, tėtis Gintaras – Klaipėdos jūrų uosto operatorius.

Gyvenimas laukimu

Abiejų bendradarbiai žino: jeigu jie staiga pasakys, kad turi lėkti į sostinę, vadinasi, reikia padėti, atlikti ir kolegų darbus, nes Gudauskams tokios kelionės reiškia vėl sušvitusią viltį sulaukti Ievutei tinkamo donoro inksto.

Gyvenimas laukimu pakoregavo ir šeimos įpročius: nuo to laiko, kai jaunėlė susirgo, visi atostogauja tik Lietuvoje, netoli namų. Tik kartą dienai buvo išlėkę į Latviją. Mat Ievutei kas antrą dieną Klaipėdoje būdavo atliekamos dializės procedūros, o ir tas nuolatinis skambučio laukimas… Giedrė sakė net miegodavusi su telefonu prie pagalvės: juk gali bet kuriuo paros metu galėjo sulaukti pranešimo, kad yra donoras, ir reikia lėkti į Vilnių, į ligoninę.

Vis dėlto laisvalaikį šeima stengėsi praleisti kuo turiningiau. “Negaila nepamatytų užsienių – juk ir savas kraštas dar ne visas ištyrinėtas, – sakė Gintaras. – Turime pripučiamą jūrinį plaustą – tokį, kokie naudojami gelbėtis, kai skęsta laivas. Pritaikėme daugkartiniam naudojimui. Išlaiko iki dešimties žmonių. Išbandėme plaustą keliaudami Merkiu ir be vaikų, vėliau ėmėme plaukioti visi drauge. Ištyrinėtos visos netoli Klaipėdos esančios upės: ir Minija, ir Danė…

Visada žinojome, kad pakeliausime vėliau, kai Ievutė turės savo inkstuką, kai būsime nepriklausomi nuo dializių procedūrų”.

Lyg perkūnas iš dangaus

Nuo pat mažens Ievutė buvo sveikas vaikas. Tėvai sako, kad sirguliuodavo ne dažniau nei kiti. Mergaitei susiruošus į pirmąją klasę, buvo patikrinta jos sveikata. Medikai pastebėjo per didelį kraujospūdį ir paguldė į ligoninę ištirti. Iš pradžių manė, kad kalta širdelė. Tai nepasitvirtino. Paskui pastebėjo, kad šiek tiek pakitę inkstų darbą atspindinčių tyrimų rodikliai. Kad tai sunkios ligos požymiai, nenujautė, juolab kad echoskopijos tyrimas nieko blogo nerodė. Tik Vilniuje, kur mergaitei buvo atlikta inkstų biopsija, medikai nustatė, kad vystosi inkstų nepakankamumas. Tiesa, ne įgimtas. Gal jį galėjo sukelti kokia nors persirgta infekcija ar vaistai?

Giedrė pasakojo: “Kas tas inkstų nepakankamumas, nežinojau. Buvau nesusidūrusi su tokia liga ir negalėjau įsivaizduoti, kaip tai rimta. Žinojau, kad tokie dalykai, kaip dializės ir inkstų persodinimai, būna “kažkur pasaulyje”, bet tikrai nenujaučiau, kad ir mums taip bus…” Medikai sakė, kad dializių gali prireikti po pusmečio ar metų, geriausiu atveju – po penkerių. Skyrė vaistų ir išleido namo. Sveikata ėmė blogėti po metų.

Pirmasis persodinimas

“Žinojau, kad dializės sveikatos neprideda, tad verčiau kuo greičiau reikia rasti donorą ir mergaitei persodinti inkstuką. Todėl atlikus vos tris dializės procedūras mergaitė imta ruošti operacijai. Savo inkstą jai atiduoti ryžosi mama”, – dukrelės gydymo istoriją pratęsė tėtis. Giedrė pasakojo: “Buvo 2006-ųjų lapkritis, kai atlikus būtinus tyrimus ir nustačius, kad galiu būti inksto donore, ėmėme ruoštis operacijai. Net abejonių nekilo, kad atiduosiu savo inkstą. Kai tik medikai pasakė, kad jis tinka, apie savo sveikatą nė akimirkos nesusimąsčiau. Dėl dukrelės ir antrą inkstą atiduočiau, o pati be jų gyvenčiau ir dializes daryčiausi, jei tik žinočiau, kad tai padės mano mergaitei pasveikti… Prisimenu, ruošė mus operacijai Vilniaus Santariškių klinikose. Į operacinę mane išvežė rytą, pusvalandžiu anksčiau nei Ievutę. Kai mane po kiek laiko pažadino, pamačiau dukrelę šalia. Tuomet mane nuvežė į palatą, o ją – į reanimaciją”.

Čia į pokalbį įsiterpė pati šios istorijos herojė: “Pabudau ir galvoju: kur aš patekau? Per klaidą manenuvežė į suaugusiųjų reanimaciją. Tik paskui pervežė į vaikų. Ten susipažinau su Inga, tiksliau, ją pirmąkart pamačiau”.

Inga – mergaitė, kuriai persodinta širdis. Tuo metu ji reanimacijoje gulėjo komos būsenos, nes jos širdelė nenorėjo veikti. “Su Ingos artimaisiais susipažinome prie reanimacijos durų. Ir, kaip dažnai būna tokiais atvejais, susidraugavome. Nelaimės žmones suartina. Iki šiol su šia šeima bendraujame, buvome vasarą aplankyti. Ingutė, metus išgyvenusi su dirbtine širdimi, tai yra su prijungtu kraują varinėjančiu aparatu, pagaliau sulaukė donoro ir buvo sėkmingai operuota. Dabar atrodo puikiai”, – pasakojo Giedrė.

Nesėkmė

Nors mamos inkstas dukrai buvo persodintas profesionaliai, organas taip ir neprigijo. Teko atlikti dar vieną operaciją ir jį pašalinti, kol nepradėjo gesti. Ligoninėje praleidusios mėnesį ir palatoje sutikusios septintąjį mergaitės gimtadienį, mama su dukrele namo grįžo tik Kūčių dieną. Ir vėl prasidėjo dializės procedūros, kurias atlikdavo kas antrą dieną Klaipėdoje.

Ievutė pasakojo apie varginančias procedūras: “Dializei atlikti į ligoninę važiuodavau tris kartus per savaitę, jos trukdavo po 4 valandas. Pirmoji procedūra buvo baisiausia ir nemaloniausia, vėliau pripratau. Ten buvo televizorius, tad porą valandų žiūrėdavau filmukus. Kitas dvi valandas, kol vykdavo procedūra, nusnūsdavau”. Per visą pokalbio laiką iš šios šeimos neišgirdau nė vienos aimanos ar skundo dėl neteisingo gyvenimo ar klausimo: “Už ką mums taip?” Darni šeima laikėsi didvyriškai.

“Gyvenimas nesustoja net ir tokių sunkių ligonių skyriuose. Vyresni ligoniai atvyksta likus bent pusvalandžiui iki dializių: jie ne tik susidraugauja, bet ir savo džiaugsmus bei rūpesčius aptaria, pasigiria, kas ką darže sodino, ką veikė, pasiguodžia dėl sveikatos. Dializės, nors ir nemalonios procedūros, tampa savotišku gyvenimo būdu. Ten sutikome jauną merginą verslininkę, kuri ne tik mokėsi bei dirbo, bet ir procedūrų metu telefonu tvarkydavo svarbius reikalus. Ievutė taip pat stengėsi nepasiduoti: ji ir mokyklą lankė, ir gerus pažymius gaudavo. Žmonės stengiasi susigyventi ir su sunkiomis ligomis”, – atskleidė Giedrė.

Ir vėl nesėkmė

Vis dėlto šeima nesiliovė svajoti apie dar vieną persodinimą. Mama nepaleisdavo iš rankų telefono, tėtis buvo pusiau sukrovęs kelioninį krepšį – jei staiga paskambintų medikai, kad yra donoro inkstas, būtų galima iškart kilti ir važiuoti.
“Po pirmosios nesėkmės praėjo septyni mėnesiai. Buvo 2007-ųjų birželis. Sulaukėme pranešimo, kad yra donoro inkstukas, kuris tinka Ievutei. Tačiau nesėkmė laukė ir tą kartą. Po operacijos jau kitą dieną tyrimų rezultatai buvo prasti, o po dešimties dienų medikai pašalino ir šį inkstą”, – pasakojo Ievutės mama.

“Nežinoma tiksliai, kodėl abukart organai neprigijo – medicinoje viskas sunkiai paaiškinama. Štai jei taisau automobilį ir žinau, kad gerai prisukau varžtą, tai jis laikysis. O medicinoje negali būti garantuotas net ir tada, jei operacija pavyksta sėkmingai”, – medicinos meną su vyriškais darbais palygino Gintaras.

Pasak Giedrės, po nesėkmingų operacijų Ievutė visai suvargo, nes patyrė ne vieną narkozę, todėl net į eilę donoro inkstui gauti nebestojo. Nutarė ieškoti atsakymo, kodėl organizmas atmeta transplantantus, kodėl jie neprigyja. “Kai nepasisekė su mano inkstu, svarstėme imti tėtės inkstą, – prisiminė moteris. – Kaip gerai, kad nepaskubėjome ir to nedarėme. Mat paaiškėjo, kad ir persodinus Gintaro organą grėsė didžiulė jo atmetimo rizika. Ir sužinojome apie tai Lenkijoje”. Ievutės gydytoja susitarė su Varšuvoje esančio Vaiko ir mamos instituto profesoriumi dėl konsultacijos.

Šio instituto darbuotojai daugelį metų specializuojasi inkstų persodinimo srityje, į jį atvyksta daug vaikų iš Ukrainos, Baltarusijos. Atlikus tyrimus paaiškėjo, kad Ievutei donorai turi būti parenkami ypač atidžiai. O kad organizmas neatmestų svetimo organo, būtina vartoti vaistus, kurie Lietuvoje iki tol nebuvo vartojami per  transplantacijas ir kuriais būdavo gydomos kitos sunkios ligos.

Tik kai šie svarbūs vaistai atsidūrė skyriaus šaldytuve ir ėmė laukti Ievutės, šeima vėl ją užregistravo į eilę donoro inkstui gauti.

Kelias su kliūtimis

Geresnės ateities viltį suteikiantis medikų skambutis nuaidėjo rugpjūčio 8-osios naktį. Pasakojo Giedrė: “Išvakarėse mane apėmė nuojauta, kad gali paskambinti iš ligoninės. Nutariau pasidėti prie lovos ligos istorijos išrašus… Ir iš tiesų naktį suskambo telefonas: “Yra donoras!”.

Po pusvalandžio šeima jau sėdėjo automobilyje. “O tada – “gazas” iki dugno ir pirmyn, – nesenus įvykius prisiminė tėtis. – Naktis buvo neįprasta. Pataikėme tiesiai į uraganą. Tiesa, jo frontas mus siekė tik krašteliu, nuėjo šonu.

Žaibavo be paliovos, buvo šviesu lyg dieną, atrodė, nereikia net automobilio žibintų. Netrukus įvažiavome į ruožą, kuriame net asfalto nesimatė – tik žalia nuplėštų medžių lapų ir šakų masė. Beveik kas šimtą metrų ant kelio gulėjo po ką tik išverstą medį. Kai kurie užimdavo vos ne visą važiuojamąją kelio dalį ir tekdavo šiek tiek pasukti į žaliąją juostą, kad juos apvažiuotume. Kelio ženklai išvartyti, o didžiausieji – sulenkti perpus tarsi knygos”. Bet Ievutės tėtis spaudė kiek įmanoma – ir 7 valandą ryto jau buvo Vilniuje. Kelią iš Klaipėdos įveikė per tris valandas.

Donoro inkstukų susirinko penki ar šeši ligoniukai, trims iš jų inkstai tiko: suaugusiai moteriai ir Ievutei bei dar vienai mergaitei Viktorijai. Dabar šios mergaitės yra inkstukų sesės. Nors kitą dieną po operacijos tyrimai suprastėjo, nusivilti neleido žinia, kad echoskopu užfiksuotas kraujo tekėjimas į inkstą: tai rodė, kad jis gyvas. Beliko laukti, kol “užsives” ir ims veikti. Tik trečią savaitę tyrimų rezultatai ėmė gerėti ir snūduriavęs donoro inkstas pagaliau “užsikūrė”.

Mintys apie donorystę

Ar šeima žino, kas jų geradariai, paaukoję artimųjų organus? Įstatymai draudžia atskleisti tokius duomenis, tad šeima nedaug ką težinojo: antrąkart donoras buvo vyriškis, trečią sykį – moteris. Gintaras apie donorystę prašneko neklausiamas: “Sunku net įsivaizduoti, ką jaučia žmogus, kuriam, kai miršta jo artimasis, tenka tuoj nuspręsti dovanoti organus ir kartu gyvybę kitiems. Užtat mums nekyla klausimų dėl savęs: jei kas nutiktų, viską, kas tinka persodinti, atiduotume”.

“Iki tol ne itin gerai įsivaizdavome, kas ta donorystė, kaip labai tai svarbu. Juk viskas buvo taip toli nuo mūsų, atrodė, kad tokie dalykai vyksta kažkur kažkam, bet mums tikrai nenutiks. O dabar, matydami, kiek kovota dėl Ievutės sveikatos ir kokia ji laiminga, kai turi savo inkstuką, net mūsų artimieji ir pažįstami supranta donorystės svarbą”, – vyrui pritarė Giedrė.

Jei daugumos žmonių artimieji suprastų, kad dovanodami artimo žmogaus organus jie dovanoja gyvybę, nebūtų tokių eilių donorų organams gauti. “Juk yra žmonių, kurie sunkiai ištveria dializės procedūras ir taip pavargsta, kad atsisako tęsti… Dializės procedūros labai apkrauna širdį. Kol Ievutė buvo dializuojama, jai tekdavo labai riboti suvartojamų skysčių kiekį, mat neturintys inkstų ligoniukai nesišlapina ir skystis kaupiasi organizme. Kad organizme nebūtų kalio pertekliaus, mergaitei buvo draudžiama valgyti šokoladą, bananus, abrikosus, o bulves tekdavo gerai išplauti prieš valgant. Viskas buvo ribojama, – sakė mama. – Jei mergaitė suvalgydavo bananą, tekdavo tuoj gerti vaistus, mažinančius kalio kiekį organizme”. Tačiau moteris sako šventai tikėjusi, kad trečia operacija pavyks. “Dievuliui ir donoro šeimai ačiū, tiesiog milžiniškas dėkui už suteiktą viltį, kad mergaitė pagaliau gyvens visavertį gyvenimą. Žinoma, ir medikai padarė tikrą stebuklą, ačiū jiems”, – džiaugėsi visa šeima.

Dabar iš Klaipėdos į Vilnių šeima su Ievute važiuoja kartą per dešimt dienų, anksčiau tekdavo pasirodyti medikams kas savaitę. Laimė, atlikus tyrimus aiškėja, kad inkstukas veikia. Namie Ievutę lanko mokytojai, o draugai pasirodo tik retkarčiais: žino, kad mergaitės imunitetas nusilpęs nuo vaistų, vartojamų tam, kad organizmas neatmestų inkstuko, todėl jai gali pakenkti net mažiausia infekcija.

Net likusi viena namie, savarankiška ir anksčiau už bendraamžius suaugusi mergaitė įsileidžia ir išlydi mokytojus, laiku išgeria vaistus, pasimatuoja kraujospūdį. Išmoko jį pamatuoti ir kartu gyvenančiai močiutei ir net pasako, kada jis per aukštas ir močiutei reikia gerti vaistų.

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. meskuts meskuts rašo:

    super straipsnis.. Graži istorija su laiminga eiga.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...