2010 Gegužės 06

Palmira Galkontaitė

Kažkas turi pasikeisti, įvykti, o tada…

veidas.lt

"Veido" archyvas

Palmira jaunystės metais

LRT laidą “Nacionalinė paieškų tarnyba” vedanti  Palmira Galkontaitė  daugeliui yra padėjusi susirasti artimuosius. Kiekviena istorija – tai kelias į žmogaus širdį. Ką toje kelionėje atranda ji pati?

– Savo laidose suvedate artimuosius… Ar yra žmogus, kurį norėtumėte dar kartą sutikti Jūs pati?

– Labai norėčiau sutikti savo auklę. Nežinau, kas ji buvo mūsų namuose Pavilnyje, kai dar buvau visai mažiukė. Namų tvarkytoja? Auklė? Tiesiog Kazytė. Jos niekas kitaip ir nevadino. Tikriausiai ji galėtų papasakoti man apie tėtį, kurio netekau ankstyvoje vaikystėje. Tikiu, kad tai sumažintų mano nežinojimą.

Norėčiau sutikti ir pirmąją meilę, Algį, darželio pasididžiavimą, nes galėdavo ant liežuvio užsidėti slieką. Tuomet, kai mums buvo po 5–6 metus, kai krėsdavome eibes, kai žiūrėdavome, kas iš ko sysioja. Norėčiau sutikti pirmąją “mirtiną” draugę Ramintą, su kuria prieš 43-ejus metus lankėme baseiną. Deja, neprisimenu jos pavardės.

Mokome ir mokomės

– Sako, kad mamos vaikams atiduoda dalį savo pasaulio… Ko Jus gyvenime yra išmokiusi Mama?

– Mano mama gyvena Vilniuje. Jos gyvenimas  nebuvo lengvas. Po vienu stogu gyvenome keturios moterys – mama, močiutė, mano vyresnioji sesuo ir aš. Ko išmokė? Meilės. Ir stiprybės. Nepraskysti. Dabar ją to mokau aš. Su ja susijęs ir vienas mano paaugliškos nevilties epizodas.

Man buvo šešiolika, kai bandžiau nuodytis. Prisigėriau vaistų. Ir štai tą paskutinę akimirką, prieš grimzdama į nebūtį, dar spėjau išvysti ją, palinkusią ties manimi. Mačiau ir girdėjau, kaip paklaikusi kartojo: “Už ką tu man taip?” Tąsyk nieko daugiau nespėjau suvokti. Bet jau gerokai  vėliau, prisimindama tą akimirką ir jos klausimą, ėmiau suprasti, kad pasirinkęs savižudybę žmogus nenorom, neišvengiamai užkrauna amžiną kaltę patiems brangiausiems, patiems artimiausiems. Ir kad nėra jokių išorinių priežasčių ryžtis savižudybei, tėra vidinės priežastys.

– Esate keturių vaikų mama. Ko norėjote juos išmokyti?

– Būti žmonėmis. Visi jie labai geri – teisingi, dori. Neprikiaulins, neprišiukšlins už nugaros. O jeigu taip ir padarys, labiausiai graušis. Kankinsis ir atgailaus. Nenurys ir negyvens lyg niekur nieko.

– Labiausiai įsiminusi gyvenimo pamoka?

– Jau neskubu sakyti: niekada taip nepasielgčiau… Ne kartą esu taip pagalvojusi ir pasakiusi. Ir ką? Likimas tarsi pasityčiodamas ima ir įmeta į tokias aplinkybes, jog net žagteliu, kad taip pasielgiau. Bet leidžiančiame sau jausti žmoguje, matyt, nuolat gyvena ir angelas, ir velnias. Gal viso gyvenimo esmė ir yra amžina jų kova? Ir, ko gero, be vienintelio teisingo atsakymo.

Kelionė į kitus – kelionė į save

– Svetimi gyvenimai… Kelionės į tolimas šalis, miestus… Ką tose kelionėse atrandate?

– Tai man suteikė galimybę stebėti patį įdomiausią reiškinį – žmogų. Ne vien paradinį, o  įvairiuose  gyvenimo lūžiuose. Visokį – nuoširdų, veidmainį, tarsi skydu prisidengusį abejingumo kauke, pažeidžiamą, trapų, stiprų, laimingą, nusivylusį, apakintą neapykantos, taurų ir apgailėtiną. Palytėtą visų žmogiškosios būties apraiškų. Įsitikinau, kad žmogus – labiausiai nenuspėjama ir neprognozuojama būtybė.

– Dažnai pasakojate skaudžias istorijas, bet tikriausiai būna ir priverčiančių nusišypsoti?

– Štai kreipėsi penkiasdešimtmetė moteris, ieškanti dukterėčios, vaikystėje paliktos nelaimėlės sesers. Prisiminė, kad kūdikystėje ji apiplikyta vandeniu, tad ant pilvuko turėjusi likti žymė.  Radome ne vieną su tokiu vardu ir pavarde. Kelių atitiko  gimimo metai. O štai vienos – ir gimimo vieta. Nuvykome su gėlėmis. Pasirodo, mirusi. Šnekinu jos vyrą. Graudulingu, visai kaip mane parodijuojančios Rimantės Valiukaitės, balsu, pradedu: “Kaip manote, kas gali jūsų a.a. žmonos ieškoti? M…, e…, m… nežinau. Ar ji nesakė, jog  įvaikinta? Ne… Ar turėjo ant pilvo žymę? M… e…. nepastebėjau.”

Ir tą akimirką suvokiu, jog neturiu jokių įrodymų, kad mirusioji ta, kurios ieškome. Maža to, pradedu suprasti, kad apsirikome. Baigiu pokalbį, palieku puokštę, prisaikdinusi, jog ją vyras nuneš ant mirusiosios kapo. Paliekame jį suglumusį, taip ir nesupratusį, kas ieškojo jo žmonos. Buvo žymė ar ne ant jos pilvo? Po to, kai pasitaiko panaši  istorija, kolegos šmaikštauja: “Vėl įtikinėsi, kad vyras nematė  žmonos pilvo?”

Ar mokate atitrūkti nuo  žmonių skausmo, praradimų?

Išeiti iš vienos istorijos padeda kita, kuri vėl sujaukia širdį, protą, į kurią vėl puolu stačia galva. O po įrašo, kai per dieną įrašome 4–6 istorijas, kai išjauti jas, iš tiesų būnu išsunkta ir bejėgė. Sunku net telefonu atsiliepti. Nenoriu su niekuo kalbėtis. Tada įsipilu vyno, žiūriu kokį rusų detektyvinį serialą ir keliauju į paralelinį pasaulį.

Kiekvienam – savo

Žiūrovai buvo įpratę jus ir Egidijų Knispelį, dabar vedantį laidą “Kaip gyveni?”,  matyti  sykiu. Ką naujo atnešė kūrybinis išsiskyrimas tarpusavio santykiams?

Abu turime daugiau darbo. Jau negalime juo dalytis. Privalome derintis prie vienas kito darbo ir kūrybinių kančių grafiko. Būna, pasakau, kad kitą savaitę manęs nebus. Ne namuose, o apskritai gyvenime. Ką tai reiškia? Kai įninki į kokią nors istoriją, kuri “veža”, tarsi sklandai kitoje erdvėje. Esi matoma, tačiau tuo pačiu esi labai toli. Nuo jo, vaikų,  buitinių rūpesčių, užsisklendusi.  Namiškius tai erzina. Mane taip pat, nes sąžinė priekaištauja: “Bloga mama, netikusi žmona, susireikšminusi…”  Gerai, kai tie nuplaukimai prasilenkia. O kai sutampa? Tada ir pasipila…

Kita vertus,  tai moko planuoti, tikslingiau išnaudoti laiką, susikaupti ir dirbti ne tada, kada nori, o tada, kada reikia.

Kas, jūsų akimis, padeda žmonėms išsaugoti santuoką ir jausmus?

Ne mums į tai atsakyti. Mes neišsaugojome savo pirmųjų santuokų (aš, pragyvenusi 13 metų, o Egidijus tikina, kad iš viso neturėjo ką saugoti). Ir šioje santuokoje gyvename viso labo devynerius metus. Aš ir pati  nesuprantu to keisto dviejų žmonių darinio, vadinamo santuoka. Kodėl jie kartu? Kas lemia? Įpratimas? Tingėjimas, ką nors keisti, konformistinis prisitaikymas, vienatvės baimė? Meilė? Juk gan dažnai tuo dangstome egoistinį poreikį kažką turėti, sudaryti sėkmės iliuziją. Pažįstu porų, kurios nugyveno ne vieną dešimtmetį kartu, ir, kas gražiausia, atrodo, kad vis dar myli. Grožiuosi jomis. Nors  žinau, kad su tos moters vyru neištverčiau nė savaitės. O mano vyras su ta moterimi neištvertų nė dienos. L. Tolstojus teigė, jog visos laimingos šeimos yra labai panašios, o visos nelaimingos, nelaimingos savaip. Nesutinku. Kiekvienai šeimai – sava laimė ir sava nelaimė.

Ta pati ir vis kita

Televizijos ekrane – švelni, santūri, stipri… Kokia esate tikrame gyvenime?

Tokia ir visai kitokia. Švelni ir šiurkšti. Santūri ir isteriška, nesivaldanti. Stipri ir apgailėtinai silpna. Būna gėda. Būna bjauriuosi savimi, o būna maloniai nustebinu.

Kas jums yra namai?

Poilsis. Ramybė. Dvasinis komfortas. Bet vėl gi – ką vadinti namais? Vieta, kurioje gyveni, kurioje nakvoji? Tai ne visada ta vieta, kurioje gera. Mano paminėtos būsenos – idealas. O jis neretai kertasi su realybe. Būdavo, kad ramybės, poilsio, kaip tik eidavau iš namų. Viskas priklauso nuo būsenos. Kartais momentinės.

Ko gyvenime  jums labiausiai trūksta?

Pagrįstumo. Jeigu skauda, tai kodėl? Jei nesiseka, kodėl? Tik laimės akimirkomis neklausiame, kodėl. Todėl, manau, kad daug prasmingiau tiesiog gyventi, užuot kėlus klausimus.

Kokią savybę vis bandote pakeisti?

Nuolankų bailumą. Man nelengva pasakyti kategorišką “ne”. Bijau įžeisti, įskaudinti. Reikia labai  pasistengti, kad pratrūkčiau. Ir tai po to graužiuosi. Tikinu save, jog pasiekiau amžių, kad galiu tiesiai pasakyti, ką galvoju, kad neturiu taikstytis su tuo, kas man nepatinka, nepriklausomai nuo to, kaip bus suprasta. Tačiau realybėje suveikia kažkokie peraugusios mokinukės kompleksai. Nutyliu ir… atsiriboju, pasitraukiu. Dažniausiai į save.

Ar pavasaris  vis dar kartu su jumis?

Gyvenime metų laikai kaitaliojasi, persipina… Septyniolikos gali išgyventi žiemos sąstingį, o perkopęs penktąją dešimtį – pavasarį. Prisimenu, man baisiausia riba buvo trisdešimtmetis. Atrodė viskas, apie ką svajojau, ką norėjau išbandyti – jau praeityje. Buvo apmaudu ne dėl to, kad smunku žemyn, o dėl to, kad atrodė nėra kur kilti.

Dar sutapo, kad tais, 1990–aisiais, mano gimtadienis, birželio 14–toji buvo paskelbta Gedulo ir vilties diena. Juodais kaspinais perrištos vėliavos, gedulingos giesmės, parduotuvėse ir net kavinėse. Gėda buvo ką nors švęsti. Ir jeigu kas nors būtų pasakęs, kad po dešimties  įgyvendinsiu ne vieną svarbią idėją,  antrą kartą ištekėsiu, susilauksiu ketvirto vaiko, apkeliausiu daugybę  šalių ir sukursiu kelis naujus projektus, manyčiau, jog vargšelis kliedi. Taip ir dabar. Štai šią vasarą man stuktelės 50. O jaučiuosi taip, įsivaizduoju, kaip juokingai tai nuskambės, tarsi būčiau ankstyvą pavasarį tik susisukęs pumpuras, kuris laukia šilumos, kada galės išsiskleisti. Keista laukimo būsena. Tarsi tuoj tuoj…

Akimirkos

Kas yra laimė jūsų akimis?

Man laimės pojūtis – akimirka.  Sodyboje, kai žiūriu į atslenkantį, pieno juosta apjuosiantį kiemą rūką, pievoje boluojančią, kažkokį pėdsaką užuodusios Doros (mano šuo – auksaspalvis retriveris) uodegą, kai po pirties Egidijaus nuplakta išsvirduliuoju į dar šilto rudens lietų. Prie jūros, kai suvokiu amžiną, nenuilstančią, aikštingą stichiją; kalnuose, kai staiga priartėjusios žvaigždės tarsi rėkia apie protu nesuvokiamą visatos galybę. Sūnaus mokyklos rytmetyje, kai jie, pirmaklasiai, tokie nerangūs, taip nuoširdžiai nori patikti. Nepriklausomybės aikštėje, kai kyla Lietuvos vėliava, groja himną, o aš, staiga suvokusi savo tapatumą, o gal velniai žino ką, ryju ašaras…

Kai žaidžia diletantai

Kaip žiūrite į šį laikmetį?

Jis – pavojingai absurdiškas.  Absurdiškos žūtys, katastrofos,  įtikėjusiųjų savo misija sprendimai. Kai diletantas savo kliedesius bando paversti kūnu, tampa pavojinga. Mano galva, visi kandidatai į Seimą turi būti testuojami  griežtos psichiatrų komisijos. Nes daugeliu atveju įžvelgiu kliniką: “Aš galiu, žinau, padarysiu…”  Pasekmė – liūdnas farsas: diletantų, garbėtroškų valdžia. Absurdas, kurį sukūrėme mes patys, rinkėjai. Savo pasirinkimu pademonstravę požiūrį į tuos, kuriems suteikiame sprendimų galią: tai kas, kad durniukai, bet linksmi.

Vadinti šį laikmetį sunkmečiu – neapsiverčia liežuvis. Nors bedarbius skaičiuojame šimtais tūkstančių, o viltį  senatvei dauginame  ne iš nulio, o iš minuso. Bet žmonėms, kurie išgyveno 1941–uosius, pokarį,  pagaliau 1990–uosius, kai kepiau kotletus iš burokėlių ir morkų, o parduotuvių vitrinose puikavosi pamėlynavusios vištos ir galvijų kaulai, ši krizė tikrai nėra badas. Veikiau nusileidimas ant žemės. Daug metų mes, kultūros žmonės, buvome bėdžiai. Taip gyvenome, tokie ir jautėmės. Pagaliau, tuo buvome laisvi. Kai kuriems pliumpenams iššokus, atsirado raudoni kilimai ir “žvaigždžių fabrikai”. Buvome daromi žvaigždėmis. Su frakais, ištaigingomis suknelėmis (nesvarbu, kad dažna žvaigždutė išvakarėse galvą sukdavo, kur išsinuomoti styl‘ą atitinkantį aprėdą, kad tik nepasirodytų prasčiau).

Patikėjome. Honorarų ateitis atrodė garantuota. Būstas skolon, automobilis skolon. Raminome save, kad civilizuotas pasaulis taip gyvena. Kas liko šiandien? Paskolos, lizingai,  80 proc. sumažėjusios pajamos ir neaiški rytdiena.
Bet liūdniausia ne tai. Ne tas – “snukiu į žemę”. Pasikeitė žmonių santykiai. Kai nėra elementarios išlikimo garantijos, vęši plėšrūniškas išlikimo inkstinktas. Kova už būvį.

Ko tikitės iš ateities?Gyventi. Daugiau savo gyvenimą. Laisvesnį nuo įsipareigojimų. Ir kol gyvensiu, tol bus  svajonių, nusivylimų, idėjų… Kitaip nebūna. “Kol gyvi”, – kaip sakydavo mano mielas bičiulis Anupras.

"Veido" archyvas

Su sesute vaikystėje

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...