2013 Balandžio 16

Raimundas Milašiūnas

Kas išmokys lietuvį bendrauti?

veidas.lt


Individualumas yra geras dalykas, nes skatina iniciatyvą. Tačiau atima tai, kas yra žmogaus išgyvenimo sąlyga, – ryšį su kitu.

Lietuvoje viskas kaip visada: gyvenimas vis blogėja, žiema niekaip nesibaigia, o mes vieningai viską ir visus keiksnojame. Tėvynės kronika nekinta metų metais. Viskas tik blogyn, ir vis kas nors dėl to kaltas. Žinoma, ne mes patys. Dėl kažkur pusnyse besiblaškančio ir niekaip kelio pas mus neatrandančio pavasario, aišku, kalti sinoptikai ir dar kelininkai. Kad gyvenimas blogėja, žinoma, kaltas Seimas ir dar „kvailiai“, kurie tokį jį išrinko. Gaila, kad tų kvailių bendrame paveiksle vis daugiau. Nesvarbu, ką beišrinktų ir kas mus valdytų, pavieniui mes esame be galo gudrūs ir įžvalgūs, nes tuos kvailius vis sugebame laiku identifikuoti.
Ir vis dėlto keista ta lietuvių tauta: sprendžiant pagal kritikuojančiųjų skaičių, gudragalvių turim labai daug, bet kvailių irgi daugėja, o bendras gyventojų skaičius vis mąžta… Atrodo, kad tuoj imsim ir paneigsim matematinius dėsnius, mat paaiškės, kad mums nebegalioja šimto procentų taisyklė – juk ir gudriųjų, ir kvailių turime beveik po šimtą procentų.
Keista ta lietuvių tauta, bet niekas jau seniai tuo ir nebesistebi. Juk posakis, kad lietuviui nėra nieko maloniau už degantį kaimynų tvartą, atsirado kažin kada… Ir dabar mes niekaip savo įpročių nekeičiam. Esame kritiški kitiems, bet ne sau, pavydime sėkmės kitam, bet nieko nedarome patys, kad tą sėkmę susikurtume. Užtenka atsiversti interneto tinklalapių komentarus, ir iš karto pajuntame, kad atsidūrėme visų galų ekspertų pasaulyje. Bėda tik ta, kad tie ekspertai paprastai labai „paslaptingi“: aiškiai žino, kas vyksta blogai ir kad visi „idiotai“, bet ką reikėtų daryti kitaip, nesako. Matyt, bando mus, kvailius, priversti mąstyti, pačius rasti kelią.
Yra ir kitokių ekspertų. Tų, kurie viską žino ir viską paaiškina. Pamenu, neseniai Lietuvos padangėje kilo konfliktas tarp buvusių ir esamų “Vilniaus prekybos” grupės akcininkų. Įdomiausia buvo skaityti komentarus. Kiek įdomių teorijų sužinojau! Bet visos negatyvios. Viskas tik su purvo padrabstymo kvapeliu. Pozityvaus, deja, nieko. Tačiau visi komentatoriai pasirodė tikrų tikriausi ekspertai, nes jie atrodė žinantys tą vienintelę, tikrąją istoriją.
Internetas – galinga jėga. Galinga pirmiausia tuo, kad jame galima daryti daugelį dalykų, kurių niekada neišdrįstume, o ir nepajėgtume atlikti viešumoje. Jis sukuria stiprų pasitikėjimo savimi lauką, nes gali drabstyti purvais ar nuteisti bet ką ir bet kada, nebijodamas būti įveiktas pats. Nors atrodo, kad ši iliuzija gana greitai išgaruos, nes Polujanskų šeimos, demaskavusios ir nubaudusios vieną tokį interneto ekspertą, pavyzdys gali tapti užkrečiamas. Ir kur tada mes savo „drąsą ir išmintį“ demonstruosime?
Tačiau lietuviai visuomet randa galimybių pasireikšti ir viešumoje. Juk bet kada galime keikti valdžią, nes mūsų šalyje tai laikoma geru tonu. Niekas nebaudžia, jei surengi kokį mitingėlį prie Seimo (leidimą paprastai gauni, nes savivaldybės viršūnėlėje sėdi patys Seiman nepatekę ir dėl to nesibodintys valdančiųjų į vietą pastatyti) ar net TV ekrane paburnoji.
O valdantieji mums, deja, ir patys pasistengia peno tokioms atakoms pateikti. Nekalbu apie neįtikėtinus atvejus, kai, pavyzdžiui, ūkio ministrė susipainioja tarp savo kompetencijų ir pažada sutvarkyti energetiką ar savo pavardę interneto puslapyje išverčia į įvairias užsienio kalbas, bet užtenka paklausyti seimūnų tarpusavio ginčų viešumoje. Pastaruoju metu didžiąją jų veiklos dalį sudarė ta pati „ekspertinė“ veikla – vieni vis gręžiojasi atgal ir demonstruoja mums, ką buvusieji „pridarė“, o kiti vėlgi ieško būdų „pričiupti“ naująją valdžią. Vėl ta pati kritika, bet naujų idėjų negirdėti.
Todėl gana optimistiškai nuteikia opozicijos sukurta šešėlinė vyriausybė, nes ji ir turėtų kurti idėjas, o ne apsiriboti sausa kritika. Bet ar tai įvyks, nežinia. Mat pačioje Tėvynės sąjungoje ruošiantis rinkti naują vadovą naujų balsų negirdėti. Šešėlinės vyriausybės vadovas nemano, kad turėtų savo partijai pateikti naujų idėjų, o jo oponentas, deja, joja ant to paties kritikos arkliuko. Todėl vėl netikėtai naujai nuskambėjo dar vienos kandidatės Laimos Andrikienės programa. Nesiimu spręsti politinio jos turinio, bet pats bandymas pasiūlyti naujų idėjų visuotinės kritikos ir visažiniškumo fone – sveikintinas.
Taigi kodėl mes esame tokie kritiški? Kodėl akimirksniu atrandame krislą kito akyje, bet nepastebime rąsto savojoje? Psichoterapeutai pasakytų, kad tai visuotinis mūsų bruožas, nes tie, kurie ima gilintis į save ir jaučiasi menki ar prisiima pernelyg daug kaltės, tampa išimtimi ir lankosi mūsų kabinetuose… Atsakymui rasti, matyt, reikėtų atlikti visą mokslinį darbą. Mano tikslas ne tas. Vis dėlto patirtis tame pačiame psichoterapeuto kabinete pateikia ir kai kuriuos atsakymus.
Mes vis dar nesame linkę kurti saugios vaikystės. Dar vis gyvi Garliavos prisiminimai, besiskiriančių ar išsiskyrusių tėvų konfliktai atveria manipuliavimo vaikais perspektyvą. Taip jau nutinka, kad mes neretai į juos sudedame savo nerimus ir jų sąskaita aiškinamės tarpusavio santykius. O ką pasakyti apie nuolat valdžios eksperimentus patiriančias jaunas mamas? Niekas jų neatsiklausia, kai svarstoma finansuojamo buvimo su vaiku trukmė, – ekonomika svarbesnė už žmogaus dvasią. Niekas nepagalvoja, kokius jausmus savo vaikams perduoda ir mamos, kurios staiga imamos persekioti už tai, kad gimdė namuose.
Manipuliacijų objektu ar tėvų nerimo talpykla tapę vaikai patys jaučiasi bejėgiai, o užaugę visais būdais stengiasi tos bejėgystės atsikratyti. Tada ir atsiranda poreikis ją perleisti kitiems. Psichoterapeutai tai vadina projekcija, kai savo nepageidaujamus bruožus suteikiame kitiems ir juos kituose stengiamės sunaikinti. Taip gimsta kitų nuvertinimas ir begalinis pasitikėjimas savimi. Deja, tik menamas.
Mes nebemokame bendrauti ne tik dėl emocinės bejėgystės. Nuolatinis bėgimas ir ekonominių santykių sureikšminimas atima iš žmonių tiek norą, tiek poreikį kurti ryšius su aplinkiniais. Individualumas yra geras dalykas, nes skatina iniciatyvą. Tačiau atima tai, kas yra žmogaus išgyvenimo sąlyga, – ryšį su kitu. Visi žinome, kad kūdikiui būtina motina ir artimas santykis su ja, tačiau retai pamąstome, jog mums visiems kartais reikia pabūti vaikais ir gauti palaikymą.
Krikščioniška nuostata mylėti artimą savo nėra tuščia, nes joje slypi žmogaus išgyvenimo esmė: mes gausime meilę ir paramą tik tuomet, kai išmoksime ją duoti patys.

Manipuliacijų objektu ar tėvų nerimo talpykla tapę vaikai patys jaučiasi bejėgiai, o užaugę visais būdais stengiasi tos bejėgystės atsikratyti. Tada ir atsiranda poreikis ją perleisti kitiems.

Daugiau šia tema:
Kiti straipsniai, kuriuos parašė Raimundas Milašiūnas:
Skelbimas

Komentarai (3)

  1. Bronius Bronius rašo:

    Pastarųjų dienų akimirka nereikalaujanti komentaro: TV projekto “Lietuvos Tūkstantmečio vaikai” pauglio didžiausia svajonė, kuria vienas iš dalyvių (laidos lyderių) pasidalino su žiūrovais: “kad nesipyktų mano tėvai…”

  2. Bronius Bronius rašo:

    klaida: paauglio

  3. max max rašo:

    na reikėtų patiksli, kad persekiojamo ne namuose gimdžiusios mamos, bet bemokslės šarlatanės, skatinusios tas mamytes namuose gimdyti ir už tai gavusios gražaus pinigėlio. O tai esminis skirtumas.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...