2013 Birželio 07

Kaip Sąjūdžio jubiliejus virto antieuropietiška isterija

Algimantas Šindeikis

Dalyvaujant Sąjūdžio 25 metų jubiliejaus šventimo renginiuose ir klausantis gausių oratorių kalbų teko apgailestauti, kad valstybės nepriklausomybės atkūrėjai ir nemaža dalis intelektualų yra giliai nugrimzdę į praeities fetišizavimą ir nebejaučia jokios pareigos blaiviai modeliuoti Lietuvos valstybės dabarties ir ateities.

Sąjūdžio jubiliejaus minėjimai priminė nesibaigiančias kovotojų dėl Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo asmeninio indėlio reikšmingumo ir šlovės dalybas bei varganą verkšlenimą, kad jų atkurta valstybė yra sužlugdyta, o netrukus apokalipsė, įvairiais pavidalais atslenkanti iš Europos, turėtų apimti visas mūsų šalies gyvenimo sritis. Dalis Sąjūdžio jubiliejaus minėjimo renginių priminė aklų ir kurčių, iš realaus gyvenimo pasitraukusių inteligentų pagoniškas apeigas. Sąjūdžio žmonės, įklimpę į amžinas raganų medžiokles ir neslepiantys meilės smetoniškai etnocentrinės Lietuvos diktatūrai, pasižymėjusiai unikaliu žmogaus teisių supratimu (greičiau nesupratimu), apimti juodosios konservatyvizmo ideologijos (Estijos intelektualo Reino Raudo pastebėjimas), yra pasiryžę burti naują Sąjūdį ir vėl kovoti dėl nepriklausomybės. Tik šį kartą ne nuo sovietinės diktatūros, o nuo „įtartinų“ europietiškų vertybių.

Tokia jubiliejinė Sąjūdžio nuotaika rodo, kad šis judėjimas seniai miręs. Ar gali būti gyva Lietuvos nepriklausomybės atkūrėjų organizacija, kuri ne tik nesugeba džiaugtis ir didžiuotis iškovota laisve bei Lietuvos valstybės ekonomine ir socialine pažanga, bet ir neturi jokios nuovokos, kokie nauji iššūkiai laukia, bei nebeieško kelių į ateitį? Organizacija (kurios dalyviais save gali laikyti kone visi Lietuvos žmonės) turėtų galvoti, kaip toliau kurti Lietuvos valstybę ir įveikti jos laukiančius iššūkius, blaiviai vertinti realybę ir matyti pasaulį tokį, koks jis yra, o ne tokį, koks jis buvo praėjusio šimtmečio pradžioje.

Ką Sąjūdžio jubiliejaus renginiuose sako Lietuvos bažnyčios vadovas arkivyskupas Gintaras Grušas: „Vis gausiau matome su europiniu prekės ženklu mus pasiekiančių teisės produktų, ardančių pamatą, iš kurio kilo Sąjūdis ir kuris yra mūs tautos gyvybinė atrama. <…> …šiandien raginant priimti bendrus europinius dokumentus ar programas, operuojame svarbiomis tolerancijos ir žmogaus teisių sąvokomis, tačiau kai kurių siūlymų tikslas yra ne pagarba asmeniui, o subtilus siekimas primesti žmogaus prigimčiai svetimą ideologiją…“ Ir taip kalba Lietuvos bažnyčios vadovas, kurio konfesijai priklausantys bendruomenės nariai naudoja šimtus milijonų eurų ES paramos lėšų (visos ES mastu – milijardus), skirtų bažnyčių, vienuolynų, kito Bažnyčiai priklausančio materialaus ir nematerialaus bažnytinio turto, prie kultūrinio paveldo priskirtam nekilnojamajam turtui atkurti ir restauruoti? Taip kalba katalikų dvasininkas apie Europą, kuri savo aukščiausiu teisės aktu – Strasbūro Žmogaus Teisių Teismo sprendimu (sprendimas Lautsi ir kiti v. Italiją) apgynė nukryžiuotojo buvimą Italijos (kartu ir visos Europos, ir ne tik Europos) mokyklose, nes pripažino šį ženklą ne tik kaip religinį, bet pirmiausia kaip Europos paveldo, civilizacijos, kultūrinį tolerancijos simbolį, saugantį santarvę tarp visų tiek tikinčių, tiek netikinčių žmonių, sukūrusį Europą tokią, kokia ji yra šiandien.

Tai ne vienintelė retorika, nukreipta prieš modernią, tolerantišką, žmogaus laisvę gerbiančią Europą. Galima pagrįstai teigti, kad dalis niekur nepritapusių, nerandančių būdų, kaip prisidėti prie Lietuvos valstybės ekonominio, socialinio, kultūrinio klestėjimo, Lietuvos inteligentų pradėjo aršią ir agresyvią kovą prieš Europines vertybes. Gąsdinama suvereniteto praradimu, Europos diktatu, homoseksualų antplūdžiu ir net sąmoningu Lietuvos valstybės sunaikinimu. Į tokius ir panašius bandymus „apsaugoti“ Lietuvos žmones nuo Europos, jos laisvės ir gerovės valstybės idėjų, pilietinių laisvių Lietuvos žmonės jau yra davę aiškius atsakymus. Per pastaruosius Seimo rinkimus nacionalinis susivienijimas, priglaudęs įvairaus plauko eurofobus, „Už Lietuvą Lietuvoje“ (Lietuvos centro partijos, Lietuvos socialdemokratų sąjungos, Tautininkų sąjungos ir Tautos vienybės sąjungos koalicija) gavo 0,94 proc., „Jaunoji Lietuva“ – 0,63 proc., Krikščionių partija – 1,2 proc. rinkėjų balsų ir liko toli už Lietuvos aktyvaus politinio veikimo ribų. Tai daugiau nei akivaizdus įrodymas, kad lietuviai Europos nebijo. Priešingai, ją laiko savo naujaisiais namais ir ten važiuoja pripažindami jos vertybes ir per šimtmečius sukurtą tvarką bei puoselėtą žmogaus orumą. Šiandieniniai Sąjūdžio šaukliai, likę už piliečių simpatijų borto, randa naują kovos lauką – antieuropietiškumą, ir jį vaizduoja tokiu pat blogiu kaip ir sovietinė diktatūra.

Šiokios tokios atgaivos suteikia vienas kitas blaivus balsas, leidžiantis matyti ir kitokią Lietuvos tikrovę. Vienas Sąjūdžio iniciatorių, legendinės „Anties“ lyderis Algirdas Kaušpėdas mato kitokią realybę: „Lietuva pranoko svajones. Tai, kad atgavome laisvę, yra tikras stebuklas.“ Ar gali būti tikslesnis įvertinimas to, ką mums visiems per 24-erius nepriklausomybės metus pavyko pasiekti.

Politinio užribio veikėjai, ieškodami naujos politinės nišos, nesuvokia šiandieninės Europos ir jos iššūkių. Kokie yra šių dienų Europos iššūkiai? Pagrindinis – sugebėti išsaugoti taiką ir po Antrojo pasaulinio karo sukurtus gerovės valstybių ekonominius ir socialinius modelius, kurie daugybę metų leido senosios Europos gyventojams puoselėti savo orumą bei gyventi harmoningą, laisvą ir atsakingą gyvenimą. Kaip tai išsaugoti, suka galvą daugybė Europos politikų, ekonomistų, sociologų ir teisininkų. Senasis žemynas pamažu praranda savo konkurencingumą pasaulio ekonomikoje. Kaip toliau gyvens ir savo vertybes išsaugos pusę milijardo gyventojų turintis žemynas – sudėtingas klausimas, į kurį atsakymo turi ieškoti ir Lietuvos intelektualai.

Modernieji Europos filosofai ir vienas ryškiausių jų atstovų vokietis Jurgenas Habermasas ragina neužsidaryti Europos valstybių etnocentriškume ir bandyti toliau koncentruotis į universalių žmogaus teisių ir europietiškų vertybių puoselėjimą. Tai gali padėti Europai išsaugoti savo tapatybę ir sugebėti išlikti konkurencingai sparčiai besikeičiame globaliame pasaulyje.

Intelektualinis, pirmiausia Lietuvos inteligentijos, nuosmukis, negebėjimas matyti pasaulio visumos ir jo perspektyvos krypčių, Lietuvos vietos pasaulyje, nemokėjimas rasti būdų, kaip savo pastangomis prisidėti prie mūsų valstybės kūrimo, užsidarymas savo istorinėje praeityje ir jos fobijose, bandymas ieškoti valstybės galių lietuvybės etnocentrizme, bandant riboti kitų Lietuvos piliečių teises, – toks šiandienos Sąjūdžio žmonių portretas. Ar ne nuo tokių Lietuvos valstybės „vizionierių“ ir bėga mūsų piliečiai į senąją Europą, ieškodami savo laisvės ir oresnio gyvenimo galimybių?

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentarai (6)

  1. skaitytojas skaitytojas rašo:

    tenka sutikti, pastebėjimai verti dėmesio. Nors matyt daugelio tautiečių viduje dar slypi inertinis noras priešintis europinėms vertybėms.

  2. Anonimas rašo:

    labai geras straipsnis, taiklus ir reikalingas. daugelis mūsų tautiečių taip sugeba sumaišyti viską savo galvose (kritiškumą su šovinizmu(, kad galiausiai gaunasi rusiška anti-vakarietiška mišrainė, kuri kasdien transliuojama iš Rusijos TV mūsų patriotams, kurie taip ir neišmoko kalbėti angliškai

  3. Afftorius Afftorius rašo:

    Afftorius tiesiog be vazelino ESSR užpakalyn sulindo. Na nieko ES ne amžina bus laiko įvertinti ir tokius ulius “eurokomjaunuolius”

  4. Šindeikiui Šindeikiui rašo:

    Pasiskaičius A. Šindeikio komentarą supratau, kaip yra pavojinga susireikšminti. Matomai A. Šindeikis paskutiniu metu vien kalbėjo ir rašė ir nieko neskaitė, ir niekuo nesidomėjo. Taigi pradėjo prieštarauti tiek pats sau, tiek Žurnalui. Reikėjo tik paskaityti G. Sarafino vedamąjį straipsnį ir keliamų klausimų butų nekilę. Jeigu A. Šindeikis yra tikintis, tai reikėtų nemokyti vyskųpą moralės, o pačiam pasimokyti. Tačiau matomai jis yra iš senųjų ateistų ir jis niekaip negali suprasti, kad bažnyčiai gavus pinigų nepavyko jos nupirkti. Na, nesielgia pagal Šindeikio supratimą. Nestato pinigų aukščiau moralės ir padorumo. O Sąjūdžio steigėjų kodėl nesupranta? Ko gero, kad naudos iš jų nesimato. Suprantam Sąjūdyje bendradarbiavo pirminės idėjos suvienyti ir buvęs stribas Petkevičius ir mūsų tautos dainius J. Marcinkevičius. Negalėjo jie ilgai išlikti po viena vėliava. Kad nuomonių skirtumas jubiliejiniam renginyje buvo didesnis negu KPSS suvažiavimuose, tai gerb. daktarui dar neįprasta. Arba teks įprasti arba keisti kryptį į raudoną. Gal ir rėmėjų rytuose atsiras?

  5. Aha Aha rašo:

    <>
    Va taip: BLOGAS, BLOGAS tas paukštelis, kuris jį lesinančią ranką kerta!
    Moralas: “gavai pakišos ir tylėk” :D

  6. Aha (turėjo būti taip) Aha (turėjo būti taip) rašo:

    …Ir taip kalba Lietuvos bažnyčios vadovas, kurio konfesijai priklausantys bendruomenės nariai naudoja šimtus milijonų eurų ES paramos lėšų…
    Va taip: BLOGAS, BLOGAS tas paukštelis, kuris jį lesinančią ranką kerta!
    Moralas: “gavai pakišos ir tylėk” :D


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...