2015 Gegužės 09

Kaip pavyko apginti lietuviškas raides

veidas.lt

Kova dėl kultūros. Kasmet gegužės 7-ąją minime Spaudos dieną, ir ši šventė mums tiesiogiai susijusi su tautos išsivadavimo iš svetimo jungo kova. Juk tą dieną 1904 m. mūsų bočiai pasiekė pirmą ryškią ir akivaizdžią pergalę prieš caro valdžią: privertė ją atšaukti spaudos lietuviškais rašmenimis draudimą, laimėjo karą, trukusį ištisus 40 metų, anot istoriko Simo Sužiedėlio, ne dėl raidės, o dėl tautos. O kaip tai galėjo įvykti: kaip nedidelė, neturtinga, mažai mokytų žmonių teturinti tauta galėjo įveikti caro imperiją su jos žandarais – raudonsiūliais, prokurorais, teismais ir kalėjimais?

Tai, ko gero, unikalus atvejis pasaulio tautų istorijoje, realybe tapęs tik todėl, kad prieš tą imperiją, jos savivalę vieningai sukilo visa tauta, o jos kova buvo gerai organizuota – geriau negu valdžios pastangos įveikti neklaužadų lietuvių pasipriešinimą. Milijonai egzempliorių draudžiamos spaudos pasiekdavo mūsų kaimus ir miestelius, o svetimomis raidėmis išspausdintos veltui ar net prievarta brukamos knygos ėjo, liaudiškai tariant, ragaišiams kepti.

Labai svarbų vaidmenį šiame pasipriešinimo darbe atliko knygnešių, spaudos platintojų organizacijos: juk tikrai nelengva buvo padaryti taip, kad, išvengę kelyje dešimčių caro žandarų ir šnipų žabangų, lietuviški laikraščiai, maldaknygės, knygos, didelės ir mažos, išspausdintos Prūsuose, pasiektų Šiaulius ar Anykščius.

Pradedant apie tai pasakoti pirmiausia reikia pabrėžti, kad unikalus, herojiškas, į jokią svetimą kalbą tiksliai neišverčiamas žodis „knygnešys“ iš tikrųjų turėjo dvi prasmes – siaurą ir plačią. Knygnešiais vadino tuos žmones, kurie pasikinkę arkliuką ar ant pečių gabeno draudžiamas knygas iš Prūsų į slaptus sandėlius, paskirstymo punktus mūsų krašte. Dalis jų veikė iš idėjos, dalis – už pinigus, kaip „normalūs“ kontrabandininkai. Pavyzdžiui, viename tokių punktų Šiauliuose knygnešiams už draudžiamos spaudos, ne tik lietuviškos, atgabentą pūdą (16 kg) mokėjo 120 rublių. Tai buvo pavojingas užsiėmimas, todėl punkto šeimininkai dar imdavo iš knygų užsakovo už pūdą po 35 rublius kaip atsargos kapitalą – žandarams „patepti“, jei knygnešys įkliūtų, ar dar kam nors.

Bet knygų gabenimas per sieną – tik nedidelė knygnešių organizacijų veiklos dalis. Todėl knygnešiais dabar vadiname ir visus tuos, kurie rašė, rengė draudžiamas lietuviškas knygas spaudai, rūpinosi jų spausdinimu, gabenimu ir platinimu. Už viską grėsė žiaurios valdžios represijos, todėl šimtas žymiausių, labiausiai nusipelniusių šio sudėtingo proceso dalyvių pavardžių įamžinta Knygnešių sienelėje Vytauto didžiojo karo muziejaus sodelyje Kaune: čia gydytojai, mokytojai, kunigai, prekybininkai, mažažemiai valstiečiai, studentai. Čia Juozas Tumas-Vaižgantas, Vincas Kudirka, Povilas Višinskis, Motiejus Valančius ir daug kitų. Nes iš tiesų ir šiandieną knyga nėra visai paprasta prekė, o tada juo labiau tokia nebuvo.

Jų leidyba ir platinimas nebuvo normalus, paprastas ir pelningas verslas (išskyrus nebent maldaknyges, leidžiamas dideliais tiražais), kaip tvirtina vienas JAV profesorius. Jo manymu, garsusis mūsų lietuvybės rėmėjas Vilniuje ir visoje Lietuvoje Petras Vileišis, „susikaupęs pradinį kapitalą iš knygų kontrabandos, statydino tiltus visoje Rusijos imperijoje ir garsėjo kaip vienas turtingiausių miesto piliečių“. Tačiau tai dviguba netiesa ir P.Vileišio, ir knygnešių atžvilgiu. Šis inžinierius, verslininkas rašė knygeles apie tai, kaip geriau tvarkyti ūkį, dirbti žemę, ir leido jas savo lėšomis. Taip teko daryti ir M.Valančiui, ir daugeliui kitų autorių. Tiesa, buvo dar vienas kelias – leisti spaudą visuomenės suaukotomis lėšomis. Nes tais laikais lietuviškų knygų, periodikos leidyba ir platinimas buvo draudžiama, o todėl slapta ir labai pavojinga visuomeninė bei politinė veikla nelegaliose organizacijose.

Žinoma, kaip vėliau rašė vienas iš aktyvių laisvės kovų dalyvių Stasys Matulaitis,  „tai buvo paprastos kaimo jaunimo: ūkininkaičių ir kaimo amatininkų švietimosi draugijos, statančios sau tikslą skaityti, platinti ir pagelbėti parsigabenti lietuviškas knygas ir laikraščius. Objektyviai betgi jos auklėjo savo narius ir platino aplinkumoj priešvaldiškas nuotaikas, traukė mases į aktyvų dalyvavimą tautinio pasiliuosavimo judėjime … Valdžios organai nesuprato visos tų draugijų reikšmės, gilumos, jie matė tik išviršinę jų pusę“, tai yra draudžiamosios spaudos platinimą.

Iš tiesų įsitraukę į nelegalių organizacijų veiklą inteligentai ir paprasti valstiečiai pamažu tapdavo politiškai ir tautiškai susipratusiais žmonėmis, kovotojais dėl savo tautos teisių. Praktiškas, konkretus, nors ir pavojingas darbas tam padeda turbūt labiau nei kalbos, agitacija. Taip caro valdžia, drausdama spaudą, ne tik kenkė, bet vis dėlto ir nemažai padėjo mūsų tautiniam judėjimui, sąmoningos tautos formavimuisi – žinoma, to nenorėdama.

Knygnešiai, spaudos platintojai nešė žmonėms kultūrą, šviesą – o tai iš esmės buvo naudinga ne vien mums, bet ir Rusijos valstybei, valdžiai. Tačiau ji visomis išgalėmis trukdė tą daryti, gaudė, baudė knygnešius, naikino ir maldaknyges, ir knygeles su praktiškais patarimais ūkininkams vien todėl, kad jai nepatiko raidės, kuriomis jos buvo spausdinamos. Taip caro valdžia paskatino mūsų protėvius kurti slaptas, priešiškas valdžios politikai organizacijas, ugdė sau priešus daugiausia tarp valstiečių, padėjo jiems suprasti, kad yra pavergtos, engiamos tautos nariai, ir tokių atsirado tūkstančiai.

Kokios tai buvo organizacijos? Žymiausias mūsų knygnešystės žinovas istorikas Vytautas Merkys (1929–2012), daugelį metų tyrinęs šią temą, parašęs apie tai ne vieną gerą knygą, suskaičiavo, kad 1885–1904 m. jų veikė net dvidešimt penkios visuose Lietuvos regionuose, išskyrus Vilniaus kraštą, – Kauno, Šiaulių, Raseinių, Panevėžio, Marijampolės, Zarasų apskrityse. Daugelis jų, tiesa, smulkios, po 5–10 narių, bet buvo ir „Sietynas“ su 70 narių, Artojų sąjunga, vienijusi iki 48 narių. Stambesnės organizacijos ne tik platino spaudą dideliais kiekiais vos ne po visą Lietuvą, bet ir organizavo knygų leidybą.

Pirmąją knygnešių organizaciją įkūrė pats vyskupas M.Valančius, jau 1867–1870 m. organizavęs, finansavęs ir pirmųjų lietuviškų knygų leidybą užsienyje: religinės literatūros, taip pat savo labai populiarių beletristikos knygų („Palangos Juzė“, „Vaikų knygelė“ ir kt.) ir politinių brošiūrų. Taigi jis pirmas parodė kelią į Prūsus. Tai buvo specifinė, ypatinga organizacija – rėmėsi daugiausia jaunais kunigais, bet jos žemutinėje grandyje aktyviai veikė ir valstiečiai, amatininkai.

M.Valančiaus organizacija aprūpino spauda Kauno guberniją, o Sūduvoje veikė Sudargo klebono Martyno Sederavičiaus (1829–1907), Marijampolės apskrities mokyklos ir Seinų kunigų seminarijos auklėtinio, vadovaujami knygnešiai. Gyvendamas prie pat Vokietijos sienos klebonas turėjo geras sąlygas ne tik platinti, bet ir leisti knygas, daugiausia religinio turinio. Jam knygas rengti padėjo, stambiomis sumomis jų leidybą rėmė iš Žemaitijos atkeliavęs bajoras Serafinas Kušeliauskas, lėšų būdavo gaunama ir iš apylinkės kunigų. Knygos buvo platinamos ne tik Sūduvoje, bet ir Žemaitijoje, pasiekdavo net Vilnių.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-18-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...