2015 Liepos 09

Kaip Lietuvoje kuriamas kolaborantų rojus

Algimantas Šindeikis

 

Omonininkų išteisinimas nebuvo atsitiktinumas. Praėjusį penktadienį Lietuvos apeliacinis teismas paskelbė, kad nekaltas ir paskutinio Lietuvos partizano nužudyme dalyvavęs stribas. Politinei klasei sunku pripažinti pagrindinę mūsų valstybės laisvės kovotojų pažeminimo priežastį. Sunku pripažinti savo bukumą ir apgailėtiną negebėjimą atlikti to, kas yra privalu iš represijų, priespaudos ir okupacijos išsivadavusiai tautai, siekiančiai atkurti teisingumą ir apginti žuvusiųjų už mūsų laisvę orumą.

Nors po nepriklausomybės atkūrimo praėjo jau 25 metai, dar gyvi ir tebėra blaivaus proto tie, kurie kovojo už mūsų laisvę. Kai išteisinami omonininkai, nekaltu paskelbiamas partizano Antano Kraujelio-Siaubūno egzekucijoje dalyvavęs KGB leitenantas Marijonas Misiukonis, Strasbūro žmogaus teisių teisme iš Lietuvos priteisiama 8 tūkst. eurų buvusiam KGB karininkui Raimundui Rainiui už tai, kad mūsų Seimas per kelias kadencijas nesuskubo pakeisti įstatymo, leidžiančio buvusiems kolaborantams dirbti privačiame versle, tai yra mūsų visos politinės klasės sugebėjimo kurti ir valdyti mūsų valstybę fiasko. Tai visų Seimo kadencijų narių, ministrų ir jų komandų, universitetų akademikų, prokurorų ir teisėjų luomo nesugebėjimas atlikti to, kas svarbu tautai, norinčiai pakilti nuo kelių ir žengti demokratijos, žmogaus orumo, valstybės modernumo keliu.

Nors kiekvienas turime unikalų teisingumo suvokimą, savo griežtumo ir atlaidumo,  kone visų mūsų sąmonėje laisvės kovų metu mus daužę, kankinę, žudę kolaborantai privalėjo sulaukti nors ir pavėluotos, nors ir simbolinio griežtumo, bet vis dėlto bausmės. Ir todėl jų išteisinimas yra šlykštus ir nedovanotinas už mūsų laisvę žuvusių kovotojų pažeminimas, kuris ir gyviesiems sukelia nusivylimą savo valstybe, stiprina jausmą, kad politinis ir teisinis spektaklis yra beviltiškai absurdiškas.

Lietuvos apeliacinis teismas praėjusį penktadienį paskelbė, kad dalyvavimu genocide kaltintas buvęs KGB darbuotojas Marijonas Misiukonis yra nekaltas. 1965 m. kovo 17 d. per sovietų  kariuomenės operaciją, kuriai vadovavo KGB majoras Nachmanas Dušanskis, Antano Pinkevičiaus name A.Kraujelis nusišovė, prieš tai sunaikinęs dokumentus. Jo kūnas buvo išvežtas į Uteną. Atpažinimo aktą pasirašė KGB jaunesnysis leitenantas M.Misiukonis. Kur paslėpti palaikai, iki šiol nežinoma.

M.Misiukonis baudžiamojoje byloje buvo kaltinamas dalyvavęs paskutinio Lietuvos partizano nužudyme. Bet Apeliacinis teismas mano, kad 1965 m. ginkluotas Lietuvos laisvės kovotojų pasipriešinimas buvo pasibaigęs ir todėl žūties metu partizanas laisvės kovotojams nebepriklausė. Teismui pakako surinktų įrodymų, kad A.Kraujelį siekta sulaikyti ne kaip partizaną, o kaip asmenį, padariusį labai sunkių nusikaltimų.

Toks apgailėtinas teismo aklumas bei kurtumas stebina ir skaudina.

Ši byla kelerius metus nebuvo nagrinėjama, nes buvo laukiama Konstitucinio Teismo (KT) nutarimo dėl genocido nusikaltimo turinio. KT išaiškino, kad sovietų vykdytus trėmimus ir represijas vykstant partizaniniam karui Lietuvos teismai gali prilyginti genocidui, įrodžius, jog šiais nusikaltimais buvo siekiama sunaikinti reikšmingą lietuvių tautos dalį. KT aiškiai pasakė, kad tarptautinėje teisėje genocidas yra suprantamas ne kaip trėmimai ir represijos vykstant partizaniniam karui Lietuvoje, o šie gali būti prilyginti genocidui tik įrodžius, kad šiais nusikaltimais buvo siekiama sunaikinti reikšmingą lietuvių tautos dalį. Bet Teismas pripažino, kad tarptautinė genocido sąvoka apima ir socialinių bei politinių grupių naikinimą.

Iš bylos duomenų matyti, kad A.Kraujelis 1948–1949 m. buvo partizanų ryšininkas, iki 1953 m. jis priklausė sovietų okupuotos Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo dalyviams, tai yra jį galima laikyti politinės grupės nariu. Tačiau M.Misiukonis buvo kaltinamas politinės grupės dalies sunaikinimu, todėl šiame kontekste būtina įvertinti nagrinėjamo įvykio laikotarpį ir A.Kraujelio, kaip politinės grupės nario, svarbą visai grupei.

Byloje yra Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro raštas, kuriame nurodyta, kad žuvus aukščiausiajai pasipriešinimo vadovybei, žemesnių grandžių vadams ir artimiausiems bendražygiams A.Kraujelis iš esmės liko vienas ir ilgiau nei dešimtmetį pagal išgales tęsė ginkluoto pasipriešinimo kovą. Bet Apeliacinis teismas mano kitaip: iki 1965 m. aktyvi rezistencija buvo pasibaigusi, rezistencijos vadai žuvę, todėl nėra pagrindo A.Kraujelį laikyti reikšminga politinės grupės, kuri tuo metu nebeegzistavo, dalimi. Ir taškas.

Partizanas, jei jis išgyveno ir ilgai tęsė savo ir bendražygių kovą, pagal dabartinės Lietuvos teismą, – jau nebe partizanas, o, kaip teigė KGB ar NKVD, – kriminalinis nusikaltėlis. Teismo motyvuose teigiama, jog byloje surinkti ir ištirti įrodymai neginčijamai patvirtina, kad A.Kraujelį buvo siekiama sulaikyti ne kaip partizaną, o kaip asmenį, padariusį kriminalinių nusikaltimų. Prokuroras teigė, kad kratą atliko institucija, kuri turėjo tikslą sunaikinti partizanus, – KGB. Tačiau jeigu toks buvo pareigūnų tikslas, KGB darbuotojai A.Kraujelį galėjo sunaikinti, kol jis buvo slėptuvėje, tačiau nuaidėjus šūviams visi asmenys iš namo, kuriame buvo atliekama krata, buvo pašalinti, o A.Kraujeliui buvo perduotas siūlymas pasiduoti.

Apeliacinis teismas tvirtai įsitikinęs, kad stribas M.Misiukonis tuomet buvo tiesiog kvailas ir bukas, nes nežinojo A.Kraujelį esant partizaną, nežinojo, kad patekus į nelaisvę jam grėsė mirties bausmė. A.Kraujelis buvo ieškomas nuo 1952 m. M.Misiukonis iki 1965 m. mokėsi, atliko praktiką, rašė diplominį darbą, o į Anykščius dirbti atvyko likus mėnesiui iki kratos, kurią atliekant žuvo partizanas. Valstybės saugumo komitete M.Misiukonis pradėjo dirbti būdamas 23 metų amžiaus, todėl teismas mano, kad tokio amžiaus jaunuoliui vargu ar galėjo būti žinomi visi KGB tikslai: būtent, kaip minima prokuroro ir nukentėjusiosios skunduose, KGB tikslas buvo sunaikinti Lietuvos partizanus, juo labiau kad tuo metu partizaninis karas Lietuvoje buvo seniai pasibaigęs. Taigi stribas išteisintas ir konstatuota, kad M.Misiukonio dalyvavimas siekiant sulaikyti A.Kraujelį nėra veiksmai, kuriuos galima laikyti genocidu.

Partizanas Juozas Lukša-Daumantas, būdamas beveik tokio paties amžiaus, viską suprato, o stribas M.Misiukonis – ne. Todėl nekaltas. Lietuvos teismą labiau įtikina KGB, o ne laisvę gynusių kovotojų argumentai, nors ankstesnės teismų praktikos nedviprasmiškai įtvirtinta, kad mūsų teismai negali remtis KGB dokumentais ar liudijimais.

Įvairiais duomenimis, dėl abiejų SSRS okupacijų Lietuvos Respublika neteko beveik penktadalio gyventojų, įskaitant pabėgėlius. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, iš viso sovietinės okupacijos laikotarpiu (1940–1941 ir 1944–1990 m.) žuvo arba buvo nužudyta apie 85 tūkst. Lietuvos žmonių, į Sovietų Sąjungą deportuota apie 132 tūkst. (1945–1952 m. trėmimų laikotarpiu 32 tūkst. jų buvo vaikai).

Iš žuvusiųjų ir nužudytųjų daugiau kaip 20 tūkst. buvo ginkluoto pasipriešinimo okupacijai dalyviai (partizanai) ir jų rėmėjai (1944–1952 m. duomenys), apie 1100 – sušaudyti ar nukankinti 1941 m. birželio mėn. iš Lietuvos traukiantis sovietų ginkluotosioms pajėgoms, specialiuose lageriuose ir kalėjimuose žuvo apie 35–37 tūkst. politinių kalinių, tremtyje – apie 28 tūkst. tremtinių; 1941 m. birželio 14 d. pradėtas vykdyti pirmasis masinis Lietuvos piliečių trėmimas į Sibirą (tada iš viso ištremta iki 12,5 tūkst. žmonių); vienos didžiausių represijų prieš civilius gyventojus vykdytos 1944–1946 m.: sulaikyta ir suimta iki 130 tūkst. Lietuvos gyventojų, 32 tūkst. represuota ir išvežta į specialius lagerius ir kalėjimus, į SSRS kariuomenę 1944–1945 m. prievarta paimta 108,4 tūkst.; per 1944–1953 m. partizaninį karą prieš okupaciją iš viso suimta ir įkalinta apie 186 tūkst. žmonių. Bet Lietuvos apeliacinis teismas teigia, kad asmenys, dalyvavę vykdant šiuos nusikaltimus, yra nekalti.

KT dar prieš metus (2014-03-18) konstatavo, kad pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos“ preambulę, Lietuvos Respublikos asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymą, organizuotas ginkluotas pasipriešinimas sovietinei okupacijai laikomas Lietuvos valstybės savigyna, ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviai skelbiami Lietuvos kariais savanoriais ir pripažįstami jų kariniai laipsniai bei apdovanojimai; įstatymo „Dėl Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos“ 2 straipsnio 2 dalyje konstatuota, kad Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Taryba buvo aukščiausia politinė ir karinė struktūra, vienintelė teisėta valdžia okupuotos Lietuvos teritorijoje (inter alia, t.y. greta to, remiantis Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos 1 punktu, kuriame buvo nustatyta, kad „LLKS Taryba <…> okupacijos metu yra aukščiausias tautos politinis organas, vadovaująs politinei ir karinei tautos išsilaisvinimo kovai“).

Tai nėra tik mūsų teisinės sistemos, turėjusios pareigą apginti žuvusiųjų už mūsų laisvę garbę ir orumą, kaltė. Visa politinė klasė yra atsakinga už tai, kad genocido, nusikaltimų žmoniškumui ir kiti baudžiamieji įstatymai, kurie turėjo užbrėžti aiškų brūkšnį tarp laisvės kovotojo ir kolaboranto, buvo kuriami ir keičiami kaip gėrimai prastoje kaimo smuklėje. Pilstomas toks birzgalas, nuo kurio ankščiau ar vėliau vis vien paleis vidurius. Ir paleido. Kolaborantų išteisinimas nėra tik vis dar tebesitęsiantis pasąmoninis kolaboravimas su sovietų okupacija ir bandymas pateisinti savo bei savo profesinių dinastijų praeitį. Antausiai iš Strasbūro yra ne už tai, kad ribojame kolaborantus ir teisiame juos už seniai padarytus nusikaltimus, bet už tai, kad tai darome negrabiai ir per ilgai. Belieka apgailestauti, bet teisinės, teisingos ir modernios, vertos oraus piliečio, išsivadavusio iš vergovės, egzistavimo, valstybės dar nesugebėjome sukurti. Ir dėl to nėra kalta visa visuomenė. Tai valdančiosios politinės klasės bejėgiškumas.

Atsižvelgdamas į tarptautinį teisinį ir istorinį kontekstą KT konstatavo, kad kvalifikuojant veiksmus, atliktus prieš pasipriešinimo sovietinei okupacijai dalyvius, kaip politinę grupę, turi būti atsižvelgiama į šios grupės reikšmingumą visai atitinkamai nacionalinei grupei (lietuvių tautai), kuri patenka į genocido apibrėžimą pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas.

Svarstant, kiek tai susiję su Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo sovietinei okupacijai dalyviais (partizanais), taip pat turėtų būti atsižvelgiama į tai, kad Sovietų Sąjunga, nepaisydama visuotinai pripažintų tarptautinės teisės normų, nepripažino jiems kombatanto (karo veiksmų dalyvio) ir karo belaisvio statuso, nesuteikė tokį statusą atitinkančių tarptautinių teisinių garantijų. Iš represinių SSRS vidaus reikalų ir saugumo struktūrų dokumentus tyrusių istorikų išvadų matyti, kad šios struktūros vykdė tikslingą „banditų“, „teroristų“, „buržuazinių nacionalistų“, kuriems priskyrė ir Lietuvos partizanus, naikinimo politiką, inter alia buvo įsteigti ir veikė specialūs „naikintojų“ būriai kovai su Lietuvos partizanais ir jų rėmėjais.

Bet teisiant kolaborantus priimami kitokie sprendimai. Tas mūsų politinės klasės intelektualinis, teisinis, administracinis neįgalumas daug mūsų kasdienybės siekių paverčia dideliu absurdu. Šiandien nėra jokio pagrindo tikėti sąmokslo teorijomis ar plaukuota KGB ranka. Viskas jau tik mūsų pačių problema.

Aišku, galima nusiraminti ir pasikliauti greitomis naujienų portalų anoniminių komentatorių išvadomis, kad visą mūsų politinę klasę senoji KGB sistema vis dar laiko pakabintą už geros vietos ir tiesiog ruošiasi naujai okupacijai, kurioje visi prisidėjusieji prie sovietmečio ir okupacijos nusikaltimų slėpimo gaus naują ypatingą statusą. Primityvu ir paprasta, bet neteisinga.

Masinėse šventėse, gausiuose atminties išsaugojimo minėjimuose, juodojo kaspino dienose visi kartu susikabinę giedame „Tautišką giesmę“, suvokiame, kas yra ir buvo Lietuva, kas buvo okupacija ir pažeminimas, pasidavimas ir kolaboravimas, bet kai reikia realios demokratijos sąlygomis pradėti ir pabaigti teisingumo procesus prieš valstybės priešus, laisvės kovų žudikus, nieko nesugebame.

Seimas kasdienėse rietenose nesugeba priimti tinkamų ir aiškių įstatymų, prokurorai nesugeba jų pritaikyti, teisėjai apsimeta, kad jie niekuo dėti, nes įstatymai tokie blogi, o kolaborantai tokie nekalti, kad negali būti nuteisti. O dabar jau viskas per vėlu, todėl Strasbūro žmogaus teisių teismas mus įpareigoja kolaborantams mokėti kompensacijas už jų ilgą ir „beprasmį“ persekiojimą, kada jų būsena buvo „nei pakartas, nei paleistas“. Visa tai dar skaudžiau, kai tai vyksta galimos gresiančios naujos okupacijos išvakarėse, o dar neišsiaiškinome su senaisiais kolaborantais.

Lietuvos politinė klasė gyvena, tarsi vaidintų vodevilyje. Moka gražiai apsirengti, švęsti, sakyti jausmingas prakalbas, bet kai tenka veikti, viskas vyksta kaip Franzo Kafkos „Procese“: kasdienio gyvenimo paprastumas politiniame veiksme, tarsi sniego rutulys besileidžiantis nuo kalno, apauga vis didesniu absurdo sluoksniu. Nebežinantis, kuo yra kaltinamas, pagrindinis „Proceso“ veikėjas Jozefas K. savo gyvenimą paverčia bergždžiu gynybos organizavimu, plakasi didžiuliame mieste, pereina gatves, užeina į namus, susitikinėja su advokatais ir prokurorais. Absurdo temperatūra nuolat kyla ir pasiekia maksimalų tašką, kai kūrinio pabaigoje Jozefui K. įvykdoma mirties bausmė.

Ar tas Jozefas K. negalėtų būti palygintas su jauna ir veržlia Lietuvos valstybe, valdoma ir administruojama aklų politikų? Piktinamės Graikija ir jos piliečių neatsakingumu, bet suprasdami, kiek metų Graikijos politinė klasė mulkino savo tautą, kurdama nepagrįstus lūkesčius, suprantame, kad mūsų politinė klasė nėra geresnė. Ji taip pat mėgaujasi valdžia ir jos teikiamomis gėrybėmis, bet sugebėjimai yra tokie pat menki kaip graikų elito. Graikijoje buvo sukurtas ES lėšų švaistymo, o Lietuvoje – kolaborantų rojus.

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (8)

  1. Dzukas Dzukas rašo:

    O ko stebetis? Juk valdžioje išliko buvusieji. Aišku vietoje TSRS visur parašyta LR, jie nebe “instruktoriai”, bet “verslininkai”, tačiau esmės tai nekeičia. Visose valdžios ir taip vadinamos “teisėsaugos” institucijose – prezidentūroje, vyriausybėje, Seime, teismuose ir ypač prokuratūroje – pilna buvusių komunistinių nomenklatūrininkų ar jų palikuonių. Kaip grupuotė jie yra patys įtakingiausi ir jų interesas yra išvengti atsakomybės už praeities skriaudas ir nusikaltimus. Lengviausia šiuo metu jiems apsimesti kvailais: “nežinojau”, “nesupratau”, “niekas nepaaiškino”. Tą darė ir Misiukonis ir Brazauskas ir Justinas Marcinkevičius ir tūkstančiai kitų…Deja, bet esant labai žemam visuomenės savivertės jausmui niekas į jų akibrokštus net nereaguoja, niekas teisme net neišdrįsta paklausti kas atsitiko su paskutinio Lietuvos partizano palaikais?

  2. Bet Bet rašo:

    Reiktų ne kažkokią abstrakčią “politinę klasę” vanoti, o konkrečius savo pareigų nevykdančius asmenis įvardyti ir patraukti atsakomybėn.

  3. Mutė Mutė rašo:

    Labai geras ir teisingas parašymas.Komunistai, kagėbistai
    buvo valdžioje ir liko. Dėl to internete negalima rasti, kuo dirbo
    ruskių okupuotoje Lietuvoje visų tautybių kolaborantai-kagėbistai ir daugelis komunistų. Dėl to ir pritaikyta neskelbti dau dar metų buvusių KGB
    darbuotojų, skundėjų ir kitokių Lietuvos parazitų sąrašų.

  4. Juozas Juozas rašo:

    Labai geras istorinis ir teisinis šio reikalo įvertinimas.
    Tik vienas netikslumas – Misiukonis minimas kaip KGB leitenantas, o kitur kaip stribas, t. y. pažemintas pareigose.
    KGB pareigūnai represinėje sistemoje buvo žymiai aukščiau už stribus.

  5. tai tai rašo:

    Puikus straipsnis Stebiuosi Šindeikio išmintimi ir drąsa.

  6. Karolis Karolis rašo:

    Gėdinga Lietuvos teisinė sistema. To priežastis yra žemos moralės asmenys, kurie tą sistemą kuria ir atstovauja. Deja ir politinės sistemos atstovų tarpe yra nemažai tokių asmenų. Ir jie vieni kitus dengia ir palaiko. Todėl ir nesiseka Lieuvai per 25 metus suskurti tautos gerbūvio. Todėl ir tarpsta buvę sovietiniai politiniai veikėjai, nusikaltėliai ir jų palikuonys. Tai yra gėdingoji Lietuvos pusė.

  7. Vytas Vytas rašo:

    Puikus straipsnis. Bravo.

  8. Būras Būras rašo:

    Reikia paviešinti KT teisėjų pavardes, gal jų tarpe buvo ir gerų žmonių. O kokia kieno nuomonė reikia kad žinotų visa Lietuva.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...