2010 Balandžio 22

Vytautas Rumšas

Kai tarp žmonių nėra meilės, tai baisiau už karą

veidas.lt

"Veido" archyvas
Visą gyvenimo taurę – iki dugno? Scena iš spektaklio “Hamletas”

Atėjęs į susitikimą aktorius Vytautas Rumšas tiesiai, kaip tikras žemaitis, paklausia, ko iš jo tikiuosi. “Atvirumo?” – pakartoja mano atsakymą ir priduria, kad tai brangiai kainuoja… Bet piniginės traukti neteko.

Portretas be rėmų

Ne paslaptis, kad eidami kalbėtis būname susikūrę vienokį ar kitokį savo pašnekovo portretą. Bandžiau tai padaryti ir aš, bet, prisipažinsiu, nesisekė. Galbūt todėl, kad geriau nei jį patį pažįstu aktoriaus suvaidintus herojus. O tarp jų ko tik nėra: ir bejausmis Vingių Jonas iš spektaklio “Marti”, ir apsukrusis Sidabras iš legendinės “Žaldokynės”, ir blogį įkūnijantis Klaudijus iš “Hamleto” ar meilės draskomas Žygimantas Augustas.

O kur dar visiems pažįstamas daktaras Arvydas Baltinas iš serialo “Giminės” ir daugelis kitų, kurie nepasimiršta ir neišdyla iš atminties. Kažkodėl tie herojai brukosi ir į jo portretą, bet paties Vytauto Rumšo jų gausybėje taip ir nesisekė įžvelgti. Tik nuotrupos, užuominos iš to, apie ką jis buvo prabilęs. Visada atsiverdamas tik tiek, kiek norėdavo atsiverti.

Atvirumas pavojingas

Ir vis dėlto kuo jis gyvena? Kas jam svarbu, ką yra suvokęs? Vėl girdžiu tą žemaitišką “nesakysiu”. Nors ir galėtų virtuoziškai kabinti makaronus, bet nepuola to daryti.

Pagaliau atvirai prisipažįsta nemėgstąs per daug atsilapoti. O tai, ką netrukus išgirstu, gerokai nustebina. “Atvirumas pavojingas, – paaiškina Vytautas. – Nes kai viską apie save iškloji, tai gali būti panaudota prieš tave patį. Juk žmonių yra labai įvairių. Vieni pikti, kiti – gero nelinkintys, dar kiti – neutralūs, kuriems visiškai tas pats, kaip gyveni. Aš jaučiu, kokiomis akimis į mane žiūrima. Ypač būdamas scenoje. Tų žiūrinčiųjų daug ir jų energija labai stipriai veikia.

Kaip, beje, ir duodant interviu. Kartais nieko, o kartais pajunti – negera. Suki galvą: nuo ko? Iš kur tie skausmai? Žmonės pasiima tavo energiją. Yra ir tokių, kurie norėdami paveikti netgi pasitelkia visokias adatėles, daro iškamšėles. Ne, tai ne kokie “monai”, tai tikri dalykai. Tą yra tekę pajusti ne man, bet mano kolegoms…”

Bandau prieštarauti: juk vaidindamas scenoje ar filmuodamasis jis taip pat būna atviras… Negi visada jaučiasi pažeidžiamas, tarsi nuolat būtų taikinyje? “Taip, bet ten, scenoje, esu ne aš, ten aš esu kitas, – nė kiek nesuglumdamas atsako aktorius. – Nors ir spektaklyje gali būti momentų, kai būsiu tik aš. Tai atvirumo akimirkos. Laikas, kai atsiveri. Kai prasiskleidžia užuolaida, už kurios ir yra ta tikroji šviesa, kurioje – tikrasis žmogus”.

Aktoriaus nuomone, todėl daugelis menininkų taip greitai ir sudega: “Tokia atvirumo kaina. Deja, konservatorijoje mūsų niekas nemokė, kaip pasibaigus spektakliui išeiti iš vaidmens ir gyventi, rūpintis savo reikalais…”

Su Šaulio ženklu

Paklaustas, ar gyvenimas smarkiai jį pakeitė, ar turėtų apie ką pasikalbėti su tuo Vytautu, koks jis buvo prieš trisdešimt metų, atsako: “Žinoma. Nemanau, kad labai pasikeičiau. Žmogus juk visada yra trokštantis. Ko? Garbės, pinigų, bet ne vien to. Žmogus visą laiką geidžia šviesos ir visą laiką eina į ją. Žinoma, jaunystėje klaidžioji, blaškaisi, bet jeigu suvoki, ko tau reikia, – viskas gerai. Nes ko reikia, tas gyvenime ir atsiranda. Manau, kad dabar esu pranašesnis, palyginti su tuo, koks buvau jaunas. Man greitai šešiasdešimt. Žinau daug daugiau, negu žinojau jaunystėje, kai buvau ką tik baigęs studijas… ”

Ne, jis nepavydi tam jaunajam Rumšui. “Esu toks pat optimistas kaip ir anksčiau, – neabejoja aktorius. – Gal tik energijos liko mažiau. Bet ir jos dar užtenka, nes, matyt,  taip lemta. Gal todėl, kad  esu gimęs su Šaulio ženklu. O tas ženklas nuolat veda į priekį”.

Vis dar mokosi būti tėvu

Tvirtina niekada nesirgęs žvaigždžių liga. Mano, kad ji aplenks ir jo sūnų Vytautą jaunesnįjį. Pasidžiaugia, kad šis savo kelią sieja su teatru, kad suvokia, kas grūdai, o kas pelai. Televizinį šou balaganą Vytautas vyresnysis įvardija kaip dvasinę tinginystę. Viskas kaip turguje – daug blizgučių ir pigių prekių. Bet spalvinga,  įpakuota, nors ir pigu.

Paklaustas, kaip save apibūdintų kaip tėvą, sako, kad vis dar mokosi juo būti: “Nors auklėjant vaikus galioja tos pačios taisyklės, bet su dukra elgiuosi daug švelniau. O esu kaip ir kiekvienas tėvas, kuris nori, kad vaikas žinotų tą, mokėtų aną, mokytųsi dar ir dar. Žinau, kad esu per daug reiklus, kad tai negerai. Manau, kad gyvenime nieko nereikia spausti prie sienos, kad pavyzdys yra pats geriausias dalykas. Dar labai svarbu meilė. Nes nieko gero, kai lieka tik tas įkyrus “reikia”.

Su meile sau ir šypsena

Šis laikas sunkus daugeliui. Kaip atsilaikyti, kaip nepulti į depresiją? “Stiprybės žmogus turi ieškoti savyje. Todėl kiekvieną vaiką nuo 7–12 metų reikia mokyti savarankiškumo, ieškoti savo kelio, džiaugtis padarytu darbu. Mokytis gyventi daug ką darant pačiam, o ne klausantis. Tai galioja ir suaugusiems. Deja, mes neretai  esame įpratę daug ką komentuoti, priekaištauti, kritikuoti – vaiko, žmonos elgesį. Nesuvokdami, jog taip juos programuojame, kad jie taip pat elgtųsi ir su mumis. Manau, kad gyvendami kitais mes pamirštame save. O pats  svarbiausias dalykas, kurį reikia išmokti, – tai mylėti save. Ir šypsotis. Juk jeigu šypsaisi, tai ir tau šypsosi. Pabandykite ir tuo įsitikinsite.

Net ir didžiausias paniurėlis nusišypsos. O   džiaugsmas priklauso nuo to, kad padarai tai, ką reikia padaryti, – dabar, po trijų mėnesių, po metų. Dar geriau, kad turėtum planą dešimčiai metų į priekį. Tokių žmonių yra ir tie žmonės šypsosi. Jie gyvena šia minute, nes visada turi ketinimų ir troškimų, kurie pildosi. Manau, kad reikia mesti šalin ir tą mūsų zyzimą dėl valdžios, o jai, kaip yra sakiusi Nijolė Oželytė, reikėtų pavažinėti ne limuzinais, o troleibusais, pabūti tarp žmonių, išgirsti, ką jie kalba. Tad supras, kur gyvena”.

Apie išbandymą pinigais

Sako, yra keturi dalykai, kuriais išbandomas žmogus. Aktoriui V.Rumšui, regis, niekada nestigo populiarumo. Jis buvo išbandytas ir valdžia – vadovavo Nacionaliniam dramos teatrui. O apie meilę neklausiau, nes teko girdėti, kad žemaičiai apie ją nekalba. Girdi, kam tie žodžiai, kai yra meilė.

Koks jo požiūris į pinigus? “Pinigai – žmogaus energijos, jo šviesos atspindys, jeigu jis ją skleidžia. Kitas reikalas, kaip su jais elgiesi. Ar leidi sau pirkti mažai reikalingus arba visai nereikalingus daiktus. Manau, kad jų leidimas priklauso nuo to, kiek įdėjai širdies juos gaudamas: jeigu įdėjai 20 proc., tada  lengvai ir leidi. Jeigu daug savęs įdėjai, tai ir tie pinigai būna vertingesni, jie suranda tikrą vietą, kur juos reikia padėti”, – mano Vytautas.

Be šaknų ir tradicijų

Kas jį domina ir traukia, klausti nereikėjo. Jam puikiai pažįstami visi mūsų tautos istorijos vingiai. Bet vien ditirambų apie šlovingą Lietuvos praeitį klausytis irgi neteko. “Buvo laikai, kai mes pjovėm aplinkui, kiek galima pjauti. Buvome vadinami barbarais, po savęs nieko nepalikdavom. Už tai, matyt, irgi tenka mokėti. Todėl mūsų tautoje tiek daug kančios ir savižudžių”, – išdėsto savo išvadą.

Jo įsitikinimu, turime išskirtinę istoriją. “Buvome išmintingi ir stiprūs. O tokių daug kas nemėgsta. Nes jeigu esi stiprus – tai ir pavojingas. Visai kas kita, jeigu esi konformistas, – ką iš tokio paimsi…  Ir atakavo mus visi, kas tik galėjo, ir naikino. Ir dabar esame naikinami, tik to nesuvokiam… – ironiškai šypteli aktorius. – Kodėl? Pažiūrėkim į netolimą praeitį. Atėjus rusams daugybė mūsų šviesių žmonių atsidūrė Sibire. Tada ir prasidėjo mūsų tautos slinkimas žemyn.

Pavartau smetoninių laikų nuotraukų albumus, žiūriu į tų žmonių veidus – teisėjų, mokytojų, gimnazistų… Tokių veidų dabar nėra. Ir akys tų žmonių buvo kitokios. Jeigu mus dabar kas sumanytų okupuoti, kažin ar rastųsi kam eiti į mišką, kaip tai darė partizanai. Aš ir savęs to klausiu. Manau, kad neitume. Nes mūsų tradicijų, tikėjimo šaknys nupjautos ir išdegintos. Yra tik vienas kitas žmogus, kuris jas dar turi. Gal vienas iš dešimties tūkstančių. Juk kas yra nepriklausomybė? Tik žodis. O kas už to žodžio, kokia gelmė, koks supratimas? Kas ta mūsų žemė? Ar jaučiame ją? Gaila, bet to dabar  nesuvokiam”.

O tos buvusios tautos savasties, jo nuomone, nėra ir iš ko pasisemti. Užuot gilinęsi į  savo tautos gelmes, mėgdžiojame vakariečius, susižavime Rytais. Beje, žmogų be šaknų lengviau valdyti. Kas jį skatina jų ieškoti? “Manau, kad kiekvienas turi savo takeliuką. Yra žmonių, kuriems patinka kulinarija, kiti domisi ezoterika, o tai yra MANO…”

Kai nėra meilės…

Visais laikais menininkai buvo nepakantūs, bet kodėl dabar taip lengvai su daug kuo susitaikoma? “Nes mes nepasitikime vienas kitu. Vyriausybė, Seimas nepasitiki mumis, mes – jais. Kai jie nepasitiki, imasi diktatoriškų sprendimų, nes su niekuo dėl jų nesitaria. O galėtų pasakyti: neturime, tarkim, vandens, liko tik vienas litras, todėl kiekvienam po tiek ir tiek gramų, nes daugiau jo nėra. Bet dabar elgiamasi taip: pusę litro pasiliekama sau, o kas liko – po lašą jums. Tas nepasitikėjimas atsiranda nesant tikėjimo. O jo nebuvimas – tai nemokėjimas mylėti: Dievo, vaikų, žmonos, tėvų. Tarp mūsų nėra meilės. Iš to viskas ir pasipila. Nes kai tarp žmonių nėra meilės, tai baisiau už karą. Tai visko išdeginimas. Yra gal šiokios tokios vilties, jei kalbėsime apie mūsų prezidentę. Ji šiek tiek jos suteikia bandydama visus vienyti. Štai tokių žmonių dabar labiausiai ir trūksta. Premjeras išeina vienas. Ministrai slepiasi už jo, jie net negali pasakyti, ką patys mano, nes saisto partiniai reikalai…”

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...