2010 Gegužės 20

Algirdas Radzevičius

Kai širdis dainuoja meilę…

veidas.lt

"Veido" archyvas

Susipažinkite – “Patruliai”

Įdomus dalykas: meilė ir laimė neaplenkia apie tai dainuojančių. Matyt, teisūs tie, kurie sako, kad tai, apie ką prabylame, ką nešiojamės mintyse, dažnai sukrinta ir į mūsų gyvenimą. Gal todėl  “Patrulių” dainininko Algirdo Radzevičiaus ir jo žmonos Milisandros, iki sūnaus Roko gimimo dainavusios grupėje “Blogos mergaitės”, klausti, ar jie laimingi, nė nereikia. Tai liudija jų žodžiai, žvilgsniai, akys ir šypsenos.

Kokia jų laimės paslaptis? Atsakymas paprastas – meilė. Ji saugo nuo klaidų ir pagundų. Ji verčia Algirdą, pasibaigus koncertui, skubėti namo. Kol ji plazda širdyje, tol gera visur eiti sykiu, atsakyti į su

Lemtingas susitikimas

Algirdas neslepia, kad mylimos moters ieškojo gan ilgai. Prisipažįsta, jog būdamas trisdešimties netgi buvo pradėjęs manyti, kad gal taip ir nepatirs tokio jausmo, kuris jį visą užvaldytų ir pavergtų.  Šmaikštaudamas tikina, jog laikė save tikru senberniu. Šiandien jis neabejoja: kad įsimylėtum, reikia sutikti savo žmogų. Beje, pirmą kartą juos likimas suvedė kelyje – beveik kaip kokiame seriale Algirdas, tuo metu dirbęs kelių patruliu, sustabdė automobilį vairuojančią Milisandrą, kad patikrintų jos dokumentus… Tada jis nė nenutuokė, kad prabėgus keletui metų ši mergina taps jo žmona. Tiesa, Milisandra to susitikimo nepamiršo. Kas žino, gal vidinė nuojauta jau tada pakuždėjo, kad su šiuo vyru galima eiti net į pasaulio kraštą.

Nors mergina dar ne sykį vylėsi mėlynakį kelių patrulį sutikti kelyje, lemta buvo kitaip – iš tiesų juos suvedė scena. Mat Algirdas patrulio lazdelę gan lengvai iškeitė į mikrofoną, o Milisandra neilgai trukus tapo grupės “Blogos mergaitės” dainininke – po tuo pačiu prodiuserio Žilvino Žvagulio sparnu. Vienas kitam į glėbį juodu puolė ne iškart. “Meilei reikia laiko. Reikia, kad pajustum, jog tai tikrai tavo žmogus. Turėjome laiko patikrinti savo jausmus. Ką atradau? Meilę. O kai myli, tada žmogų priimi visą. Su visu jo pasauliu”, – atsakė Algirdas, paklaustas, kuo jį pakerėjo  žavioji Milisandra.

Be melo sau ir kitiems

Algirdui sekasi ne tik meilėje, bet ir scenoje. Kitaip tikriausiai ir negali būti, nes muzika jį lydi nuo mažens. Bet atsidūsta sakydamas, kad baigė tik keturias muzikos klases, mat koją pakišo  žavėjimasis krepšiniu ir futbolu. Ir tas noras pelnyti draugų pripažinimą kieme, nes su natų sąsiuviniais į mokyklą skubantis berniukas padūkėliams buvo joks autoritetas…
Bet likimas lėmė taip, kad jis vis dėlto grįžo į sceną. Visą laiką viduje skambėjusi muzika dabar virsta populiarumo nestokojančiomis dainomis. Jį pelnyti, matyt, padeda ne tik balsas, bet ir  nuostata: “Kad būtum išgirstas, negali į sceną eiti meluodamas”.

Beje, prieš trejus metus grupės albumas “Ech, merginos!” net du kartus tapo platininis. Bet tai savikritiškam dainininkui galvos neapsuko. “Ne visada tenka dainuoti tai, ką norėtum, ne visada  išeina taip, kaip norėtum, bet svarbiausia tai daryti iš širdies – nemeluojant nei sau, nei kitiems. Žinant, kad esi savo vietoje. Jeigu atėjus sunkmečiui pasipustai padus, tai rodo, kad tai nebuvo tavo kelias”, – mano Algirdas. Pasak jo, visi šie scenos dėsniai galioja ir šeimoje.

Kur meilė, ten ir gandrai…

"Veido" archyvas

Linksmasis Radzevičių trio

Jų dainininkams ilgai laukti nereikėjo. Kai į namus atkeliauja mažylis, jis neretai smarkiai pakeičia  šeimos gyvenimą. Gimus sūneliui Milisandra be didelės širdperšos paliko sceną. “Bus laiko dar ir jai, – neabejoja ji. – Svarbiausia, kad dabar mano viduje jauku, ramu ir gera. Būti mama – tai nepaprastas jausmas. Ar nepavargstu? Ne. Net pati kartais stebiuosi, kaip viskam surandu laiko: ir sūnui, ir vyrui, ir sau”.

Milisandra prisipažįsta, jog iki nėštumo nelabai suvokė, kas yra vaikas, kaip jį reikės auginti, bet jam atėjus į šį pasaulį paaiškėjo, kad daugelį dalykų ji kuo puikiausiai moka. Tarsi viskas būtų įrašyta pasąmonėje. Juokdamasi sako, kad nors ir perskaitė kelias knygas apie vaiko priežiūrą, parsivežusi iš ligoninės mažylį, užuot ėmusi daugelio atsakymų ieškoti jose, rasdavo juos širdyje. Dabar jauna mama gerai žino, kaip elgtis sūnui pravirkus, neužmiegant ar sirguliuojant. Iš kur? Jos nuomone, matyt, tai diktuoja įgimtas motinystės instinktas. Ir tai, ką yra gavusi iš savo mamos širdies,  ko yra iš jos išmokusi.

Tėvystės rūpesčiais džiaugiasi ir Algirdas, stengdamasis kuo daugiau laiko praleisti su šeima. “Gimus sūnui pasikeitė mano požiūris į daugelį gyvenimo dalykų. Tapau kitoks, nei buvau, – tvirtina jis. – Visi žmonės kada nors subręsta, man tai padaryti padėjo šeima”.

Ragučius reikia laužyti laiku

Dėl sūnaus, pasak jų, jiems taip pat labai pasisekė. Rokas naktimis tėvelių nešokdina. Gyvendamas jų meile, atsilygina tuo pačiu. Algirdas pasidžiaugia, kad sūnus moka siekti savo tikslo, bet pro pirštus į berniuko ožiukus šeimoje nežiūrima. Tėčio požiūris į ragučius aiškus: juos laužyti reikia laiku, kol neišaugo dideli. “Jis ne iš tų vaikų, kurie veda iš kantrybės nuolat zyzdami ar verkdami. Atvirkščiai – greitai paverkia ir greitai nustoja. Stengiamės nesprausti jo į visokius auklėjimo rėmus. Kas žino, kokios auklėjimo taisyklė tinka, kokios ne, juk mes gyvename vienu laikotarpiu, jis gyvens kitu”, – svarsto Roko tėveliai.

Beje, kol kalbėjomės, valandėlę nusnūdęs mažylis nubudo linksmas kaip saulutė. Pas tėvelius atkulniavo smagiai čiauškėdamas savo kalba.

Kad žmona nors kiek atsikvėptų nuo motinystės rūpesčių, Algirdas mielai ją išleidžia susitikti su draugėmis ar pasivaikščioti po parduotuves. “Būna, kad išvažiuoju ir skubu kuo greičiau sugrįžti. Ne, su vyru sūnaus palikti  nebijau – juodu puikiai sutaria. Neretai man paskambina ir siūlo užtrukti ilgiau. Neseniai užsnūdau, nubundu, o jų namuose – nė kvapo. Paaiškėjo, kad abu iškeliavo pasivaikščioti”, – pasakoja ji.

Būdama su vaiku Milisandra dažnai dainuoja. Sako, kad scenos nėra pamiršusi, bet teks luktelėti, kol sūnus paūgės.
Nesantaikos debesėlių jų šeimoje sklaidyti nereikia. Jeigu kartais susiginčija, užtenka vienam į kitą žvilgtelėti ar einant paliesti ranką, ir vėl abiejų akys šviečia. Dėl to, kad vyras vakarus dažnai  leidžia koncertuose, Milisandra nesikremta: “Jeigu pačiai nebūtų tekę koncertuoti ir nemažai važinėti, gal ir būtų sunku tai priimti. Bet aš gerai žinau, kad tai yra darbas”.

Algirdas patikina, kad nukrypti į šoną netraukia, nes visos jo mintys sutelktos į šeimą: “Esame viena nuobodžiausių šeimų. Turime savo pasaulį, kuriame mums labai gera…”

Tai, kas lieka visam gyvenimui

Kiekviena šeima jį kuria savaip, bet dalį jo atsinešame ir iš savo tėvų namų. Su vertybėmis,  taisyklėmis ir prisiminimais, tarp kurių būname užaugę. Todėl neištveriu nepasmalsavusi, kaip juos pačius auklėjo tėvai. “Užaugau demokratiškoje šeimoje. Visada jaučiau, kad manimi pasitikima, niekas nekalė į galvą, kaip turiu elgtis, ką daryti, o ko nedaryti. Bet visada žinojau, kad tėvams rūpiu, kad jie stebi, kaip elgiuosi. Esu dėkinga, kad leido būti savarankiškai. Nedraudė, kai gan anksti pradėjau lankytis mokyklos vakarėliuose ir kituose renginiuose. Matyt, kai žinai, kad tavimi pasikliaujama, tada jauti ir atsakomybę, ir nėra noro maištauti”, – tikina Milisandra.

Ji sako šeimoje buvusi mylima, bet nelepinama. Visada turėjusi ne tik norų ir svajonių, bet ir pareigų. Su malonumu šeimininkaudavo namuose ir mėgdavo juos tvarkyti. Tie įgūdžiai labai praverčia ir dabar.

Algirdas pasakoja, kad augdamas buvo labai susijęs su mama: “Tėvas daug dirbo, važinėjo su koncertais (Algirdas Radzevičius – ilgametis VRM  pučiamųjų orkestro vadovas – V.Š.). O mama visada buvo šalia. Ji  labai  stengėsi nuo daug ko mane apsaugoti, bet tai darė ne pamokslaudama ar priekaištaudama. Dabar, kai praėjo jau pora metų po jos mirties, kai pats esu tėvas, vis labiau suvokiu, kiek ji stengėsi dėl manęs, kaip norėjo išmokyti gyventi. Kad būčiau toks, kokį ji norėjo mane matyti, dar turiu ko siekti. Ji labai troško, kad būčiau stiprus, deja, kartais tos stiprybės savyje pasigendu. Daug kas žavėjosi jos nepaprastu diplomatiškumu, mokėjimu neužgauti kito. Bendraudamas su žmonėmis, dažnai tai prisimenu…”

Ona Radzevičienė mokė sūnų požiūrio į gyvenimą, atsakomybės, mokėjimo atsirinkti tai, kas brangu ir svarbu. Dešimtį metų kovodama su sunkia liga, niekam nedemonstruodama, kaip nepakeliamai sunku būna po chemoterapijos kurso, neverkšlendama ir nesiskųsdama, ji gyveno savo vaikams ir savo šeimai.

“Jautėsi sutrikusi ir išsigandusi gal tik kartą, kai sužinojo savo ligos diagnozę. Labiausiai nerimavo dėl brolio, kaip jis be jos užaugs. Jis už mane devyneriais metais jaunesnis. Man tada buvo dvidešimt vieneri. Bet tai irgi dar jaunas amžius, daugelis dalykų dar tik formuojasi, ne viską suvoki, tai dar nėra tvirtas stovėjimas ant žemės… Jos kančių mes nematėm. Tik Dievas žino, ką ji tada išgyveno. Ji ruošėsi išėjimui. Ruošėsi taip, kad jai išėjus mums nekiltų didelių problemų. Ji mokė, kad mes su broliu turime vienas kitu rūpintis, laikytis vienas kito. Kalbėdama apie daugelį dalykų, stengdavosi ištaikyti tokią progą, kai būdavom pasirengę ją išgirsti…” – pasakoja Algirdas, prisimindamas daugybę su mama susijusių akimirkų.

Nors kuris laikas mamos jau nėra šalia, tai, kas jos įdėta į sūnaus širdį, lydi ir saugo jį iki šiol.

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...