2010 Rugpjūčio 09

Vytenis Lingys

Kai piešiu, aš gyvenu

veidas.lt

"Veido" archyvas

“Man atrodo, kad per kūrybą aš geriau suvokiu pasaulį”, – sako vilnietis dailininkas Vytenis Lingys, labiausiai kūryboje ir apskritai gyvenime vertinantis vidinę laisvę.

Žvelgiant iš šalies atrodo, kad Vytenis Lingys gyvena ramų ir neskubrų laisvo menininko gyvenimą, bet iš tiesų dailininkas dirba kasdien, daug ir intensyviai.

Pernai tapytojas, scenografas, piešėjas Lietuvoje surengė penkias asmenines parodas, šiemet naujausią jo tapybą “Lietuvos aido” galerija pristatė Vilniaus mažajame teatre. Šioje parodoje buvo eksponuojamos drobės “Adomas ir Džuljeta” (2010), “Anapus nakties” (2010), “Keliaujanti diena”, (2010), kiti darbai. Rudenį V.Lingys planuoja vykti į tarptautinį plenerą Prancūzijoje, o žiemos šventes sutiks dailininkų simpoziume Islandijoje.

Menotyrininkas ir filosofas prof. Antanas Andrijauskas, menininko kūrybos katalogo sudarytojas, V.Lingį vadina vienu intelektualiausių šiuolaikinių Lietuvos dailininkų, kurio darbai išsiskiria originaliu, metaforišku mąstymu, jautriomis meno formomis, autoriui būdingomis spalvomis. Pasak menotyrininko, remdamasis pasaulio, įvairių kultūrų pažinimo patirtimi, dailininkas nuolat ieško ko nors naujo – naujų reikšmių, meno formų, dailės metodų.

Sostinės senamiestyje gyvenantis dailininkas vasaras su šeima tradiciškai leidžia sodyboje netoli Semeliškių.Buvusiame sename tvarte jis yra įsirengęs šviesią ir jaukią dirbtuvę. Kalbamės ant kalvelės, atviroje terasoje, iš kurios atsiveria vaizdas į dauboje tyvuliuojantį Galnio ežerą. Tik retkarčiais vieną kitą žodį įterpia Vytenio žmona, taip pat dailininkė Gaiva. Juodu kartu – jau trisdešimt metų. Sudarydama sąlygas vyrui atsidėti menams, Gaiva Lingienė yra prisiėmusi buities ir vyro kūrybos vadybos reikalus.

Kelias – be intrigos

“Nenoras tapyti buvo toks menkas, kad nieko kito neliko – tik tapyti”, – pristatydamas savo parodą “Aštuntadienis”, ironiškai yra rašęs Vytenis Lingys.

"Veido" archyvas

“Anapus nakties”

Jo tėvas buvo garsus choreografas, kūręs šokius liaudies dainų ir šokių ansambliui “Lietuva”, o mama – farmacininkė, tačiau, pasak sūnaus, pati meniškiausia šeimoje: ji gyveno knygomis, koncertais, spektakliais, parodomis.

“Galima sakyti, vaikystėje iš teatro neišlįsdavome. Tai buvo natūralu, kaip ir filmavimo aikštelė pas dėdę – kino režisierių bei operatorių Algirdą Araminą”, – menišką aplinką prisimena pašnekovas.

Mama, pamačiusi, kad sūnus nenustoja piešti, pasiūlė lankyti dailės mokyklą. Sovietų generolo Černiachovskio vardu pavadintoje vakarinėje dailės mokykloje, kaip pasakoja V.Lingys, dirbo vos kokiu dešimtmečiu vyresni, tačiau akademijos lygio dailininkai Antanas Kmieliauskas, Petras Repšys, Arvydas Šaltenis, meno istorikas Alfonsas Andriuškevičius, kiti gabūs menininkai.

Konkursas į tuometinį Vilniaus dailės institutą buvo didelis: į vieną vietą pretendavo vienuolika žmonių. “Gal toks konkursas į nepraktišką specialybę buvo todėl, kad tuomet materialus gyvenimas nebuvo toks svarbus kaip dabar?” – svarsto dailininkas.

Jis pabrėžia, kad Dailės institute vėl buvo puikūs dėstytojai, tarp kurių – Jonas Švažas, Antanas Gudaitis, Aloyzas Stasiulevičius. “Niekas apie jokią sovietinę santvarką negalvojo, su dėstytojais kalbėdavomės ne apie kombainus, o apie meno dalykus, – pasakoja V.Lingys. – Man dabar visai neįdomūs pasakojimai, “kaip aš tuomet piešiau kryžių ir mane nubaudė”. Visi tą darė – kas priešinosi mažiau, kas aktyviau. Žodžiu, kaip tapiau anuomet, taip tapau ir iki šiol”, – teigia spalvų sutirštinti nelinkęs pašnekovas.

Potyriai keičia kūrybą

Po studijų dailininkui nepavyko išsisukti nuo sovietų armijos dėl kokios nors menamos ligos. Kadangi institute nebuvo karinės katedros, tarnauti jam būtų tekę eiliniu, statybos batalione. “O man kariuomenė, ne tik ana, sovietinė, bet ir bet kuri, yra tragedija. Negaliu būti bandos dalyvis, noriu galvoti savo galva. Negaliu paklusti įsakymui – privalau pagalvoti, ar jis nėra kvailas”, – aiškina menininkas.

"Veido" archyvas

“Sodas”

Jam pasisekė, nes tuo laiku kaimo mokyklose stigo mokytojų, todėl vietoje kariuomenės buvo leista mokytojauti provincijoje. “Taip tapau dailės mokytoju Maišiagaloje. Mokinių buvo tiek, kad užtekdavo iš Vilniaus autobusu nuvažiuoti vos vieną kartą per savaitę. Turėjau laisvę ir dar gaudavau algą – trisdešimt kelis rublius”, – šypsosi prisiminęs V.Lingys.

Ką veikė tuomet, kai nemokytojavo?

“Juk jaunystė, darėme viską: tapėme, piešėme, “baliavojome”. Su draugu daug tranzuodavome. Pasiimam po pagalvę ir, išėję į gatvę, pradedam svarstyti, kur trauksim. Pavyzdžiui, pakeleivingomis mašinomis keliavome į Kišiniovą, iki Juodosios jūros”, – jaunystės nuotykius prisimena pašnekovas.

Vėliau, jau susituokę su Gaiva, išmaišė Rusiją, nukeliavo į Novgorodą, Pskovą, dažnai traukdavo į Maskvą bei dabartinį Peterburgą, ką jau kalbėti apie Rygą ar Taliną.

“Tuomet jau turėjome vienuolikos metų “žiguliuką” ir palapinę. Taip trankėmės metų metus. Beveik visur atrasdavome draugų ar pažįstamų, lankėme muziejus, parodas, patekdavome į spektaklius ir koncertus. Tarkime, prieš trisdešimt metų Maskvoje lankėmės Tagankos teatre, matėme Marco Chagallo parodą”, – pasakoja menininkas.

Vytenis ir Gaiva Lingiai iki šiol nemažai keliauja, tačiau dabar – kita kryptimi: pavyzdžiui, beveik kasmet pavasarį ir rudenį, susikrovę į automobilį tuščias drobes ir dailės reikmenis, vyksta pas draugus į Prancūziją.

Menininkas sako, kad jį traukia visur: į Rytus, Šiaurę, Pietus, nes ten – kitokia kultūra, kitokia saulė, dangus, vėjas. Traukia parsivežti potyrių, kurie keičia vidinį pasaulio suvokimą.

Atverti pasaulį

Įspūdžių V.Lingys semiasi ir dailės simpoziumuose, kuriuose susirenka skirtingų šalių menininkai.

“Kviečiančiųjų manymu (ir aš taip pat manau), svarbiausia ne tai, kad paliktum organizatoriams savo darbų, o tai, kad su savimi išsivežtum dalį jų šalies, kultūros. Juk į Japoniją, Mauricijų ar Škotiją skrendu ne tam, kad nutapyčiau tai, ką sugalvojau Vilniuje”, – įsitikinęs lietuvių dailininkas.

Jam smagu, kad dažniausiai simpoziumai rengiami ne kokiame nos mieste, o gamtoje. Suvažiuoja įvairiausių tautų, kultūrų žmonės. V.Lingio žodžiais, tai tarsi klubas, kuriam priklauso rimti profesionalai. Dažniausiai simpoziumuose dailininkas piešia, tapo arba kuria instaliacijas. “Šnekamės, susitinkame, daug sužinome, kartu ruošiame valgį. Nuo tų įspūdžių kinta suvokimas, erdvės, spalvos, taip važinėdamas bandai iš naujo suvokti pasaulį”, – vardija dailininkas.
Pasak jo, tokių simpoziumų, plenerų nauda – pinigais neišmatuojama. “Ta nauda atsispindi kūryboje, materialiai jos apskaičiuoti neįmanoma. Taip pat kaip ir pasakyti, kokia nauda iš to, kad myli žmogų”, – lygina dailininkas.

Ateinančias Kalėdas ir Naujuosius V.Lingys sutiks Islandijoje vyksiančiame simpoziume, kurio tema – “Švytėjimas”. “Anksčiau žiemą važiuodavau į Pietus, kur daugiau saulės. O dabar – į Šiaurę, kur pašvaistė ir poliarinė naktis. Man labai įdomu beveik mėnesiui nerti į tamsą”, – prisipažįsta pašnekovas.

Rudenį Vytenis ir Gaiva Lingiai vėl išsiruoš pas draugus į Prancūziją: iš Paryžiaus į kaimelį Burgundijoje persikėlusi šeima juos įkurdina atskirame senoviniame name, kuriame lietuvis turi puikias sąlygas tapyti.

Svarbiausia – laisvė

Tiems, kurie sakytų, jog bepigu taip keliauti, kai turi pinigų, pašnekovas atremtų, kad prasimaitinti Lietuvos ar Prancūzijos kaimelyje kainuoja panašiai. “Kiekvienas gali užsidėti ant pečių kuprinę ir išeiti. Niekas nieko niekur nelaiko. Be pinigų tam tikrais gyvenimo etapais esame sėdėję beveik visi”, – neabejoja V.Lingys.

Menininkas kartoja, kad visą gyvenimą, kiek save atsimena, brangiausia, ką jaučia savyje, yra absoliuti laisvė.

“Nenusakoma abstrakčiais žodžiais: aš tiesiog fiziologiškai negaliu, kad man vadovautų (kalbu ne apie buitį), kad turėčiau kam nors atsiskaityti. Aš pirmiausia turiu atsiskaityti sau. O ką prisidirbau ar ko nemoku, negaliu, žinau geriau už kitus”, – dėsto jis.

Pasak kūrėjo, tam, kad taptum laisvesnis, ir reikia suvokti, jog pasaulyje yra daugybė kultūrų, reikia stengtis draugiškai priimti kitas pasaulio tautas, žiūrėti, kvėpuoti, ragauti, nepeikti.

Apie meną

V.Lingio manymu, kiekvienas menas, nesvarbu – dailė, literatūra ar muzika, užpildo erdves, kurių jokia logika ar protu negalima būtų užpildyti. Be meno, kūrybos, žmogaus dvasioje liktų tuštuma. “Atrodo, trapūs dalykai, bet be jų pasaulis negali apsieiti. Todėl žmonių, kuriančių meną, atsiranda visados, bet kokiomis prastomis sąlygomis”, – teigia menininkas.

“Paveikslų pritapiau daug, dar daugiau pripiešiau piešinių. Sukūriau keliolika scenografijų – teatras man labai artimas. Pirmąją prieš trisdešimt metų tuomečiame Leningrade kūriau su režisieriumi Juozu Javaičiu, tai buvo jo diplominis darbas pagal Federico Garcios Lorcos “Dono Perlimplino meilę”. Po to dirbau Šiauliuose, su Rimu Tuminu – Jaunimo teatre, su Kostu Smoriginu – Jaunimo ir “Domino” teatruose, su režisieriais Romu Lileikiu ir Olegu Ditkovskiu – kine”, – savo darbus vardija V.Lingys.

Pasak G.Lingienės, dailė yra Vytenio gyvenimo būdas. “Jei atsikėlęs nepapiešiu, nepatapau, aš fiziškai blogai jaučiuosi. Kalbant liaudiškai, tai kaip pagirios, jausmas tikrai labai panašus. Kaip girtuokliui ryte labai reikia šimto gramų, taip man kasdien reikia piešti. Kai piešiu, galvoju jausmais, kartais – nusiraminu, kartais – susierzinu. Žodžiu, kai dirbu, aš gyvenu. O kai man atima gyvenimą, blogai jaučiuosi”, – aiškina dailininkas.

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...