2014 Rugpjūčio 21

Kada išsiblaivysime?

Algimantas Šindeikis

 

Didžiausia mūsų saviapgaulė yra tai, kad rusai kada nors, netolimoje ateityje, taps panašūs į mus ir pradės išpažinti bei puoselėti Vakarų vertybes. Ne tik saviapgaulė, bet ir didelis pavojus mums patiems yra idėja, kad esame pajėgūs Rusiją paversti Vakarais – netgi savo sąjungininke.

 

Ne Rusija nusprendė plėstis į Vakarus, o NATO ir ES – į Rytus. Per greita, tinkamai politiškai, ekonomiškai, socialiai ir kultūriškai neparengta ES ir NATO plėtra į Rytus gali sukelti naują karą (apie tai buvo daug kartų perspėję tiek Vakarų, tiek Rytų intelektualai), nes tokiai plėtrai Rytai nei pritaria, nei yra pasiruošę.

Dirbtinis Vakarų vertybių, demokratijos perkėlimas į Rytus patiria fiasko ne tik Afganistane ar Irake (kur JAV kariuomenei tenka grįžti ir gelbėti etniniuose bei religiniuose karuose vėl masiškai žūvančius taikius gyventojus), bet ir Rusijoje, Rytų Ukrainoje. Kuo labiau Rusija bus spaudžiama, tuo labiau ji priešinsis ir kontratakuos. Yra didelė rizika, kad Kremliaus suvokiama Rytų ir Vakarų fronto linija, jo atstovų sąmonėje nusibrėžta kažkur Ukrainoje, bus ginama ne tik Rusijos apginkluotų „žaliųjų žmogeliukų“, bet ir reguliariosios Rusijos kariuomenės.

Apeliuoti į eilinių rusų sąžinę dėl jų neteisingo pasirinkimo yra taip pat naivu, kaip ir apeliuoti į 300 tūkst. Lietuvos rinkėjų sąžinę, kai kalbama apie balsuojančiuosius už Lietuvos politikos elito prorusiškus lyderius Rolandą Paksą ar Viktorą Uspaskichą. Politinė ir civilizacinė branda yra ilgas ir sudėtingas procesas, ne visiems apskritai įveikiamas uždavinys. Vakarai šiuo keliu ėjo šimtmečius, kol suprato, kad laisvė, demokratija, žmogaus teisės, teisės principų laikymasis yra jų saugaus ir oraus gyvenimo garantas.

Iliuzija yra ir tai, kad rusai protestuos prieš Kremlių dėl pradingusių iš jų prekybos centrų Vakaruose pagamintų varškės sūrelių ir jogurtų. Eiliniai rusai šio mūsų importo ir taip niekados negalėjo įpirkti. Šis importas buvo skirtas tik Maskvos ir kitų Rusijos didmiesčių naujųjų rusų ekonominiam elitui, kuris už šią produkciją sutiko mokėti dvigubai daugiau, nei mes mokame Lietuvoje. Tokius klientus prarandantys Lietuvos verslininkai neabejotinai gerai suvokė savo verslo Rusijoje riziką ir turėjo galimybę ilgai naudotis viršpelniais.

Tų viršpelnių šiandien turėtų pakakti naujų rinkų paieškoms ir dėl eksporto į Rusiją apribojimo atsirandančių nuostolių kompensavimui. Lietuvos Vyriausybė turėtų susilaikyti nuo praradimų kompensavimo mokesčių mokėtojų pinigais, nes taip verslui būtų pasiųsta žinia, kad darbas Rusijos rinkoje yra skatinamas valstybės lygmeniu ir mūsų ekonomikos tolesnis perorientavimas į Vakarus ar į kitas civilizuotas ir labiau prognozuojamas rinkas užtruktų.

Naujo civilizacinio karo Europoje nuojautos momentas yra ypatingas. Ne tik todėl, kad Kremliaus propaganda Rusijoje pasiekė savo apogėjų ir kone 87 proc. rusų palaiko Kremliaus militaristinę, ekspansinę ir izoliacionistinę politiką. Informacinis karas pralaimėtas ne tik Rusijos viduje. Net ir pliuralizmo rojuje JAV kyla žiniasklaidos profesionalų ir savininkų sąjūdis, siekiantis kurti papildomą alternatyvą prorusiškajam „Russia today“, nes sociologiniai tyrimai rodo, kad 600 mln. žiūrovų turintis ir 300 mln. JAV dolerių redakcinį biudžetą valdantis Kremliaus ruporas savo informacinėmis manipuliacijomis pradeda sėkmingai mulkinti ir prakutusius demokratinių Vakarų šalių piliečius. Tarp jų gausėja Rusiją palaikančių ir JAV užsienio politiką smerkiančių piliečių. Čia baiminamasi po Didžiosios depresijos 1930–1940 m. sustiprėjusios JAV komunistų partijos renesanso.

Visiškai akivaizdu, kad Vakarai šiandien pralaimėjo informacinį karą Rusijoje. Eiliniai rusai maksimaliai konsolidavosi su nusikalstamai tarptautines teisės normas paminančiu Kremliumi, kuris savo piliečius mulkina Vakarų fobijomis. Rusai šiandien yra pasiruošę ne tik badauti, bet ir numirti už Kremliaus puoselėjamas „didžiosios Rusijos“ idėjas ir jos vertybių unikalumo išsaugojimą. Rusams Vakarų vertybės yra antivertybės.

Tokia šiandieninio tipiško ruso tapatybė, persmelkta didžiarusiško šovinizmo ir imperinio mąstymo. Su tokiais rusais tektų susidurti ir fronto linijose, apkasų mūšiuose. Jie gintų tokią atsilikusią, necivilizuotą, antivakarietišką, diktatūros ir korumpuotų, savo šalį apvaginėjančių oligarchų valdomą Rusiją su ne mažesniu atkaklumu kaip ir Antrajame pasauliniame kare. Tik tokia Rusija jiems suprantama, saugi ir reikalinga. Kitokioje Rusijoje jie niekada nėra gyvenę, bet yra gyvenę dar blogesnėje, todėl dabartinę savo egzistenciją suvokia kaip progresą, kurį reikia ginti.

Šis etapas naudingas tuo, kad turime puikią progą subrandinti stiprią demokratiją ir dar aiškiau pamatyti savo vertybinius skirtumus nuo Rytų kaimyno. Bet taip nutiks ir naują brandos lygį pasieksime tik tada, jei nekopijuosime Kremliaus ir blaiviai suvoksime tuos savo skirtumus. Mūsų primityvus, neapgalvotas, entuziastingas noras Rusiją paveikti ir pakeisti šią šalį tik dar labiau antagonizuoja mūsų atžvilgiu ir kelia didelių egzistencijos pavojų mums patiems.

Jei kariausime primityvų informacinį karą, norėdami rasti aiškią ir nedviprasmišką ribą tarp gėrio ir blogio, tiesos ir netiesos, nebandysime suvokti priešininko argumentų ir mąstysenos (kad ir kokie primityvūs jie būtų), informacinį karą Lietuvoje tikrai laimėsime (jį, be abejonės, Lietuvos viduje ir laimime), bet pralaimėsime savo brandumą, intelektualumą, gilų problemos supratimą, neišvengiamos ir objektyviai egzistuojančios takoskyros tarp Rytų ir Vakarų egzistavimą, savo apsisprendimo būti Vakarų dalimi stiprinimą.

Netrukus kriminalinės, „Gazpromo“ išperėto milijonieriaus V.Uspaskicho kišeninės Darbo partijos deleguotas kultūros ministras Šarūnas Birutis (skolingas Darbo partijai ir už „aukso puodą“ – europarlamentaro mandatą 2004–2009 m.) turi sukurti informacinio karo prieš Rusijos propagandą strategiją. Praėjusią savaitę darbą pradėjo kultūros ministro Š.Biručio vadovaujama Transliavimo ir retransliavimo veiklos teisinio reglamento tobulinimo darbo grupė. Ji iki spalio mėnesio turėtų pateikti siūlymus dėl propagandos, nukreiptos prieš Lietuvos valstybę, sampratos bei sankcijų nustatymo, peržiūrėti teisės aktus, reglamentuojančius transliuotojų ir retransliuotojų veiklą mūsų šalyje. Ar šiai darbo grupei pavyks išvengti ministro patrono V.Uspaskicho vadovavimo?

Informacinė Lietuvos valstybės gynyba nuo Kremliaus propagandos būtina. Bet ar galima pasiekti rimtų rezultatų tik rusiškų televizijos kanalų blokada?

Yra didelė tikimybė, kad Strasbūro žmogaus teisių teisme tokių kanalų visiško draudimo ribojimo byla būtų pralaimėta. Toks mūsų sprendimas gali būtų pripažintas kaip neproporcingas siekiamam tikslui. Naujienų, propagandinių laidų draudimas tikrai būtų pagrįstas ir atitiktų žmogaus teisių ribojimo galimybę – būtinybę riboti tokią informaciją demokratinėje visuomenėje, esant spaudžiančiam socialiniam poreikiui. Bet išjungimas kitų rusiškos popmuzikos, nepolitinio konteksto kino filmų (kad ir kokia prasta būtų jų kokybė ir mums nepriimtinos juose puoselėjamos bendražmogiškos vertybės, panašaus šlamšto galima rasti ir Holivudo produkcijoje) tikrai pažeidžia Lietuvos rusakalbių piliečių teises, nes tai jų gyvenimo kultūrinis laukas. Taip pat iliuzija yra tai, kad mes jį galime pakeisti. Rusakalbių gyvenimo kokybė priklauso nuo to, ar jie mato tuos kanalus. Jei nemato, piktinasi, ir lojalumo Lietuvos valstybei nuo to tikrai nepadaugės. Užsienio kalbų jų nebeišmokysi, smegenų nepersodinsi, bet padaryti priešais – galima.

Beliktų apgailestauti, jei tokį Strasbūro žmogaus teisių teismo sprendimą Kremliaus propaganda panaudotų Lietuvos valstybei pažeminti, panašiai, kaip tai daro nušalintasis prezidentas Rolandas Paksas. Tada ir supranti, kodėl kultūros ministro posto reikėjo V.Uspaskicho kišeninei Darbo partijai.

 

Visiškai akivaizdu, kad Vakarai šiandien pralaimėjo informacinį karą Rusijoje. Eiliniai rusai maksimaliai konsolidavosi su nusikalstamai tarptautines teisės normas paminančiu Kremliumi, kuris savo piliečius mulkina Vakarų fobijomis.

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentarai (3)

  1. Arnas Arnas rašo:

    Labai teisingos mintys – šis žurnalistas turėtų tapti kultūros ministru.

  2. Uma Uma rašo:

    Aš tai galvoju, kad kultūros ministro postas tokiam šauniam Algimantui yra per menkas įvertinimas. Jei nuo manęs priklausytų, tai aš jį iš karto į LR prezidentus, o taip pat duočiau Nacionalinę meno ir kultūros premiją, Žūvančiųjų gelbėjimo kryžių ir Chaltūros ministėrijos garbės ženklą “Nešk savo šviesą ir tikėk”. Ir net tada jausčiausi nepakankamai dar jį įvertinusi.

  3. Nijole Nijole rašo:

    Puikus tekstas!!!


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...