2011 Rugsėjo 09

Ką nusprendė Vokietijos Konstitucinis Teismas?

Algimantas Šindeikis

 

Europos politikų bandymas įtikinti, kad Vokietijos Konstitucinis Teismas palaimino Vokietijos pagalbą Graikijai, yra kvailystė ir nieko bendro su realybe neturi.

 

“Vokietija niekada nebuvo tokia galinga kaip šiandien”, – tokiais žodžiais kanclerė Angela Merkel pradeda dažną savo kalbą agituodama Bundestagą dar kartą padidinti Vokietijos finansinius įsipareigojimus gelbėjant Graikiją ar kitas viešųjų finansų bankrotą patyrusias euro zonos valstybes.

Vokietijos Konstitucinis Teismas atmetė ieškinius, kuriais keli Vokietijos intelektualai bandė sulaikyti A.Merkel vyriausybės ketinimus remti ir toliau plėsti paramos paketą. Garsūs profesoriai, didelių privačių bendrovių vadovai ir dešiniosios pakraipos politikai bandė priminti, kad pati ES kūrimo idėja ir jos steigimo sutartys neleidžia prisiimti kitų valstybių finansinių įsipareigojimų. Vokietijos indėlis į pernai Graikijai suteiktos ES valstybių Europos finansinio stabilumo mechanizmo (EFSM) 750 mlrd. eurų pagalbos paketą siekia 110 mlrd. eurų. Kanclerė siūlo šią Vokietijos pagalbą padidinti iki 211 mlrd. eurų ir laikosi pozicijos, kad tokia pagalba yra vienintelė išeitis norint išvengti chaoso pasaulio finansų rinkose.

Po Vokietijos KT nutarimo šiam sprendimui rugsėjo gale turės pritarti Vokietijos parlamentas. Ankstesnis Vokietijos pagalbos euro zonos valstybėms mechanizmas, leidęs priimti sprendimus kanclerės A.Merkel vyriausybei tik suderinus pagalbos apimtį su parlamento biudžeto komitetu, yra nekonstitucinis. Bundestagas negali perleisti šios funkcijos vyriausybei ir privalo pats balsuoti kiekvieną kartą, kai vyriausybė pasiūlo tokį planą. Jokie finansiniai mechanizmai, pagal kuriuos Vokietijos mokesčių mokėtojai taptų automatiškai atsakingi už kitų euro zonos valstybių išleistas obligacijas, konstituciškai yra neįmanomi. Bundestagas privalo įteisinti konkrečias pagalbos apimtis ir jų formą.

Vokietijos piliečių sociologinės apklausos rodo, kad daugiau nei du trečdaliai vokiečių nepritaria tokiems išlaidiems A.Merkel vyriausybės žingsniams. Dalis šios šalies finansų ekspertų ragina blaiviai vertinti ES euro zonos problemas ir pripažinti, kad jei prie Graikijos, Portugalijos ir Ispanijos viešųjų finansų bankroto de facto prisijungtų ir Italija, jų gelbėjimas kitų euro zonos valstybių pinigais būtų finansiškai neįmanomas.

Iš esmės Vokietijos KT ne palaimino Vokietijos ryžtą gelbėti prasiskolinusias Europos valstybes, o tik pripažino šalies vyriausybės ir įstatymų leidėjo Bundestago teisę priimti tokius sprendimus visų vokiečių vardu. Pačių sprendimų ekonominės ir politinės logikos bei tikslingumo, kaip ir pridera teismui pagal jo kompetenciją ir valdžių atskyrimo principą, jis nesprendė. Taip šalies politikams primintos jų teisės ir atsakomybė. “Vokietijos konstitucija nustato, kad parlamento sprendimai dėl mokesčių ir išlaidų, bendrosios biudžeto politikos yra esminis Vokietijos valstybės demokratijos elementas, įtvirtinantis valdžių padalijimo principą, įgyvendinantis demokratijai būtiną stabdžių ir atsvarų demokratinį mechanizmą”, – paskelbė teismo pirmininkas Andreasas Vosskuhle.

Taigi visa atsakomybė dėl ES bankrutuojančių valstybių finansavimo mokesčių mokėtojų pinigais perkelta ant politikų, ir tik ant politikų pečių. Tiesa, Vokietijos KT sprendimą galima perskaityti ir kitaip: tai politikų ir parlamentinių politinių partijų atsakomybė dėl to, kas šiandien visame pasaulyje nutiko viešiesiems finansams.

Viso pasaulio politikams šiurpą kelia žinia, kad Islandijoje prieš teismą teks stoti šios šalies buvusiam premjerui Geirui Haarde. Jis kaltinamas savo veiksmais ir neveikimu sukėlęs bankų krizę savo šalyje ir jos piliečius padaręs užsienio investuotojų finansiniais įkaitais. Privačių Islandijos bakų skolos dėl neatsakingos valdžios veiksmų tapo visos Islandijos skolomis. Ar aukštam politikui vėl pavyks atsipirkti tik “politine atsakomybe”, ar atsiras ir teisinė, teks spręsti Islandijos teismui, o gal ir Europos Žmogaus Teisių Teismui.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas turėjo progą įvertinti politikų ir valdininkų atsakomybę dėl nesąžiningų veiksmų, bet ja nepasinaudojo, palikęs šių asmenų asmeninės atsakomybės klausimą migloje. Priminsime, kad “Alitos” privatizavimo baudžiamojoje byloje šis teismas išteisino buvusį Turto fondo generalinį direktorių Povilą Milašauską, mat jo veiksmuose neįžvelgė tyčinio veikimo, nors tas pats teismas civilinėje byloje iš “Alitos” privatizacijos pašalintam Italijos verslininkui Luigi Boscai priteisė žalai atlyginti kelis milijonus litų mokesčių mokėtojų pinigų dėl neteisėto jo pašalinimo iš privatizavimo proceso, nes mūsų valdininkai ir politikai elgėsi nesąžiningai ir verslininkas dėl jų veiksmų patyrė nuostolių.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė, pasisakydama už tai, kad juridiniams asmenims būtų uždrausta finansuoti politines partijas, užčiuopė politikų neatsakingumo ir korupcijos šaknį. Uždraudus partijas finansuoti verslo bendrovėms, partijoms reikėtų daugiau dėmesio kreipti į eilinius piliečius. Jų paramos sulaukti bus daug sunkiau, partijoms reikės įtikinti dideles piliečių grupes, kad joms partijų veikla yra naudinga. Daug paprasčiau įtikinti UAB “Ragai ir kanopos”, jog turėdama savo ministrą partija galės “pareguliuoti” viešuosius pirkimus taip, kad “Ragai ir kanopos” nebūtų nuskriausti, o abejotinų viešojo sektoriaus projektų niekada nepritrūks.

Iki šiol politinės partijos be skrupulų renka pinigus iš juridinių asmenų ir už tuos pinigus noriai “atidirbinėja”. Niekam ne paslaptis, kad tai yra giliausia korupcijos šaknis. Pakanka vien Viktoro Uspaskicho partijos baudžiamosios bylos dėl neskaidraus Darbo partijos finansavimo, kad suprastume, kokie pinigai ir kaip pasiekia partijos veikėjų kišenes.

Labai maža tikimybė, kad toks prezidentės siūlymas sulauks Seimo pritarimo. Į mokesčių mokėtojų ir verslo bendrovių pinigus įjunkę politikai nenorės atsisakyti šio gardaus mokesčių mokėtojų pinigų ir verslo bendrovių paramos kokteilio. Prezidentei teks pasitelkti visą savo autoritetą bei visuomenės palaikymą ir pasirengti ilgam kovos bei derybų maratonui su politinėmis partijomis. Belieka tikėtis, kad prezidentei užteks jėgų ir valios įgyvendinti šį savo siekį. Iki šiol prezidentės ir politinių partijų santykiai buvo diplomatiški ir partijos įsiklausydavo į jos siūlymus.

Jei ES pavyks išvengti Vokietijos finansų ministro Wolfgango Schäuble’s pasiūlyto dviejų greičių ES plano, teks susitarti dėl daug glaudesnio biudžetinio, finansinio, ekonominio ir socialinio planavimo tarp visų 17 ES euro zonos valstybių. Ar toks glaudus bendradarbiavimas būtų įmanomas su neatsakingomis ir korupcijoje paskendusiomis Lietuvos politinėmis partijomis?

 

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...