2015 Sausio 08

Ką laimėtume išsivadavę iš homofobijos gniaužtų

veidas.lt

Politikai, nekreipdami dėmesio į šiuo metu visuomenėje vykstančias socialines transformacijas, rizikuoja, kad dar labiau įsitvirtins Lietuvos, kaip netolerantiškos valstybės, tarptautinis įvaizdis.

 

 

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

 

 

„Priimti kitokį asmenį nei įsivyravusi dauguma – nesvarbu, ar tai būtų kitokia seksualinė orientacija, ar kita rasė, ar neįgalumas – visuomenė turi būti pasirengusi vadovaudamasi bendruoju humanizmo principu“, – mano Vilniaus universiteto Privatinės teisės katedros profesorius Vytautas Mizaras, kaip advokatas iškovojęs galimybę surengti eitynes „Už lygybę“ sostinės Gedimino prospekte Vilniuje.

Kaip atrodo gyvenimas žmogaus, kuris savo šalyje negali jaustis oriai, neturi galimybių atskleisti savęs išoriškai (išorinis jo elgesys nesutampa su vidine tapatybe), galėtų papasakoti maždaug iki 10 proc. mūsų visuomenės narių  (nors vertinimai skiriasi, manoma, kad kone kiekvienoje tautoje homoseksualūs asmenys sudaro panašų procentą).

Jie, kitaip nei mes, patenka į begalę situacijų, kai nesijaučia saugūs, orūs, visaverčiai šios valstybės gyventojai, ir galėtų paliudyti, koks svarbus asmeninių santykių pripažinimas šeimoje.

Tarkime, retas mūsų susimąsto apie tai, kad homoseksualūs asmenys iki šiol neturi teisės būti informuojami apie jų faktinės homoseksualios šeimos nariui nutikusią nelaimę, negali jo aplankyti sveikatos priežiūros įstaigoje kaip šeimos nariai, perleisti sporto klubo abonemento. O kur dar procesinių garantijų nebuvimas: teisė neliudyti prieš savo šeimos narius, teisė lankyti bausmės atlikimo vietoje, pranešimas apie sulaikymą ir pan. Iki šiol nesureguliuota ir turtinė tos pačios lyties asmenų teisė (jie nežino, kaip bus dalijama jų bendra nuosavybė vieno iš jų mirties atveju, o turto paveldėjimas galimas tik testamentu).

Taigi nors iš pažiūros Lietuva ir atrodo žmogaus teisių ir laisvių paisanti valstybė, kasdieniame šalies gyvenime tai mažai atsispindi. Kodėl mūsų politikai iki šiol vengia nestandartinės seksualinės orientacijos žmonėms suteikti teisinį apibrėžtumą ir saugumą, vienareikšmio atsakymo nėra.

Tačiau iš politikų lūpų vis pasigirstantys postringavimai, kad mūsų visuomenė tam dar nėra pribrendusi, neatitinka realybės. Ne vieni metai Vilniaus kavines puošia lesbiečių, gėjų, biseksualų ir transseksualų (LGBT) judėjimo ženklais pažymėti lipdukai – tai skatina seksualines mažumas laisviau jaustis viešose vietose, dažniau lankys Vilniaus kavinėse ir klubuose, netyla jų pačių diskusijos viešojoje erdvėje ir pan. Todėl kartais susidaro įspūdis, kad ne dėl visuomenės netolerantiškumo, bet dėl valdančiųjų nepakantumo, nenoro, o gal ir negebėjimo susitarti Lietuvos visuomenėje homofobijos apraiškų daugiau nei visoje ES.

Visuomenės kaita greitesnė nei valdančiojo elito

„Veido“ kalbintų žmogaus teisių ekspertų vertinimu, Lietuvos visuomenė mentaliteto kaitos požiūriu jau kuris laikas lenkia politikus, kuriems būtų pats laikas suvokti, kad jų vizijos bei ideologijos, grindžiamos abstrakčiomis moralės ir įsivaizduojamos žalos kategorijomis, jau nėra visuotinai priimtinos ir nekvestionuojamos.

„Vien tai, kad dar prieš penkerius–aštuonerius metus Lietuvoje niekas nediskutavo apie seksualinės orientacijos asmenų problemas, bet galiausiai ir patys mažumų atstovai išdrįso apie jas kalbėti, rodo, kad situacija iš esmės keičiasi. Visuomenė tampa vis labiau kritiška, išsilavinusi ir atvira įvairovei“, – argumentuoja V.Mizaras.

Paklaustas, kiek dar metų prireiks, kad Lietuvoje gyvenančios mažumos galėtų jaustis laisvai, taip, kaip šiandien jaučiasi Prancūzijoje, Nyderlanduose ar JAV gyvenantys asmenys, profesorius svarsto, kad 24 metai nepriklausomybės – tam tikras atskaitos taškas. „Tai pakankamas metų skaičius subręsti naujai kartai, su nauju požiūriu, šiek tiek kitokiomis vertybėmis. Kitas dalykas, kad Lietuva, būdama ES ir Vakarų tarptautinės bendruomenės narė, turi ne tik teises, bet ir pareigas. Viena jų – gerbti visų žmonių teises, užtikrinti lygias teises prieš įstatymą ir atsisakyti bet kokių negatyvių diskriminacijos formų“, – atkreipia dėmesį V.Mizaras.

Deja, kaip pastebi klinikinės psichologijos praktika užsiimantis psichoterapeutas dr. Andrius Kaluginas, daliai visuomenės šiandien pasakyti, kad kitos orientacijos asmenys mums nieko baisaus nepadarė, vis dar per sunku, nes bijoma būti nušvilptam. Situaciją iš esmės, jei tik norėtų ir rastų drąsos, galėtų pakeisti politikos lyderiai. Kaip pavyzdį galime minėti kaimyninės Latvijos užsienio reikalų ministro Edgaro Rinkevičiaus atvirą pareiškimą dėl savo lytinės orientacijos.

Kol nebus sulaužyti barjerai šalies viduje, kažin ar pasikeis Lietuvos įvaizdis. Vieša paslaptis, kad po austrų ambasadoriaus skiriamųjų raštų teikimo Austrijos žiniasklaidoje mirgėjo antraštės apie tai, kad į Lietuvos prezidentūrą nebuvo pakviestas Austrijos atstovo partneris (nors Lietuvos užsienio reikalų ministerijos tinklalapyje austrų diplomato partneris paminėtas tarp kitų ambasadorių sutuoktinių).

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-51-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...