2011 Gegužės 04

Religija

Jonas Paulius II – Didysis žmonių popiežius

veidas.lt

"Veido" archyvas

Jonas Paulius II yra sakęs, kad niekas jam neteikia tiek džiaugsmo, kaip švęsti kasdienines mišias bei tarnauti žmonėms, ir šito niekas negali pakeisti, net buvimas popiežiumi

Popiežius Jonas Paulius II vadinamas pirmuoju pasaulio vadovu, Didžiuoju pontifiku, kurio daugelis darbų tapo istoriniai, rekordiniai ir atlikti pirmą kartą. Jo pontifikatas – vienas ilgiausių ir ryškiausių Bažnyčios istorijoje.

Prieš mėnesį buvo minimos paskutinės Jono Pauliaus II (Karolio Jozefo Wojtylos) mirties metinės. Praėjus šešeriems metams po pontifiko išėjimo iš šio pasaulio, gegužės 1 dieną jis paskelbtas palaimintuoju ir nuo šiol popiežiaus mirties diena vadinama gimimo dangui metinėmis.

Jono Pauliaus II beatifikacija (skelbimo palaimintuoju ceremonija), vykusi Vatikane, yra ypatingas įvykis viso pasaulio tikintiesiems. Į palaimintuosius iškeltas mūsų epochos žmogus, kurį gyvai kalbantį girdėjo ir matė apie 250 mln. žmonių. Popiežius aplankė 129 šalis – daugiausiai už visus savo pirmtakus. Jis buvo pirmasis istorijoje popiežius, įžengęs į evangelikų bažnyčią, sinagogą ir mečetę. Daug prisidėjo prie komunistinio režimo žlugimo ir geležinės uždangos sugriovimo. Prieš totalitarinius režimus pirmasis popiežius iš Rytų Europos kovojo šventumu, inteligentiškumu ir filosofinės minties galia. Jonas Paulius II ypač buvo mėgstamas jaunų žmonių, jiems tapo moralės ir aukštų gyvenimo idealų pavyzdžiu.

Jau popiežiaus laidotuvių dieną keli milijonai žmonių, atvykusių išlydėti amžinybėn vieno iš XX a. pasaulio lyderių, skandavo “Santo subito!” (“Tuoj pat šventuoju!”). Jau tada tikintieji neabejojo šio žmogaus darbų išskirtinumu, nepaprastomis Jono Pauliaus II asmeninėmis ypatybėmis, atsidavimu Dievui ir žmonėms. Tai patvirtino ir kanoninę bylą nagrinėjusi Šventųjų skelbimo kongregacija.

Sukūrė naują popiežiaus bendravimo stilių

Pagal Bažnyčios kanonus, palaimintuoju gali būti paskelbtas miręs asmuo, kai oficialiai pripažįstama, kad velioniui užtariant prieš Dievą įvyko stebuklas, kurio nepajėgia paaiškinti mokslas.

Toks stebuklas, dėl kurio Jonas Paulius II paskelbtas palaimintuoju, yra Parkinsono liga sergančios prancūzės vienuolės Marie Simon-Pierre išgijimas, kurio moksliškai paaiškinti negalėjo nei jį tyrusi Mokslo ir medicinos taryba, nei Teologų komisija.

M.Simon-Pierre progresuojanti Parkinsono liga buvo diagnozuota 2001 m. Mirus Jonui Pauliui II, kuris taip pat sirgo šia liga, vienuolės sveikata labai pablogėjo. Tad jos artimieji ir vienuolės pradėjo kiekvieną dieną melsti Jono Pauliaus II užtarimo, kad sesuo pasveiktų. Moteris visiškai išgijo per vieną naktį, praėjus dviem mėnesiams po popiežiaus mirties. Liovėsi ją kankinę traukuliai, nustojo drebėti rankos, vienuolė galėjo vaikščioti. M.Simon-Pierre prisimena, jog kai kitą dieną apsilankė pas gydytoją, jis nustebęs patvirtino, kad neliko jokių ligos simptomų. Atlikus tyrimus taip pat paaiškėjo, kad liga nepaaiškinamai pasitraukė.

Jeigu bus pripažintas antras stebuklas, įvykęs po Jono Pauliaus II paskelbimo palaimintuoju, net 26 metus Bažnyčiai vadovavęs pontifikas gali būti paskelbtas šventuoju.

Kad Jonas Paulius II to vertas, jau seniai neabejoja artimai su popiežiumi bendravę ir asmeniškai jį pažinoję bažnyčios tarnai ir pasauliečiai. Jono Pauliaus II kanonizacijos postulatorius monsinjoras Slawomiras Oderis knygoje “Kodėl jis šventas?” apie popiežiaus kelionę į Meksiką 1979 m. rašo: “Ten jis aplankė bažnyčią, kurioje vos tilpo sergantys ir neįgalūs žmonės. Jis sustojo prie kiekvieno, glostė visų galvas, stengėsi suprasti, ką jie kalba. Susidarė įspūdis, kad garbina kiekvieną ligonį.”

Jono Pauliaus II šiltas bendravimas su įvairių tikėjimų, tautybių ir socialinių sluoksnių žmonėmis iki šiol vadinamas fenomenu. Jis sukūrė naują popiežiaus elgesio stilių, pagrįstą paprastumu ir nuoširdumu. Iki tol buvo stengiamasi išlaikyti kuo didesnį atstumą tarp popiežiaus ir žmonių, taip pabrėžiant pagarbą jam. Jonas Paulius II mėgo sakyti, kad “ne žmonės laikui, bet laikas žmonėms”, todėl pabendrauti su pasauliečiais jam buvo svarbu.

1993 m. viešėdamas Lietuvoje jis kelis kartus išėjo iš Vilniaus nunciatūros, kur buvo apsistojęs, kad pasikalbėtų su žmonėmis, nors tai nebuvo įtraukta į dienotvarkę. Eidamas pro minią popiežius visada spausdavo rankas, sveikindavosi, glostydavo galvas.

Popiežius drąsino nebijoti permainų

Ir istorikai, ir didžiųjų valstybių vadovai pripažįsta neeilinį Jono Pauliaus II vaidmenį kovojant su komunistiniu režimu. 1980 m. popiežius kreipėsi į Lenkijos katalikų bažnyčios vadovus reikalaudamas, kad šie palaikytų besikuriantį “Solidarumo” judėjimą, kuris ėmė griauti komunistinės sistemos pamatus. Vėliau nusiuntė laišką tuometiniam SSRS komunistų partijos generaliniam sekretoriui Leonidui Brežnevui, primindamas apie Helsinkyje 1975 m. pasirašytą susitarimą nesikišti į kitų valstybių vidaus reikalus.

Popiežius kritikavo ir Persijos įlankos karą 1991 m., oro antpuolius priešSerbiją Kosovo krizės metu 1999 m., karą Irake 2003 m. Tai sukeldavo įtampą tarp Vatikano ir Vašingtono, tačiau jis vis tiek ragino siekti taikos, gynė žmogaus teises.
Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila, kuriam teko bendrauti su Jonu Pauliumi II, mano, kad tai buvo drąsi asmenybė. “Jis nebijojo išsakyti savo nuomonės, tačiau visuomet tai darė korektiškai. Popiežius mėgo kartoti: “Nebijokite! Nebijokite tikėti, išpažinti, liudyti, džiūgauti, nes prisikėlęs Kristus yra su mumis.” Iki šiol man šie žodžiai skamba kaip paspirtis, padrąsinimas sunkiais momentais”, – sako R.Norvila.

Vyskupas žavisi ir Jono Pauliaus II giliu tikėjimu, pamaldumu, kuris ir suformavo popiežių kaip asmenybę. “Zakopanėje jam buvo įrengti keli kambariai, kad atvykęs į gimtąją Lenkiją galėtų kelias dienas pailsėti, pabūti vienas.

Tačiau jis visą tą laiką praleisdavo melsdamasis. Koplyčioje priimdavo ir visus svarbiausius sprendimus”, – tvirtina R.Norvila ir priduria, kad tai buvo stiprios dvasios žmogus, skleidžiantis ypatingą, žodžiais sunkiai nusakomą galią.

Jis dažnai prisimindavo žydų žudymą, lenkų naikinimą, tačiau niekam nejautė pykčio. Atleido net turkui Mehmetui Ali Agcai, kuris 1981 m. gegužės 13 d. šovė į popiežių, važiuojantį per Šv. Petro aikštę atviru automobiliu. Jonas Paulius II buvo sunkiai sužeistas, kulka pataikė į pilvą ir sužalojo žarnyną, tačiau popiežius po kelių metų aplankė užpuoliką kalėjime ir jam atleido. Pontifikas tikėjo, kad gyvybę jam išgelbėjo Fatimos Mergelė Marija.

Iki šiol tiksliai nežinoma, kodėl M.A.Agca šovė į Joną Paulių II. Kardinolas Stanislawas Dziwiszas, keturiasdešimt metų dirbęs asmeniniu popiežiaus sekretoriumi, įsitikinęs, jog pasikėsinimą surengė Sovietų Sąjungos slaptosios tarnybos, kad pašalintų įtakingą komunizmo priešininką.

Eruditas ir intelektualas

Beje, Jonas Paulius II išsiskyrė ne tik kaip stipri asmenybė, bet ir intelektualumu. Jis mokėjo aštuonias užsienio kalbas. Be to, nuo vaikystės domėjosi poezija ir filosofija, pats kūrė, nors gyvenimas jo nelepino. Būdamas vos devynerių neteko mamos, po kelerių metų mirė brolis, o kai Karoliui buvo 21-eri, amžinybėn iškeliavo ir tėvas. 1941 m. vokiečiams okupavus Lenkiją vaikinas dirbo akmenų skaldykloje, tačiau vakarais pogrindyje su bendraminčiais vaidino ir skaitė eiles. Jis buvo talentingas aktorius, todėl dramos studijos draugai nustebo, kad Karolis įstojo į pogrindžio kunigų seminariją. Pasibaigus karui jis buvo įšventintas į kunigus ir išvyko studijuoti į Romą. Vos 38 metų K.Wojtyla tapo vyskupu, po penkerių metų arkivyskupu, 47-erių jau ėjo kardinolo pareigas, o 58-erių paskelbiamas popiežiumi.

Nors Jonas Paulius II užėmė aukštą postą, tačiau visą gyvenimą išlaikė glaudų ryšį su intelektualais ir mokslininkais. Būdamas Krokuvos vyskupu net buvo vadinamas mokslo mecenatu, nes universitete, kuriame dėstė, subūrė intelektualus ir su jais diskutuodavo įvairiomis temomis. Vėliau organizavo mokslinius simpoziumus, į kuriuos rinkdavosi įvairių sričių specialistai, bažnyčioje jaunimui skaitydavo paskaitas filosofinėmis temomis.

Vyskupas R.Norvila prisimena labai nustebęs, kai iš savo studijų Romoje draugo, kuris dirbo pas popiežių, sužinojo, kad visų viešų kalbų pagrindines mintis Jonas Paulius II sudėliodavo pats. O jų per dieną pasakydavo po tris keturias.
Popiežiaus kalbos, kurios sutraukdavo minias, žavėjo erudicija ir diplomatija. Jis kalbėdavo su humoru, nuoširdžiai, bet drąsiai, todėl į Bažnyčios istoriją Jonas Paulius II įėjo kaip vienas didžiųjų ir ryžtingųjų popiežių. Jam pavyko savo tarnystę atlikti taip, kad daugelio tikinčiųjų prisiminimuose liks kaip ištikimybės Dievui ir jo principams pavyzdys.

Pagrindine
Jonas Paulius II yra sakęs, kad niekas jam neteikia tiek daug džiaugsmo, kaip švęsti kasdienines mišias bei tarnauti žmonėms, ir šito niekas negali pakeisti, net buvimas popiežiumi

1. Į kunigus K.Wojtyla įšventintas Krokuvoje 1946 m.
2. Jono Pauliaus II pontifikatas truko 26 metus
3. 1981 m. Romoje M.A.Agca šovė į popiežių ir sunkiai jį sužeidė
4. 1993 m. vizito Lietuvoje metu popiežius aplankė Kryžių kalną
5. Po Jono Paulio II mirties popiežiumi išrinktas Benediktas XVI

Įkarta
Vyskupas R.Norvila: “Jonas Paulius II buvo stiprios dvasios žmogus, skleidžiantis ypatingą, žodžiais sunkiai nusakomą galią.”

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...