2010 Liepos 15

Veronika Povilionienė

Jėzau, kaip aš turiu ką veikti!

veidas.lt

"Veido" archyvas

“Niekada nemaišykime valdžios ir tėvynės sąvokų. Valdžia, nors ir mėgsta save tapatinti su valstybe, ateina trumpam, o tėvynė yra amžina” , – sako V.Povilionienė

Veronika Povilionienė į šio savaitgalio iškilmes Žalgirio lauke vykti nesirengia: Krašto apsaugos ministerijos atstovai neseniai informavo “Veidą”, jog lietuvių artistų lenkai apskritai tenai nekviečia. Tačiau dainininkė ketina dalyvauti liepos 15-ąją Valdovų rūmuose rengiamame šventiniame koncerte, kuris bus skirtas Žalgirio mūšio 600-osioms metinėms paminėti.

2010-ieji lietuviams dosnūs reikšmingų jubiliejų: minėjome nepriklausomybės atkūrimo 20-ąsias metines, netrukus laukia Durbės mūšio 750-ųjų metinių iškilmės. Tačiau ar šios istorinės datos palieka pėdsakus mūsų sąmonėje? Apie tai kalbėtis “Veidui” pasiūlė pati Veronika.

Dainos atspindi mus

“Žalgirio jubiliejus jau čia pat, tačiau ar daug matote gatvėse šiai progai skirtų plakatų, ar puošia jas Lietuvos didžiųjų kunigaikščių, visų pirma – Vytauto Didžiojo atvaizdai? Ar jauni lietuviai raginami, kaip buvo 1930-aisiais, šįmet gimstančius sūnus pavadinti Vytauto vardu?” – klausia artistė. Pasiraususi trumpalaikėje atmintyje, konstatuoju, jog geriausiai visai to nenorėdama įsiminiau vieną didelį gatvėje netoli redakcijos kabantį plakatą. Jis išties reklamuoja Žalgirį, tik… ne mūšį, o šio vardu pavadintą naują alaus rūšį.

“Stebėjau simbolines Vytauto Didžiojo palydas į Griunvaldo mūšį. Matėte, kaip mūsų jaunuoliai vėliavas neša? Kaip dalgius – nors iš kur jiems dabar žinoti, kaip tie dalgiai nešami, – kaip paprasčiausius pagalius. O juk tuo metu, kai žmogus laiko valstybinę vėliavą, jo rankose – visa valstybė”, – aiškina V.Povilionienė. Jei vaikams to nepaaiškina tėvai, galbūt tokios misijos turėtų imtis mokykla?
“Švietimo ir mokslo ministerijos atstovai dažnai samprotauja apie pasaulio žmogų, pasaulio kultūrą. O aš tvirtinu: nėra pasaulio žmogaus ir nėra jokios pasaulio kultūros. Kiekviena šalis, kiekviena tauta turi savo kultūrą. Niujorkas, pavyzdžiui, yra Babilonas, bet visų pirma tai yra amerikietiškos vartotojiškosios kultūros centras. Man juokingos tenykščių lietuvių kalbos, neva jie giliai širdy patriotai, o Niujorke tik gyvena. Nėra žmogaus be namų, nesvarbu, kur jis gyventų. Tokio žmogaus, kuriam nereikia namų, – nereikia pasauliui. Jaunas žmogus turi susipažinti su kitomis kultūromis, tačiau pirmiausia privalo gerai pažinti savąją”, – sako pašnekovė.

O lietuvių kultūrai būdingas stiprus bendruomenės jausmas ir padorumo dėsniai. Taip pat – artimas ryšys su gamta. Visa tai atsispindėjo mūsų liaudies dainose. “Pažvelkime, kokios šiandien yra mūsų dainos. Jokios… Dažniausiai – “aš tave myliu, tu manęs nemyli”. Arba – “aš svajoju, tu mane palieki”. Nei darbo, nei karo, nei maro, nei tėvynės meilės… Tikra katastrofa, nes juk turime puikių poetų”, – kalba Veronika.

Apie meilę ir užpakalius

“Kai man sako, kad nėra ką veikti, tai plaukai ant galvos pasišiaušia. Jėzau, kaip aš turiu ką veikti! Anksčiau galvodavau, kad kai išeisiu į pensiją, tai mano namuose bus ideali tvarka. Bet kaip kabojo voratinkliai, taip ir tebekabo, kaip buvo tos dulkės, taip tebėr… Nors mūsų butelis ir nedidelis. Tačiau esu močiutė, turinti dvi anūkes, ir iš namų išeiti, koncertuose dalyvauti vis dar norisi”, – prisipažįsta dainininkė. Vėliau priduria, kad namiškiai, bijodami dėl Veronikos sveikatos, jau seniai prašo scenos atsisakyti. Ypač po neseniai jos patirto infarkto.

Visa tai palikę paraščių užuominoms, grįžtame prie pagrindinės pokalbio temos. “Gyvenu šalia Rasų kapinių ir su juodu pavydu stebiu, kiek lenkų moksleivių ekskursijų lanko Jozefo Pilsudskio širdies palaidojimo vietą. Bet nesu pastebėjusi lietuvių moksleivių, organizuotai atvykstančių aplankyti Jono Basanavičiaus kapo. Nesutinku jų ekskursijų netgi Vilniaus senamiestyje, po kurį kasdien vaikštau pėsčia. Sakoma, kad Vilniuje bėra vienintelė bažnyčia, į kurią vykstama masiškai, – tai “Akropolis”, – su skaudžiu sarkazmu pasakoja dainininkė.

Tad kodėl vėliau stebimės tautiečiais, rodomais laidoje “Klausimėlis”? “Girdžiu šnekant, kad laidos rengėjai neva pinigus praeiviams moka už kvailus atsakymus, bet netikiu tom kalbom. Iš kur žmonės gali žinoti dalykus, kurių jiems niekas nepasakojo? Ar bent dainų švenčių dalyviams surengiamos ekskursijos po Vilnių? Jaunimas dažnai šaukia, kad liaudies dainos – atgyvenęs šlamštas, bet ar jie girdi pačias dainas? Juk jos dabar – neformatas”, – sako V.Povilionienė.
Ir prašo straipsnyje neapeiti dar vienos – maloningųjų žodelių temos. “Kodėl šiandien nebėra mėgstamas Vincas Mickevičius-Krėvė, rašęs: “Daugel mūsų šalelėj gražių vietelių…”? Šiandien jaunas žmogus nebepavadins savo mylimosios žvaigždele, tačiau jei pavadintų karve arba kiaule – būtų visiems labai juokinga. Kaip mes vienas kitą galime mylėti, jei nebevartojame tam skirtų žodžių? Kad pasijustum mylimas – pirmiau tenka numirti. Tada tiek atsiranda gražių žodžių… Jei galėtum girdėti – pats nustebtum, koks esi geras ir “fainas”. Į galvą neateitų, kad tai apie tave taip šneka. Bet man nebereikia tų žodžių – aš jų negirdžiu. Noriu, kad man gyvai juos sakytų. Jei trokštame gyventi apsupti meilės, tai gal nesibodėkim vienas kitam ir gražių žodžių sakyti? – agituoja “Veido” pašnekovė. Ir čia pat priduria, kad senosiose lietuvių meilės dainose niekur nerasime žodžio “meilė”, bet išreikšta mintis būdavo svarbesnė už patį žodį. Šnekėdavo, šnekėdavo ir viską pats galėdavai suprast.

Bet vertybės keičiasi. “Šeštojo dešimtmečio pabaigoje, prieš man paliekant dzūkų kaimą, susipykusios kaimo bobos, norėdamos išreikšti neapykantą, viena kitai nuogą užpakalį rodydavo. O Žemaitijoje netgi varžydavosi, kuri ilgiau išlaikys – tuo didesnė gėda kitai bus. Praėjo vos penkiasdešimt metų, ir nuogų užpakalių pilni visi televizijos kanalai. Tai apie kokias vertybes mes šnekam?” – klausia V.Povilionienė.

Viduramžiai tampa madingi

“Lietuvos tūkstantmečiui paminėti parengėme ir išleidome tiek gražių knygų, bet jos, brangiai kainuojančios, dūla knygynuose ir leidyklose. Ir kas iš to? Žinoma, anksčiau ar vėliau turės tuos albumus nupiginti, bet laikas jau bus praėjęs. O dabar žmonės galėtų daug sužinoti. Tokių knygų, kaip “Baltų menas”, pati esu daugybę padovanojusi. Mano galva, jaunam žmogui tai pati tinkamiausia dovana”, – tvirtina etnologė.

Pernai kartu su Vilniumi Europos kultūros sostinės titulą nešiojęs Lincas iš Lietuvos buvo atsikvietęs moteriškių, kad mokytų miesto vaikus žolynų vainikus pinti. “Rodos, taip paprasta, bet Lietuvoje tokia mintis niekam nebūtų į galvą šovusi. O mūsų pynėjų populiarumas ten buvo didžiulis. Moterims vakarais ir pirštai mausdavo, ir žolynų pritrūkdavo”, – pasakoja Veronika.

Guodžia tai, kad dabartinis jaunimas noriai domisi senaisiais papročiais – ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje į madą žengia riteriškieji viduramžiai. Todėl yra menkos vilties, kad Žalgirio mūšio jubiliejiniai renginiai nebus visų pamiršti jau kitą dieną.

“Svarbiausia – niekada nemaišykime valdžios ir tėvynės sąvokų. Valdžia, nors ir mėgsta save tapatinti su valstybe, ateina trumpam laikotarpiui, o tėvynė yra amžina”, – atsisveikindama “Veido” skaitytojams linki dainininkė.
Ar nuo to jums pasidarė ramiau?

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...