2016 Balandžio 04

Karo reporteris

JAV karo žurnalistas Ch.Kline’as: „Tų atsiminimų neįmanoma ištrinti“

Veidas.lt

Chrisas Kline'as (kairėje) / KTU nuotr.

„Karo metu pamatai ne tik blogiausią žmogaus elgesį, bet ir geriausias jo savybes – milžinišką drąsą, nesavanaudiškumą, tikrą herojiškumą, užuojautą, kurias išlaisvina ekstremalios sąlygos. Kad ir kaip bebūtų keista, kare gimsta nuoširdi bičiulystė, brolybės jausmas – toks, kokio neaptiksi niekur kitur. Šis stiprus ryšys sukelia didesnę priklausomybę nei baimės sukeliamas adrenalinas“, – atskleidžia garsus JAV karo žurnalistas Chrisas Kline’as, pavasario semestre pradėsiantis dirbti Kauno technologijos universitete (KTU).

Naujasis dėstytojas, prisijungęs prie KTU IF Multimedijos inžinerijos katedros, savo paskaitose dalinsis asmenine patirtimi iš karo Kaukaze, Irake ir Afganistane, mokys studentus komunikacinių įgūdžių bei analitinių gebėjimų, nagrinėjant įvairias pasaulio politines krizes, ginkluotus konfliktus.

– Kodėl nusprendėte pasirinkti nelengvą, o dažnai ir pavojingą, karo žurnalisto karjeros kelią?

– Kiek save prisimenu, visada norėjau būti žurnalistu. Kai man sukako devyneri, pasakiau savo šeimai, kad būsiu užsienio korespondentas ir karo reporteris. Visada žinojau, kad žurnalistika – mano pašaukimas.

Esu kilęs iš menininkų šeimos: mano tėtis buvo teatro ir kino aktorius, kaip ir mano teta, mama – operos solistė, o dėdė – ne tik įžymus psichologas, bet ir talentingas poetas. Taigi, istorijų rašymas yra tarsi užkoduotas mano genuose, kaip ir gyvenimo dramatiškumo pajautimas. Mano giminės medį puošia ir daug architektų, akademikų ir net vienas piratas!

Užaugau su meile savo šalies istorijai, o ypač jos neramumams ir konfliktams – tiesiog privalėjau pamatyti į istoriją įeisiančius įvykius, atgyjančius priešais mano paties akis.

– Ar buvo ir daugiau priežasčių, lėmusių jūsų pasirinkimą?

– Taip, net keletas. Prieš persikeliant gyventi į Ameriką, iki dešimties metų augau Francisko Franko fašistinio režimo valdomoje Ispanijoje. Baimė ir ankstyvas priespaudos atsiminimas pasiliko manyje, kartu sukeldami instinktyvų norą kovoti prieš juos.

Šie keisti reginiai mane patraukė ir neleido nuo jų nusigręžti – manau, kad būtent tada manyje užgimė karo reporteris.

Savo ankstyvą vaikystę taip pat leidau Italijoje, kuomet šalis buvo ant revoliucijos ir karinio perversmo slenksčio, prieš prasidedant Raudonųjų brigadų terorui. Būdamas dar visai mažas berniukas, gatvėse dažnai matydavau masines riaušes, susirėmimus tarp demonstrantų ir karabinierių. Šie keisti reginiai mane patraukė ir neleido nuo jų nusigręžti – manau, kad būtent tada manyje užgimė karo reporteris. Norėjau būti šio vyksmo liudininkas.

Amerikos komercinių programų televizijos tinklo CBS korespondentas Richardas C. Hotteletas, vienas iš geriausių Antrojo pasaulinio karo korespondentų, vienas pirmųjų JAV žurnalistų, įžengusių į Berlyną, žlugus nacių sostinei, taip pat turėjo įtakos mano apsisprendimui. Jis buvo senas šeimos draugas, kuriam svečiuojantis mūsų namuose, nuolatos sekiodavau iš paskos, trokšdamas išgirsti jo karo istorijas. Richardas buvo ir yra mano didvyris, kurio pėdomis norėjau sekti.

– Ar teko atsidurti tokioje situacijoje, kur jūsų gyvybei grėsė pavojus?

– Čečėnijoje, Irake, Afganistane aš ir mano komanda ne vieną kartą susidūrėme su mirtinu pavojumi – tai yra profesinė rizika, su kuria tenka susidurti kiekvienam karo reporteriui. Man be galo liūdna, kad kovos lauke praradau daug savo draugų.

Tuomet atrodo, kad esi gimęs po laiminga žvaigžde, turi „stebuklingą“ apsaugą, nors iš tiesų tai tik iliuzija.

Kartais pavojus supa iš visų pusių, tačiau kažkodėl lieki jo nepaliestas. Tuomet atrodo, kad esi gimęs po laiminga žvaigžde, turi „stebuklingą“ apsaugą, nors iš tiesų tai tik iliuzija. Ši sąmoningo neigimo būsena yra tam tikra prasme reikalinga – jei tave paralyžiuotų baimė, nebegalėtum funkcionuoti.

Pagarba priešiškai aplinkai karo metu yra labai svarbi padėties rimtumo suvokimui, kuomet atsiduri staigios ir žiaurios mirties akivaizdoje. Žinoma, tai yra niekas daugiau, vien tik nuolatinė baimė, tačiau su laiku išmokus šį jausmą kontroliuoti, ji išmoko pastabumo, budrumo bei sustiprina kovos dėl išlikimo instinktus.

– Dalyvavote įvairiuose pasaulio kariniuose konfliktuose. Kuris iš jų, dėl vienokių ar kitokių priežasčių, jums įstrigo labiausiai? Kokias žmogaus savybes atskleidžia karas?

– Kartą Čečėnijoje manęs vos nesučiupo rusų armija – net neabejoju, kad mane būtų nušovę tą pačią akimirką. Antrasis šiuolaikinis rusų ir čečėnų karas yra baisiausia, ką man teko matyti per savo gyvenimą – tai buvo ne kas kita, kaip žmonių genocidas. Iš 1 mln. čečėnų rusai nužudė daugiau nei 200 tūkst., o pasaulis dėl to nepakrutino nei piršto! Iki šiol nesuprantu, kaip man pavyko ištrūkti gyvam.

Man ir mano operatoriui dirbant Irake, kartą vos pavyko išvengti 120 mm minosvaidžio šovinių serijos. Šią situaciją puikiai atspindi sero Winstono Churchillio išsakyta mintis, jog išties didis džiaugsmas jaustis nušautam be pasekmių. Galvodamas apie šį įvykį, taip pat visada prisimenu, ką yra pasakiusi mano krikšto mama: „Drąsa yra baimė, kuri jau sukalbėjo savo maldas“.

Antrasis šiuolaikinis rusų ir čečėnų karas yra baisiausia, ką man teko matyti per savo gyvenimą – tai buvo ne kas kita, kaip žmonių genocidas.

Skirtingai nuo kareivių, karo reporteriai turi pasirinkimą, ar būti kovos lauke, ar iš jo pasitraukti. Dėl to aš labai gerbiu karius, kurie tokios prabangos neturi. Daugelis jų tapo mūsų artimais bičiuliais.

Karas nėra pramoga – tai šlykščiausias dalykas, kuriam pasiduoda žmonės, tačiau jis taip pat panaikina machinacijas, piktas gudrybes, nes kiekvieną sekundę balansuojama tarp gyvybės ir mirties. Kare nelieka laiko ir vietos kvailiams.

Keista, tačiau tokiomis aplinkybėmis pamatai ne tik blogiausią žmogaus elgesį, bet ir geriausias jo savybes – milžinišką drąsą, nesavanaudiškumą, tikrą herojiškumą, užuojautą, kurias išlaisvina ekstremalios sąlygos. Kad ir kaip bebūtų keista, kare gimsta nuoširdi bičiulystė, brolybės jausmas – toks, kokio neaptiksi niekur kitur. Šis stiprus ryšys sukelia didesnę priklausomybę nei baimės sukeliamas adrenalinas.

– Kokia buvo pati įsimintiniausia patirtis, dirbant Kaukaze, Irake, Afganistane ar kitose vietose?

– Tokių įvykių, liudijančių karą ir įstrigusių mano atmintyje amžiams yra pernelyg daug. Kai kurie iš jų džiugūs, kai kurie – siaubingi košmarai. Vienas iš tokių nutiko man klausantis sužeistų Irako karių aimanų: jie šaukė iš po savo bunkerio griuvėsių, kurį prieš akimirką subombardavo amerikiečių naikintuvas. Aš buvau už kelių šimtų metrų, tačiau atrodė lyg stovėčiau greta. Tos akimirkos siaubą sunku išreikšti žodžiais.

Taip pat mane persekioja ir karo zonose matytų gyvūnų vaizdai – tai nereiškia, kad žmogaus gyvybė man mažiau reikšminga, tačiau gyvūnai kare tokie bejėgiai… Kartą Kurdistane mačiau stimpantį asilą. Jis kankinosi agonijoje ir aš prašiau specialiųjų pajėgų kareivių, su kuriais buvau, kad išvaduotų jį iš baisių kančių, tačiau jie negalėjo to padaryti, nes bijojo, kad šūvis atkreips priešų dėmesį.

Pamačiau išskirtinio grožio, trečią dešimtį perkopusią moterį, kuri per sprogimą buvo netekusi pusės viršugalvio.

Visi prisiminimai, susiję su mano bičiuliais žurnalistais, kareiviais ar partizanais, civiliais, yra patys šilčiausi, tačiau morališkai bene labiausiai gluminančią akimirką patyriau Irake. Su grupele JAV komandosų įstrigau ligoninėje, šalia priėmimo skyriaus. Greitosios pagalbos automobilis pasirodydavo kas kelias minutes su vis naujais nukentėjusiais civiliais. Paramedikai neštuvais į operacinę gabeno žmones, kurie jau būdavo praradę gyvastį.

Šioje lauko ligoninėje taip pat pamačiau išskirtinio grožio, trečią dešimtį perkopusią moterį, kuri per sprogimą buvo netekusi pusės viršugalvio. Kai ten buvęs gydytojas, kurio visi drabužiai buvo permirkę krauju, suprato, kad esu amerikietis, jis ėmė muštis į krūtinę ir skausmingai šaukti: „Ar tai, ką mums atnešėte yra demokratija?“. Tada aš nežinojau, ką jam atsakyti. Nežinau iki šiol.

– Kaip pavyko prisitaikyti prie normalaus gyvenimo, grįžus iš vietovių, kuriose karas – kasdienybė?

– Nesvarbu, ar tu karo reporteris, humanitarinę pagalbą teikiantis asmuo, dirbantis konflikto zonose, kovoje dalyvaujantis kareivis ar civilis, grįžti į įprastą gyvenimo ritmą yra labai sunku. Visi esame drėbti iš to pačio molio, dėl to norėčiau, kad labiau užjaustume pabėgėlius, plūstančius iš Irako, Sirijos, Afganistano, Sudano ir kitų pragariškų vietų.

Kartą pabuvus kare, tų atsiminimų neįmanoma ištrinti iš atminties.

Karo reporterio darbas kainavo man santuoką. Iš Čečėnijos grįžau kęsdamas potrauminio streso sutrikimus (PTSS). Man buvo paskirtas psichologinis gydymas, po kurio iš tiesų jaučiausi geriau. Tuomet, ilgai nelaukęs, vėl išvažiavau į karo zonas ir, neslėpsiu, ketinu vykti dar nors keletą kartų. Nebesu toks jaunas, koks buvau anksčiau, ir suprantu, kad greitai turėsiu užleisti vietą naujajai karo reporterių kartai. Man pasisekė, kad šiandien šalia savęs turiu žmogų, kuris mane palaiko ir myli – tai mano širdies draugė iš Lietuvos.

Kartą pabuvus kare, tų atsiminimų neįmanoma ištrinti iš atminties. PTSS palyginčiau su alkoholizmu – žmogus, tapęs alkoholiku, visada turės tam tikrą „žymę“, net jei daugiau ir nebeišgers nė taurelės. Taigi, nors oficialiai PTSS man buvo išgydytas, iki šiol nemėgstu fejerverkų sproginėjimo ir medžioklės sezono, nes medžiotojų šūvių garsai man primena aidinčias karo ginklų salves.

– Ar grįžus namo, aplanko karo lauko, adrenalino, išbandymų ilgesys?

– Taip, išsivystė keistas refleksas – virš galvos praskrendančio sraigtasparnio garsas mane jaudina, o išgirdus besisukančius helikopterio sparnus, vis dar užverda kraujas – tai įprastinis šiuolaikinio karo garsas. Esu skridęs koviniais sraigtasparniais, esu buvęs jų viduje, į šiuos šaudant, taip pat esu nuo jų bėgęs ir slapstęsis. Lietuvos jungtinės oro pajėgos turi sraigtasparnį MI8, kuris vis praskrenda virš Kauno. Kai tik jį išgirstu, noriu griebti savo šalmą, neperšaunamą liemenę ir vėl grįžti į karo lauką.

Karas apdovanoja supratimu, kas iš tiesų svarbu ir leidžia pamatyti tikrąją žmogaus egzistencijos esmę, nekreipiant dėmesio į visus materialius ir paviršutiniškus dalykus.

Sugrįžus iš ten, sunkiausia yra tai, jog viskas aplinkui atrodo nebeatpažįstama, nes karo zona prilygsta namams, kuriuos palikai. Kur kas lėtesnis gyvenimo tempas, įprasta kasdienybė ir realus pasaulis atrodo svetimi, apima jausmas lyg būtum ateivis iš kitos planetos. Karas apdovanoja supratimu, kas iš tiesų svarbu ir leidžia pamatyti tikrąją žmogaus egzistencijos esmę, nekreipiant dėmesio į visus materialius ir paviršutiniškus dalykus.

Kai esi matęs tikrą žiaurumą, barbariškumą, siaubą, neapsakomas kančias, skausmą ir įniršį, stinga kantrybės viešumoje žmonių rodomam šiurkštumui, nepagarbai, nemandagumui – tokiems žmonėms nustoji jautęs pagarbą, norisi papurtyti juos ir šaukti „pabuskite!“.

Kai supranti, koks gyvenimas yra trapus ir nenuspėjamas, kaip greitai džiaugsmą keičia sielvartas, gėrį – teroras, taiką – karas, iš gyvenimo imi reikalauti geriausio, ką jis gali suteikti. Kai kuriuos žmones karas paverčia monstrais, šaltakraujais žudikais, tačiau jis taip pat gali pažadinti tyriausią bei geriausią žmogaus prigimtį, norą padėti kitiems ir supratimą, kad gyvenimas – tai brangi dovana.

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar jau esate apsisprendę, už kurią partiją ir politiką balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...