2015 Kovo 26

Jaunystė ar branda – kas Lietuvai vertingiau?

Algimantas Šindeikis

Po savivaldos rinkimų šalies viešojoje politinėje erdvėje plinta mintis, kad norint laimėti reikia naujų ir jaunų politikų. Bet beveik nesvarstoma, kokie – jauni ar vyresni politikai galėtų užtikrinti tolesnį Lietuvos valstybės modernizavimą.

 

Netrukus Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijai (TS-LKD) teks spręsti, kas užims jos vedlio postą. Šioje partijoje yra visko – ir jaunystės, ir senatviško marazmo, ir puošeivų, ir apsileidėlių. Kaip ir visoje Lietuvos visuomenėje. Tik lyderio išrinkimas ir parodys, kokia ši partija šiandien: ar ji moderni ir veržli, pajėgianti realistiškai suvokti Lietuvos valstybę ir vesti ją modernizacijos keliu.

Andriui Kubiliui būti pirmininku nebuvo lengva – jį nuolat lydėjo Vytauto Landsbergio šešėlis. Profesorius turėjo didelę įtaką senajam partijos flangui. Kita vertus, A.Kubilius turėjo praktiškai neribotą Prezidentės Dalios Grybauskaitės palaikymą. Bet per A.Kubiliaus vadovavimo partijai metą, ypač premjeravimo laikotarpiu, išryškėjo ir pagrindiniai jo, kaip politinio lyderio, trūkumai. Premjeras A.Kubilius garsėjo savo arogancija. Rolando Pakso metodu apsistatęs keliais patikimais asmenimis, jis gebėdavo priimti ekonomiškai ir teisiškai neparengtus ir  politiškai nekvalifikuotus sprendimus. Apie tai liudija Konstitucinio Teismo nutarimai, kuriais beveik visi socialinės politikos – pensijų, viešojo sektoriaus srities atlyginimų pakeitimai pripažinti pažeidžiančiais Konstituciją.

A.Kubilius ir jo partijos nariai bei koalicijos partneriai – Liberalų sąjūdis savo veikloje pritaikė politinio buldozerio principą: siaura grupelė mokesčių politikos radikalų kėlė mokesčius, nes tai laikė pagrindine išeitimi išgyvenant sunkmetį. Jei tokie mokesčių kėlimo veiksmai būtų suderinti su adekvačiais mažinimais ir karpymais valstybės tarnyboje bei viešajame sektoriuje, toks sunkmečio Vyriausybės politinis veikimas būtų buvęs pripažintas nuosekliu ir būtinu. Bet reformų buldozeris sustojo susidūręs su šalies viešojo sektoriaus biurokratija, kai reikėjo vykdyti viešojo sektoriaus efektyvinimo, jo sumažinimo reformas. Šioje srityje A.Kubiliaus Vyriausybė taip nieko ir nepasiekė, nes čia jau reikėjo gilesnio išmanymo, politinio kompromiso talento. O „grupę draugų“ sudarė tik radikalus jaunimas, viską suprantantis ir išsakantis teisuolių greitakalbe.

A.Kubiliaus arogancija ir bravūra sunkmečio laikotarpiu buvo prastas įrankis norint žengti į priekį. Esminės reformos taip ir nebuvo atliktos. Vis dėlto per 12 vadovavimo partijai metų A.Kubilius pakeitė TS-LKD. Sąjūdžio laisvės šauklių organizacija virto šiuolaikiška, savo kelio ieškančia ir nuolat atsinaujinančia politine organizacija.

Kaip rodo politologiniai tyrimai, vyresnio amžiaus politikai dažniausia reflektuoja tai, kokios pažiūros, vertybės ir prioritetai susiformavo jų jaunystės metais. Todėl tikėtina, kad TS-LKD, jeigu jai vadovautų Irena Degutienė, būtų labiau praeities nei ateities Lietuvos partija. Ji neišvengimai gręžtųsi į tą laikotarpį, kuris yra praeityje. Partijos lyderiu išrinkus Gabrielių Landsbergį TS-LKD turėtų galimybę atsinaujinti, jei jos senieji lyderiai iš nepatyrusio jaunuolio nesityčiotų ir neorganizuotų vidinių partijėlių, kurios būtų įtakingesnės už vedlį.

Negalima pamiršti ir to fakto, kad, nepaisant jaunų TS-LKD premjerų serijos – Gedimino Vagnoriaus, R.Pakso, A.Kubiliaus, nė vienas jų, be abejonės, negalėtų būti pavadintas nei valstybės vizionieriumi, nei modernizuotoju ar talentingu administratoriumi. A.Kubilius žadėjo politikos atsinaujinimą, bet jam nepavyko.

Būtų klaidinga ir netoliaregiška tvirtinti, kad tik jaunas lyderis gali būti modernus, o visi senosios kartos politikai yra beviltiškai pasenę ir paskendę praeities marazmuose.  Ar galima išspręsti Lietuvos modernizacijos problemą, tiesiog užleidžiant politinę lyderystę jaunajai kartai? Ar jaunoji karta tokiai politinei lyderystei yra pasirengusi?

Atsakymas į šį klausimą Lietuvoje nėra toks paprastas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Todėl nespekuliuojant apie tai, už ką per suvažiavimą balsuos TS-LKD partijos nariai, reikėtų kelti kitą klausimą: kuris TS-LKD lyderis būtų naudingesnis Lietuvai, kuris galėtų daugiau nuveikti jos labui?

Atsakyti į šį klausimą galima tik bandant įvardyti, kokie yra tikrieji Lietuvos valstybės ateities iššūkiai ir kokiais politiniais, administraciniais, ekonominiais bei socialiniais keliais žengiant tie iššūkiai galės būti įveikti.

Vienas pagrindinių iššūkių yra vis dar neišspręsta Lietuvos valstybės modernizavimo problema: jos ekonomikos modernizavimas ir prisitaikymas prie tų globalių iššūkių, kurie yra padiktuoti mūsų gebėjimų konkuruoti pasaulinėje rinkoje, eksportuoti savo prekes ir paslaugas, kurti didelės pridėtinės vertės produktus. Norint, kad Lietuva užimtų kuo aukštesnę vietą pasaulinėje darbo pasidalijimo rinkoje, reikia laisvės verslui ir investicijų. Be verslo laisvės ir investicijų, kurios būtinos emigracijos bangai stabdyti, ekonomikos ir atlyginimų augimo šalyje nebus.

Viešajame sektoriuje vis dar esame atsilikusi, nereformuota posovietinė respublika su didžiausiu valstybės tarnautojų, policininkų, gydytojų ir pedagogų skaičiumi tūkstančiui gyventojų. Jei valstybės skola bus ir toliau auginama, pamažu artėsime prie Graikijos padėties.

Viešojo sektoriaus pritaikymas prie šalies ekonomikos pajėgumo ir gyventojų skaičiaus yra būtinas, bet labai sunkiai įgyvendinamas. Tiek pirmas, tiek antras tikslas sunkiai pasiekiami, nes rinkimuose dominuojantys vyresnės kartos rinkėjai nori gauti ką nors šiandien, o ne ilgus ir sunkius taupymo bei laisvių verslui metus. Todėl Lietuvos politikams viešojoje erdvėje dažnai tenka žarstyti vienus kitiems prieštaraujančius pažadus – kelti mokesčius ir skatinti investicijas, gerinti sveikatos apsaugą ir didinti pensijas, tobulinti švietimą ir panaikinti mokamą mokslą. Joks nepatyręs politikas, net ir žinantis kelius į ateitį, negalės jais žengti į priekį, jei neturės partijos narių, koalicijos partnerių ir rinkėjų politinio palaikymo. Todėl jaunam politikui Lietuvoje sunku.

Žaviam jaunuoliui, matyt, perspektyviam politikui G.Landsbergiui atrodo, kad jis galėtų būti premjeras ir imtis Lietuvos valstybės vedlio darbų. Būtų neteisinga lyginti G.Landsbergį su Estijos premjeru 34-erių metų Taavi Roivasu. Estų premjeras pradėjo savo kelią nuo savivaldybės tarybos ir per visas pakopas nuosekliai žengė premjero posto link.

Estija jau seniai – ant gerų bėgių, o tuos uždavinius, kuriuos mums teks spręsti, estai jau seniai yra išsprendę ir žengia dar toliau. Be to, Estijoje tarp valstybės vadovų visada buvo tinkamas jaunystės ir brandos balansas. Premjerai jauni, prezidentai – brandūs. Todėl Lietuvoje jaunam premjerui tenka daug didesnė misija nei Estijoje. Antra vertus, G.Landsbergis – ne vaikėzas. 32 metai nėra daug, bet politinio veikimo patirties jau esama. Nėra tikros asmeninės patirties valdyti ir vadovauti, kasdien siekti rezultatų. Bet tokios patirties yra G.Landsbergio šeimoje. Jo šeima skiriasi nuo senelio prof. V.Landsbergio šeimos tuo, kad turi sėkmingą verslą, kurį sukūrė nuo nulio.

Liberalų sąjūdžio sėkmė savivaldos rinkimuose yra galimybė, bet ne garantija, kad ir Seimo rinkimuose jie švęs pergalę. Bet ši sėkmė iki 2016 m vyksiančių rinkimų priklausys nuo vieno iš Liberalų sąjūdžio lyderių Remigijaus Šimašiaus sėkmės Vilniaus mero poste. Tai bus rimtas išbandymas realia valdžia. Jeigu R.Šimašius, susidūręs su didelio politinio ir vadybinio talento reikalaujančia užduotimi – stabilizuoti sostinės finansus, bent atitiks realistinius vilniečių lūkesčius, tikėtina, kad Liberalų sąjūdis, o ne TS-LKD taps pagrindiniu dešiniųjų jėgų lyderiu 2016 m. Seimo rinkimuose. Jei politinę iniciatyvą perima Liberalų sąjūdis, G.Landsbergiui nėra galimybės tapti premjeru, kas, matyt, būtų per didelis išbandymas tiek jaunam politikui, tiek visai TS-LKD partijai.

„Veidas“ savo puslapiuose yra nušvietęs, kad kartų konfliktas, taip pat senosios kartos agresyvus noras dominuoti politikoje yra ne vien valstybės atsilikimo ir jos stoviniavimo vietoje, lėto žengimo į priekį priežastis, bet ir viena reikšmingų jaunosios kartos nusivylimo savo tėvyne priežasčių, kuri lemia didelį emigracijos mastą.

Nėra vieno teisingo atsakymo, kas yra vertingesnis Lietuvos politikoje – jaunas ar senas. Svarbu, kad aukščiausiuose valstybės postuose – Prezidentūroje, Seime, Vyriausybėje būtų asmenys, kurie turi abu Lietuvos politiniams lyderiams būtinus bruožus: ir jaunatviško veržlumo, siekiant modernesnio gyvenimo, kuris gali užtikrinti Lietuvos valstybės išlikimą ir konkurencingumą globaliame pasaulyje, ir patirties, kuri būtina tiek kokybiškam šalies administravimui, tiek gebėjimui rasti dažnai beveik neįmanomą politinį kompromisą.

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...